Anastasija Ješčenko iš Rusijos provincijos atvyko į Sankt Peterburgą, įsimylėjo jai dėsčiusį docentą, įžymųjį Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparte’o ekspertą Olegą Sokolovą.
Tačiau 5 metus trukusi draugystė baigėsi tragiškai – jis supjaustė savo buvusios studentės ir meilužės kūną į gabalus.
Prokurorai ne vieną mėnesį rinko įrodymus šioje didelio atgarsio sulaukusioje byloje, o gynybos advokatai vis prašė atidėti svarstymą, kad galėtų susipažinti su bylos medžiaga.
Bet Sankt Peterburgo teisme galiausiai buvo atnaujintas O.Sokolovo bylos nagrinėjimas.
Jam gresia iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Buvęs istorikas jau dabar dienas leidžia kalėjime, nes jo prašymas dėl namų arešto buvo atmestas.
Žymiausias ekspertas
2019 m. lapkričio 9-ąją kelios minutės iki penkių ryto taksi vairuotojas paskambino bendrosios pagalbos numeriu.
Sankt Peterburgo Moikos upėje buvo vyriškis. Jis, tvirtai laikydamasis už granito laiptelio, šaukėsi pagalbos. Po poros minučių atvykę gelbėtojai vyrą ištraukė iš vandens.
Vyriškis prisistatė Olegu Sokolovu, 63 metų Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docentu, istoriku, gyvenančiu visai čia pat, prie Moikos.
O.Sokolovas, kurį gelbėtojai ištraukė iš upės, – vienas žymiausių Rusijos istorikų. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparte’o ekspertas, daugelio knygų autorius, kviestinis Paryžiaus Sorbonos universiteto profesorius.
Jis be akcento kalba prancūziškai, per karines istorines rekonstrukcijas vaidina Napoleoną. Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas žymiajam rusų istorikui įteikė Garbės legiono ordiną.
Prieš O.Sokolovą tokiu apdovanojimu pagerbtas buvęs Vokietijos kancleris Willy Brandtas. Po istoriko – korporacijos „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas.
Tą 2019 m. lapkričio dieną Sankt Peterburge buvo nulinė temperatūra. O.Sokolovas buvo išgėręs. Jį apžiūrėję gelbėtojai nieko įtartino nepamatė, bet po to atidarė kuprinę. Ten gulėjo dvi moteriškos rankos, nupjautos iki alkūnių.
Inteligentiška, stropi mergina
Prieš 24 metus Staroveličkovskajoje, nedideliame, 2 tūkst. kilometrų piečiau nuo Sankt Peterburgo esančiame mieste gimė mergaitė.
Šioje vietoje anksčiau, kai Rusiją dar valdė imperatorė Jekaterina Didžioji, gyveno kazokai.
Dabar Staroveličkovskajoje gyvena apie 14 tūkst. žmonių.
Gimdymas truko 3 dienas. Tėvai mergaitę pakrikštijo Anastasija – tai graikiškai reiškia prisikėlimą.
Motina – policininkė, tėvas – sporto mokytojas susilaukė ir antrojo vaiko – sūnaus, statė raudonų plytų namą.
Anastasija buvo ramus vaikas, sakė anuomet ją pažinoję žmonės. Jauna mergina savaitgalius praleisdavo bibliotekoje. Tuomet, kai jos bendraamžiai kūrėsi „Instagram“ profilius, ji skolinosi knygas. Anastasija niekada nesilankė kaimo diskotekose, nevartojo kvaišalų, su vaikinais ant mopedo nesivažinėjo ir nesiglamonėjo. Kai neskaitė, tapė paveikslus.
Per mokyklos baigimo diplomo teikimą 2012-ųjų vasarą scenoje kartu su Anastasija stovėjo jos tėvai. Ta diena buvo įamžinta vaizdo įraše.
Šventės vedėja kalbėjo: „Anastasija labai inteligentiška, daugelis jai pavydėtų išskirtinės atminties. Ją domina įvairios sritys, ji labai stropi.“
Abiem rankomis laikydama mokyklos baigimo diplomą Anastasija bandė šypsotis.
Šventės vedėja toliau kalbėjo: „Mieli svečiai, įsidėmėkite šiuos skaičius: visuomenės mokslai – 93, rusų – 95, istorija – 100 balų!“
Jaunuoliai iš Rusijos provincijos, kurie ieško pinigų, svaigių vakarėlių, galimybės priartėti prie valdžios ar netgi į ją prasibrauti, paprastai traukia į Maskvą.
