Antradienį įsigaliojo prieštaringai vertinamas Honkongo saugumo įstatymas, kuriuo Kinijos vyriausybė pusiau autonominėje teritorijoje įgauna pakankamai galios, galinčios sugriauti miesto laisves.
Miestas po šio įstatymo įsigaliojimo paskelbimo paskendo baimėje. Praėjus vos kelioms valandoms po jo įsigaliojimo prodemokratinio jaunimo partija „Demosisto“ pranešė nutraukianti veiklą, o pagrindiniai jos atstovai ištrynė savo socialinių tinklų paskyras.
Muziejus, įamžinęs 1989 metų Tiananmeno aikštės tragediją, skuba kuo greičiau į elektroninę erdvę perkelti savo archyvą, nes baiminasi, kad jo artefaktai gali būti pagrobti.
Knygų pardavėjai nervingai žvelgia į visus klientus – kiekvienas jų gali būti valstybės šnipas. Rašytojai prašo ištrinti jų straipsnius, nes tekstai gali būti panaudojami prieš juos pačius.
Tačiau „Demosisto“ nariai – tik vieni iš kelių tūkstančių piliečių, dar kartą liepos 1 d. išėjusių į gatves protestuoti. Daugiau kaip 370 žmonių buvo suimta, bent devyni jų dėl naujojo įstatymo – viena iš jų buvo 15-metė mergina, mojavusi Honkongo nepriklausomybės vėliava.
Sulaužytas susitarimas
Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo dr. Konstantino Andrijausko, būtina pabrėžti, kad įstatymas yra išleistas Kinijos centrinės valdžios, o ne Honkongo savivaldos institucijų. Tai labai aiškiai parodo, kad Kinijos Liaudies Respublika nėra linkusi laikytis esminių susitarimų.
„Pagal susitarimus, kuriais remiantis 1997 m. Honkongas iš dalies buvo grąžintas į Kinijos sudėtį, miestas turėjo išlaikyti labai plačią autonomiją: ir politinę, ir juridinę, ir administracinę, – „Lietuvos rytui“ sakė K.Andrijauskas. – Pagal ankstesnius susitarimus, toks įstatymas galėtų būti priimamas tik pačiame Honkonge.“
Nors oficialiai Honkongas ypatingą specialiojo administracinio regiono statusą turėtų išlaikyti iki 2047 metų, kaip teigia politologas, Kinija dar daugiau nei 20 metų laukti neketina.
„Šalis sukūrė laiko mašiną ir 2047-uosius nustūmė čia, į 2020 metus.
Jie nėra linkę laukti tos datos, nes manoma, kad problemų gali kilti dar daugiau. Jie tiki, kad vadinamasis Honkongo demokratinis užkratas gali išplisti į žemyninę Kiniją. Dėl to su šiuo iššūkiu norima susidoroti čia ir dabar“, – tvirtino K.Andrijauskas.
Taikiniu gali tapti bet kas
Nors įstatymas tariamai yra nukreiptas į separatistines mažumas, siekiančias valdžios nuvertimo, terorizmo ar „sąmokslo su užsienio valstybėmis“, tai yra neaiškiai apibrėžti įstatymai, skirti disidentams nubausti.
Pagrindinį įstatymo tikslą gana aiškiai nurodė ir policija – ji perspėjo protestuotojus, kad skandavimas ar plakatų nešiojimas reikalaujant nepriklausomybės gali būti laikomas nusikaltimu.
Naujasis įstatymas yra nepaprastai platus ir neaiškiai surašytas. Juo remiantis leidžiama žmones iš Honkongo vežti į žemyninę Kiniją, teisti Komunistų partijos kontroliuojamuose teismuose ir įkalinti visam gyvenimui vien dėl to, kad jie taikiai išreiškė savo poziciją.
