Nauja Kremliaus režimo raidos stadija, kuri greičiausiai bus ir paskutinė. Svarbiausias klausimas: kaip ir kada ji baigsis, kaip tai paveiks ne tik pačią Rusiją, bet ir pasaulį?

Taip galima vertinti šią savaitę pasibaigusį referendumą Rusijoje dėl konstitucinių pataisų paketo, kurio esmė – įteisinti galimybę V.Putinui valdyti šalį prezidento poste iki 2036 metų, tada jam bus 83-eji. Kitaip tariant, kone iki gyvos galvos.

Sudėtinga korupcinė oligarchinių ir jėgos struktūrų bei grupuočių sistema, kuri vadinama Kremliaus režimu, per du dešimtmečius taip ir nesurado kito geresnio savo išlikimo garanto nei V.Putinas.

Tiesą sakant, net ne itin ieškojo.

Juolab pastaraisiais metais Rusija ėmė vis labiau slysti ekonomikos, socialinio nuosmukio, konfrontacijos su Vakarais keliu, kurio lemiama gaire galima laikyti Krymo okupaciją ir karą Ukrainos rytuose, Donbase.

Regis, ir pats V.Putinas, kaip daugelis kitų diktatorių, jau seniai tapęs savo sosto įkaitu, nusprendė, jog jam saugiau tame soste likti, nei jį palikti. Todėl jau seniai buvo prognozuojama, kad Kremlius vis vien sugalvos, kaip įteisinti V.Putino buvimą prezidento poste po 2024 m., kai turėjo baigtis paskutinė jo kadencija.

Valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ atstovė Valstybės Dūmoje, pirmoji moteris, pabuvusi kosmose, V.Tereškova tiesiog pasiūlė pataisą, kurią priėmus kartu su atnaujinta konstitucija kiekvienas, kuris po to kandidatuoja į prezidento postą, nebeturi buvusių kadencijų naštos.

Kas tas „kiekvienas“, kuris, kaip ėmė vadinti liaudis, tokiu būdu „nusinulino“, visiems tapo aišku tą pačią akimirką.

Visos kitos pataisos, kurios lydėjo šią, esminę, tebuvo dūmų uždanga ir apgaulingas manevras.

Tiesa, savo turiniu jos kartu atspindi kryptį, kuria judėjo ir judės Rusijos režimas. Čia įrašyta viso pasaulio radikalių dešiniųjų svajonė – draudimas šeima laikyti ką nors kitą nei vyro ir moters santuoką, taip pat kaip konstitucijos subjektas įtvirtintas Dievas.

Valstybę formuojančia nacija paskelbta etninė rusų tauta, už įstatymo ribų skelbiamos bet kokios abejonės tikru imperialistiniu kultu jau seniai paverstos sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare oficialiąja versija. Rusijos įstatymai paskelbiami aukščiau tarptautinių įsipareigojimų ar normų, panaikinama bet kokia galimybė net svarstyti apie užgrobto Krymo atidavimą Ukrainai.

Prezidentas įgyja dar didesnes galias jėgos struktūrų ir kariuomenės, teismų atžvilgiu, formuojant vyriausybę ir paleidžiant parlamentą, be to, jis paskelbiamas visiškai neliečiamu, jei baigia darbą, o tos neliečiamybės beveik neįmanoma panaikinti.

Svarbiausia – kad rinkėjams buvo pasiūlyta balsuoti „taip“ arba „ne“ už visą paketą, kuriame dar buvo įvynioti ir meduoliai apie pensijų apsaugą nuo infliacijos ar kitos socialinės garantijos.

Dar kelios svarbios ir iškalbingos aplinkybės: balandį planuotas referendumas buvo atidėtas dėl koronaviruso pandemijos, kaip ir pergalės kare 75-mečio paradas.

Tačiau jie abu vis tiek buvo surengti, nors Rusija, net pagal oficialią, valdžios nudailintą statistiką, tebėra viena labiausiai sergančių šalių pasaulyje.

Referendumas truko visą savaitę, o balsavimo punktai su balsadėžėmis neva dėl epidemiologinių sumetimų dažnai buvo įrengti tiesiog gatvėje, ant automobilių bagažinių ar medžių kelmų.

Žmonės buvo genami balsuoti visu pajėgumu įjungus valdiškos propagandos mašiną, administracinius svertus, jokia kritika ar diskusijos nebuvo leidžiamos.

Apie 67,8 proc. aktyvumas ir maždaug 78,5 proc. rinkėjų balsų už pataisas – tokie rezultatai atitiko skaičius, kurie, įvairių šaltinių teigimu, buvo nuleisti iš Kremliaus rinkimų prievaizdams. 21,4 proc. „prieš“, tiesą sakant, irgi nemažai, tik abejotina, ar šis skaičius taip pat buvo nuleistas.

Tuo metu nepriklausomi Rusijos ekspertai tvirtina, kad tikroji parama iš tiesų siekia maždaug trečdalį visų rinkėjų, dar maždaug tiek pat yra nebepatenkinti režimu, o likusieji – įprastinėje apatijoje.

Tradicinė Rusijos politinė opozicija – prispausta ir išblaškyta, bet kokie jos veiksmai tuojau pat nuslopinami represijomis.

Referendumo metu ji net nesugebėjo susitarti, kaip elgtis, – boikotuoti balsavimą ar dalyvauti ir pasakyti „ne“.

Akivaizdu ir tai, kad protesto nuotaikos Rusijos visuomenėje didėja – kaip ir ekonominės bei socialinės problemos. Matyt, tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl šio „nunulinimo“ operacija buvo surengta dabar ir įvykdyta be atodairos, o jau ėmė skambėti kalbos apie pirmalaikius parlamento ir prezidento rinkimus.

Kremlius, regis, nori jau dabar pasirengti būsimiems sukrėtimams.

Neatmestina, kad jų gali būti ir režimo viduje. O koks labiausiai išbandytas ir iš esmės vienintelis visų režimų atsakas į tokius iššūkius?

Žinoma, kuo platesnės represijos šalies viduje ir aštrėjanti konfrontacija su išoriniu pasauliu, kur Rusija ir taip įklimpusi įvairiose karinėse avantiūrose.

Tiesa, pagrindinės Vakarų valstybės vėl tyliau ar garsiau kalba apie santykių su Rusija perkrovimą, normalizavimą, taip kartu demonstruodamos režimui, jog tarsi susitaikė su jo neišvengiamybe.

Tačiau Kremlius, vis reikalaudamas naujų nuolaidų ir taikos, pats didina konfrontacijos apsukas, nes tokia yra jo vidaus dinamika ir raidos logika.

Šis užburtas ratas dažnai baigiasi katastrofiška arba sąlygiškai bekrauje griūtimi, kuri taip pat gali įvykti arba greitai, arba po ilgų erozijos ir degradacijos dešimtmečių.

Kad ir koks scenarijus lauktų didžiosios Lietuvos kaimynės, akivaizdu, kad nė vienas iš jų neatneš nieko gera nei jai, nei visam pasauliui.