A.Ješčenko nuo vaikystės žavėjosi Sankt Peterburgu. Baltųjų naktų, carų rūmų, žuvėdrų, tiltų ir rašytojo Fiodoro Dostojevskio miestu.
Vieną neįprastai karštą 2012 m. vasaros dieną, kai termometras pavėsyje rodė 38 laipsnius, A.Ješčenko įlipo į traukinį. Ji važiavo į Sankt Peterburgą, išlaikė stojamąjį egzaminą į Istorijos fakultetą, gavo vietą studentų bendrabutyje Vasiljevo saloje, netoli uosto.
A.Ješčenko, mergina iš Pietų Rusijos stepių, atvyko į pasaulį, kurį pažinojo tik iš knygų.
Tikėjosi įsimylėti teatre
Dvi jos bičiulės to laiko prisiminimus įkėlė į Rusijos socialinį tinklą „Vkontakte“. Jos atskleidė paveikslą jaunos moters, kuri savo naujajame pasaulyje, atrodo, dažnai jautėsi nesaugi ir nepastebima.
Kasdien anksti atsikėlusi Anastasija įsijungdavo kompiuterį, eidavo į biblioteką. Vakarais bendrabučio koridoriuje šokdavo valsą, skambindavo savo tėvams. Jie kas mėnesį savo dukteriai atsiųsdavo po 8 tūkst. rublių (apie 100 eurų).
A.Ješčenko laikė save siaubingai negražia. Draugėms pasakojo apie negražų randą ant savo nosies ir rodė du mažyčius taškus.
Pasikvepinusi „Cacharel Promesse“, skleisdama bergamočių, jazminų ir kedrų kvapus, blyškia spalva pasidažiusi veidą, Anastasija autobusu dardėjo į universiteto teatrą tikėdamasi ten įsimylėti.
Ten A.Ješčenko sutiko jauną studentą, kuris jai patiko, bet jo niekada neišdrįso užkalbinti. Mergina tikėjosi, kad scenoje jie vaidins porą, tačiau studentas įsimylėjo kitą.
Per 2014-ųjų žiemos semestrą A.Ješčenko pirmą kartą klausėsi O.Sokolovo paskaitos.
Šio Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docento paskaitos mieste buvo populiariausios. Į O.Sokolovą dėl konsultacijų kreipėsi parodų kuratoriai ir kino kūrėjai.
Imperatorių atrado vaikystėje
O.Sokolovas gimė 1956 m. liepą Sankt Peterburge, kuris anuomet vadinosi Leningradu. Jis buvo vienintelis mokytojos ir sovietinių karinių jūrų pajėgų karininko vaikas. Jo tėvai priklausė aukštesniojo lygmens sovietinei vidurinei klasei, tėvas bandė atomines bombas Arkties vandenyne.
Būdamas devynerių O.Sokolovas skaitė „Tris muškietininkus“. Vėliau būsimasis istorikas prisipažino: „Vos tiktai perskaitęs pirmuosius puslapius žinojau: tai – mano pasaulis, aš jam priklausau. Špaga, arkliai, meilė, karas!“
Būdamas 12-os jis atrado generolą Napoleoną. Su savo švininiais kareivėliais Olegas žaidė mūšius ir labiausiai mėgo vadovauti prancūzų armijai. Dar po septynerių metų jis įkūrė slaptą Napoleono aistruolių klubą „L’Empire“ – „Imperija“.
O.Sokolovas mokėsi prancūzų kalbos, su dideliu užsidegimu geriausiais pažymiais studijavo istoriją. Jis gavo daktaro laipsnį, tapo kviestiniu Sorbonos universiteto profesoriumi. O.Sokolovo knyga apie Napoleono armiją buvo išversta į prancūzų kalbą.
Laisvalaikiu O.Sokolovas vaidino Napoleoną ir inscenizavo karą su bendraminčiais, vilkėjusiais nebenaudojamus teatro kostiumus.
Savo pirmąjį mūšį O.Sokolovas laimėjo naktį viename miške prie Leningrado. Jis prancūziškai kalbėjo su savo karininkais. Šie turėję į jį kreiptis „Jūsų Didenybe“.
Istorikas O.Sokolovas jojo per sovietinį mišką ir drebančiomis lūpomis citavo Napoleoną.
Bendraminčiai tapo vyro sekėjais. Šimtai jų žygiavo ir stovyklavo klausydamiesi jo komandų, aštrino durtuvus, balnojo žirgus, šaudė tuščiais šoviniais.
Kasdieniame gyvenime jie buvo fabrikų direktoriai, studentai, autobusų vairuotojai. Tačiau prie stovyklavietės laužo visi buvo vienodi.