Vyriausiasis pareigūnas galės pasirinkti teisėjus, o teismus bus galima vykdyti be prisiekusiųjų ir už uždarų durų. Honkongo policija turės daugiau galimybių stebėti žmones, o Kinijos saugumo tarnybos mieste galės veikti laisvai ir atvirai – vietiniai įstatymai joms negalios.
Jos taip pat turės užduotį „sustiprinti“ įvairių užsienio nevyriausybinių organizacijų ir naujienų agentūrų priežiūrą.
Panašu, kad įstatymas taikomas visiems, nesvarbu, ar jie Honkongo gyventojai, ar ne. Tikėtina, kad užsienio kompanijos kur kas atidžiau apmąstys, ar šioje teritorijoje kurti savo verslą.
K.Andrijauskas teigia, kad su liberaliuoju demokratiniu pasauliu gali kilti labai daug problemų.
„Reikia atsiminti, kad Honkongas nėra eilinis Kinijos miestas, – kalbėjo jis. – Honkongas daugeliu atžvilgių yra vartai į žemyninę Kiniją.“
Pasak politologo, nors suvaržymų mieste šiuo metu gerokai daugiau, Honkongas vis dar išlieka tam tikra laisvės sala, labai svarbia ekonominiu požiūriu.
„Į Honkongą investuota labai daug pinigų. Didelė dalis svarbiausių pasaulio įmonių mieste turi savo atstovybes ir visi šie santykiai dabar gali būti persvarstyti, – tvirtino K.Andrijauskas. – Honkonge taip pat yra daugybė žmonių, kurie nėra Kinijos piliečiai, – jie ten dirba arba mokosi.“
Šioje situacijoje tampa labai svarbus Jungtinės Karalystės vaidmuo – ji pažadėjo, kad Honkongo gyventojams išplės pilietybės teises. Kinijos valdžia jau dabar dėl to pyksta – teigia, jog griebsis atsakomųjų priemonių.
Gyvenimas tampa neaiškus
Honkongo gyventojai ne tik negalėjo išreikšti savo nuomonės dėl sprendimo, ar šis įstatymas turėtų būti priimtas, – jie net negalėjo pamatyti paties įstatymo teksto tol, kol jis neįsigaliojo. Nors kai kurie jį palaiko, daugelis – apimti nevilties.
„Galima teigti, kad šiuo įstatymu nusitaikyta į protestuotojus ir į prieš žemyninę Kiniją nusiteikusius politikus, bet jis gali paveikti bet ką, – kalbėjo Honkongo švietimo universiteto profesorė Isabella Ng Fung-sheung. – Kur bus nubrėžta linija? Viskas tampa labai neaišku.“
Pekinui nepritariančios nuomonės reiškimas ar bet ko, kas laikoma Kinijos komunistų partijos menkinimu, skleidimas gali grėsti įkalinimu iki gyvos galvos.
Žemyninėje Kinijoje partija jau yra sunaikinusi nepriklausomą žiniasklaidą ir įteisinusi itin griežtus reikalavimus nevyriausybinėms organizacijoms.
Dėl kilusio nerimo nemažai Honkongo gyventojų išreiškė norą emigruoti. Jungtinė Karalystė pažadėjo, kad šią užduotį miesto gyventojams palengvins. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raabas trečiadienį teigė, kad kai kuriems Honkongo gyventojams bus leidžiama apsistoti Jungtinė Karalystėje iki penkerių metų ir tuomet kreiptis dėl pilietybės.
Buvusiai Jungtinės Karalystės kolonijai Honkongui buvo pažadėta autonomija, kai jis 1997 m. grįžo į Kinijos kontrolę. Miestas tapo sėkmingu tiltu tarp žemyninės Kinijos ir likusio pasaulio.
Honkongas buvo saugi zona Kinijos disidentams ir tapo akademikų, žurnalistų bei mokslininkų baze, kurioje galėjo netrukdomi įamžinti šalies modernizaciją.