Tapo tikra žvaigžde
O.Sokolovas tapo Rusijoje vienu iš karinių istorinių rekonstrukcijų pradininkų ir jų žvaigžde. Dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo prancūzų televizija padarė apie jį vaizdo įrašą.
Filmavimo komanda O.Sokolovą pastatė prie Leningrado prieplaukos ir paklausė: „Taigi esate imperatorius?“
Jau seniai Napoleonas Bonaparte’as buvo O.Sokolovui nebe švininis kareivėlis, su kuriuo jis visada laimėdavo mūšius. Istorikui Prancūzijos imperatorius reiškė kur kas daugiau nei įkvepiantis oratorius ant balto žirgo.
Kai žymusis rusų istorikas persikūnydavo į Napoleoną, jis talžydavo žirgus, stumdydavo vėliavnešius, apšaukdavo savo vyrus.
Šalia O.Sokolovo buvę asmenys gyveno iliuzijų pasaulyje – taip jie bėgo nuo Rusijos kasdienybės.
Pirmoji O.Sokolovo santuoka subyrėjo dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Žmona su vaiku išvyko į Vokietiją.
Istorikas antrą kartą vedė savo buvusią mokinę Anastasiją. Ji pagimdė O.Sokolovui dukterį ir mirė būdama 30-ies nuo galvos smegenų auglio.
Po jos mirties jis vedė trečią kartą – 27 metais jaunesnę istorikę, su ja susilaukė dviejų vaikų.
Per 2014 metų žiemos semestrą O.Sokolovo paskaitos klausėsi blyškaus veido, ryškiai raudonų lūpų mergina.
O.Sokolovui buvo 58-eri, A.Ješčenko – 19 metų.
Studentė patraukė dėmesį
Kaip užsimezgė jų santykiai, aiškėja iš A.Ješčenko draugių pasakojimų ir susirašinėjimo virtualioje erdvėje. Yra 30 ranka rašytų puslapių, kuriuos O.Sokolovas vadina savo išpažintimi.
Šie puslapiai buvo perduoti Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“.
Istorikas rašo, jog galbūt esąs vienintelis docentas, kuris auditorijoje sulaukė plojimų. Ten jo dėmesį patraukusi jauna, graži moteris. Ji pasižiūrėjusi į jį taip, kad šio žvilgsnio negalima buvo suprasti klaidingai.
A.Ješčenko savo draugėms pasakojo apie šį susitikimą. Docentas ją nužvelgęs veriančiu žvilgsniu. Jis palietė jos pečius ir pasiūlė savo pagalbą rašant bakalauro darbą.
Nuo to laiko savo draugėms mergina nuolatos kalbėjo apie O.Sokolovą, „Google“ ieškojo jo jaunystės nuotraukų ir nuolat klausė savęs: o kas gi aš esu?
O.Sokolovas pakvietė A.Ješčenko į savo namus, išskirtinės architektūros pastatą prie Moikos upės – vietą, kur vyko F.Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ veiksmas. Į svetainę, kur jaunoji mergina žvelgė į Napoleono biustus ir ant sienų kabančius kardus.
Į šį kambarį Anastasija vis sugrįždavo. Šioje svetainėje ji pirmą kartą O.Sokolovą pabučiavo.
Istorikas savo išpažintyje rašė, kad mergina jam pasakė, kad tai buvo jos pirmasis bučinys.
A.Ješčenko mokėsi prancūzų kalbos, leido su juo naktis, tenkino jo įnorius. Anastasiją jis vadino Izabele. Vardas, kuris geriau tiko O.Sokolovo pasauliui.
Mergina pakeitė savo profilį „Facebook“. Čia ji pasidalijo Napoleono statuso simboliu – auksine bite. Kaip foną pasirinko Jacques’o Louis Davido paveikslą „Le Sacre de Napoleon“ – Napoleono karūnavimą Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.
Čia Prancūzijos imperatorius stovi prie savo sosto, o prieš jį atsiklaupusi jo pirmoji žmona Žozefina.
Pavargo nuo O.Sokolovo
O.Sokolovas kartu su meiluže rašė bendrus mokslinius straipsnius, su ja vyko į tarnybines keliones, į Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, karinį archyvą Venseno (Prancūzija) miesto pilyje, organizavo istorines rekonstrukcijas Austerlice (dabartinis Slavkovas prie Brno, Čekija) ir prie Taljamento upės Italijoje.
Fakultete O.Sokolovas A.Ješčenko paskyrė savo asistente. Auditorijoje ji sėdėjo prie docento stalo.