Tačiau Kinijos kontrolės ženklai niekada nebuvo išnykę. Žemyninės Kinijos valdžia 2015 m. pagrobė 5 Honkongo knygų pardavėjus, atvirai pardavinėjusius Kinijos politinius trilerius ar šiuolaikinės istorijos tomus.
Nors Honkongas gana ilgai buvo uždraustų knygų šventovė, griežtesni tikrinimai pasienyje pastaruoju metu taip pat užgniaužia knygų srautą tarp Honkongo ir žemyno.
Naujasis saugumo „postūmis“ tik dar labiau padidino paniką.
„Jeigu neteko paragauti, kas yra tironija, būkite pasiruošę, nes ji nėra patogi“, – sakė vienos iš kelių mieste išlikusių nepriklausomų leidyklų „New Century Press“ įkūrėjas Bao Pu.
Nepriklausomo knygyno „Beak House Books“ bendraturtis Albertas Wanas teigė, kad nuo šiol atidžiai seka visų knygų siuntas, nesvarbu, ar jos gali būti traktuojamos kaip politinės, ar ne. Jis tikina, kad pasidarė labai įtarus – nepatikimai žvelgia į nepažįstamus klientus ir mėgina suprasti, ar jie ieško knygų, ar bando sukurti knygyno bei jo darbuotojų profilius ir surasti įstatymo pažeidimų.
„Mes tarsi apimti paranojos, – kalbėjo A.Wanas. – Nežinau, kaip kitaip tai apibūdinti.“
Baiminasi net muziejai
Tuos, kurie savo gyvenimą kūrė remdamiesi unikaliomis Honkongo laisvėmis, saugumo įstatymas privertė balansuoti tarp dviejų nesuderinamų siekių: išsaugoti savo saugumą ir nepasiduoti baimei.
Birželio 4-osios muziejus, kuriame saugomi eksponatai, liudijantys kruviną Pekino siekį sustabdyti studentų protestus 1989 metais, neturi planų artefaktus perkelti į užsienį.
Muziejaus vadovas ir Honkongo aljanso, remiančio patriotinius demokratinius judėjimus Kinijoje, narys Lee Cheuk-yanas tikino, kad Kinijos valdžia ir taip visą laiką stengiasi iš atminties ištrinti kruvinus protestus, todėl ankstyvas archyvų paslėpimas būtų tarsi pralaimėjimo pripažinimas.
Tačiau realybė privertė aljansą pradėti lėšų rinkimų akciją, kuri padėtų muziejaus archyvą perkelti į internetinę erdvę.
„Be abejo, lenktyniaujame su laiku“, – sakė Lee Cheyk-yanas.
Ateitis abejonių kelia ne tik vietinėms grupėms – didesnės tarptautinės organizacijos taip pat bando įvertinti savo ateitį mieste.
Naujasis įstatymas konkrečiai teigia, kad vyriausybė „griežčiau kontroliuos“ užsienio nevyriausybines organizacijas ir naujienų agentūras.
„Įstatymas sukels daug streso Honkonge“, – sakė „Amnesty International“ Rytų ir Pietryčių Azijos skyriaus vadovas Nicholas Bequelinas.
Susirūpinimas dėl saugumo įstatymo galimybių privertė daugelį rašytojų ir protestuotojų naikinti savo pėdsakus interneto erdvėje. Aktyvistai ištrynė savo socialinių tinklų anketas „Twitter“ ir „Telegram“ platformose.
Pastarosiomis savaitėmis maždaug tuzinas rašytojų prašė portalo „InMedia HK“, publikuojančio demokratiją palaikančius straipsnius, redaktoriaus ištrinti kai kuriuos ar net visus archyvus.
Portalo redaktorė Betty Lau teigė, kad ištrynė jau daugiau negu 100 straipsnių.
Honkonge situacija žiniasklaidos laisvės klausimu visada buvo visiškai kitokia negu žemyninėje Kinijoje, kurioje gyvuoja cenzūra ir žurnalistų persekiojimas.
Tačiau naujasis saugumo įstatymas sukėlė daug neaiškumų dėl miesto žiniasklaidos ateities.
Honkongo naujienų agentūrų vadovų asociacija, vienijanti pagrindinius miesto naujienų agentūrų redaktorius, išreiškė susirūpinimą dar prieš įsigaliojant naujajam įstatymui.
Užsienio korespondentų klubas praėjusią savaitę pareikalavo iš valdžios, kad būtų užtikrinta reporterių darbo laisvė. Vyriausybė neatsakė, tačiau kai kurie politikai tikina, kad pilietinės miesto laisvės bus apsaugotos.
Pasitaikė gera proga
Kaip teigė K.Andrijauskas, analizuojant, kodėl įstatymas priimtas būtent dabar, reikėtų atsižvelgti tiek į 2019 metų įvykius, tiek į dabartinę situaciją pasaulyje.
„Reikia atsiminti tai, kad daugiau nei per du dešimtmečius, kuriuos Honkongas iš dalies yra grįžęs į Kinijos sudėtį, Kinijos komunistų partijai nepavyko įtikinti didžiosios dalies Honkongo gyventojų, kad jie jau visapusiškai yra autoritarinėje Kinijoje ir kad jiems reikėtų tiesiog nuolankiai atsisakyti savo autonomijos“, – kalbėjo politologas.
Kinija jau dabar yra gimstanti supervalstybė ir, anot K.Andrijausko, šalis jaučia, kad manevro laisvės dabar turi nepalyginti daugiau.
„Tarptautinės reakcijos ne taip jau bijoma, nes, viena vertus, Kinija dabar yra kur kas galingesnė, o likęs pasaulis turi labiau įsiklausyti dėl ekonominių santykių ir ekonominių priklausomybių, – sakė ekspertas. – Kita vertus, didelei daliai likusio pasaulio tai nėra svarbiausia naujiena. Jiems labiausiai rūpi koronaviruso pandemija, persislinkusi iš Europos į Globaliuosius Pietus (taip vadinamos mažiau ekonomiškai išsivysčiusios šalys. – Red.) ir JAV. Žvelgiant iš Pekino perspektyvos tai yra gera proga.“
Honkongo istorija – komplikuota
1984 metais Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Thatcher ir Kinijos lyderis Deng Xiaopingas pasirašė Bendrąją deklaraciją, nustatančią Honkongo ateitį.
M.Thatcher sutiko Kinijai 1997 metų liepos 1 dieną grąžinti Honkongo teritoriją, kuri buvo Jungtinės Karalystės kolonija, tik tuomet, jei Kinija sutiks Honkongui suteikti aukšto lygio autonomiją penkiasdešimčiai metų, iki 2047 m.
Formaliai Honkongas tapo specialiuoju Kinijos Liaudies Respublikos administraciniu regionu.
Nuspręsta, kad Kinija netaikys savo vyriausybės sprendimų Honkongui ir jo kapitalistinė sistema liks nepasikeitusi ateinančius 50 metų. Susitarimas tapo žinomas pavadinimu „Viena šalis, dvi sistemos“.
Pagal šį susitarimą, Honkongas galėjo išlaikyti savo ekonomikos ir prekybos politiką, apsaugančią Honkongo, kaip tarptautinės finansų sostinės, statusą. Susitarimas Honkongui suteikė nepriklausomas įstatymų vykdomąją ir leidžiamąją valdžias.
Kaip tuo metu teigė M.Thatcher, „tai apsaugojo Honkongui pažįstamą teisinę sistemą ir laisves, kuriomis jie mėgaujasi“. Į šias laisves įtrauktos spaudos, religijos, susirinkimo ir kitos.
Tačiau, nepaisant šio susitarimo, užtikrinančio autonomiją, riba tarp dviejų sistemų tampa vis labiau neaiški, nes Pekinas vis labiau bando įtvirtinti savo kontrolę Honkonge.