2016 m. atsiimdama bakalauro diplomą Anastasija mūvėjo juodas, permatomas pirštines. O.Sokolovas sakė iškilmingą kalbą.
Baigusios studijas A.Ješčenko draugės išvyko iš Sankt Peterburgo. Ji vis dažniau nakvodavo pas O.Sokolovą, paliko universiteto teatrą.
Viena draugių rašė apie paskutinius Sankt Peterburge su Anastasija praleistus mėnesius. Pasak jos, mergina tuo metu dažnai buvusi arti nervinio sukrėtimo ribos.
Anastasija pradėjo gerti ir, parodžiusi mėlynes ant savo rankų, draugėms pridurdavo: juk jis yra vyras!
2017 m. lapkritį savo buvusiai kambario draugei A.Ješčenko rašė, jog pavargusi nuo universiteto, gyvenimo tarp bendrabučio ir O.Sokolovo buto ir jai trūksta paprastų, natūralių pokalbių.
Po mėnesio Anastasija nuvyko pas savo tėvus. Vienai draugių ji pasakojo, kad Naujuosius metus O.Sokolovas norėtų švęsti su savo žmona ir vaikais. Jai labai skaudu, bet ji mananti, jog tai teisinga. O.Sokolovas nenori, kad Anastasija bendrautų su jo vaikais.
Tuo metu A.Ješčenko norėjusi su juo išsiskirti. Ji liko ir žiūrėjo, kaip O.Sokolovas išvijo iš auditorijos savo kritikus. Viename leidinių Anastasija skaitė apie buvusią jo studentę.
Kai ši norėjusi jį palikti, istorikas pririšo ją prie kėdės, smogė į veidą, pilvą ir krūtinę. Ir, kaip ji teigia, laikęs jai prie veido karštą laidynę.
Tėvai nieko nežinojo
2019-ųjų sausį A.Ješčenko persikėlė gyventi pas O.Sokolovą. Jis davė jai nedidelį kambarį, tiesiog prie įėjimo. Anastasija rūpinosi juo, kai jis sirgo, mokėsi jodinėti, nes jis to norėjo.
Rugpjūtį O.Sokolovas išsinuomojo Sankt Peterburgo miesto rūmus. Jis pakvietė daugybę svečių paminėti 250-ojo Napoleono gimtadienio. Šventės metu, kaip rašo O.Sokolovas savo „išpažintyje“, jis pranešęs, jog Izabelė yra jo sužadėtinė ir jie netrukus susituoks.
Lapkričio 13-ąją į Sankt Peterburgą turėjo atvykti ir su O.Sokolovu susipažinti Anastasijos tėvai. Jie nežinojo, kad duktė gyvena su juo. Kaip ir apie balandį, tuoj po 25-ojo jos gimtadienio, planuojamas vedybas.
Likus šešioms dienoms iki susipažinimo su tėvais, lapkričio 7-ąją, tarp Anastasijos ir O.Sokolovo įvyko konfliktas.
Yra vaizdo įrašas, kurį įžymusis istorikas, kaip teigia jo advokatas, padarė dar iki nusikaltimo.
Kiek po vidurnakčio Anastasija išbėgo į gatvę ir paskambino broliui. Rusų televizijoje vaikinas pasakojo, kad jo sesuo verkė. Ji norėjusi eiti į gimtadienį, bet pavydo apimtas O.Sokolovas įniršo.
Brolis patarė negrįžti į istoriko namus. Bet Anastasija pasakiusi, jog nori paimti savo daiktus ir kitą rytą išeiti visiems laikams.
1 val. 49 min. brolis paskambino Anastasijai. Sesers balsas buvo ramus. Bet kitą rytą, kai vėl bandė jai paskambinti, ji neatsiliepė.
Nusišauti norėjo pats
O.Sokolovas nužudė meilužę sovietiniu medžiokliniu 5,6 mm kalibro šautuvu. Šovė jai į galvą, smaugė, vėl šovė – iš viso keturis kartus. Po kiekvieno šūvio naujai užtaisydavo šautuvą.
Kitą rytą O.Sokolovas nuėjo į prekybos centrą. Vaizdo kameros įrašuose buvo užfiksuota, kaip prie kasos stovintis juodu paltu vilkintis ir baltą šaliką pasirišęs vyriškis perka pjūklą.
Tą dieną 18 val. 37 min. paskambinęs kolega sakė norintis jo bute padaryti vaizdo įrašą – pranešimą apie jo paskaitą. Bet O.Sokolovas sakė nenorįs jokių kamerų, nes į jo būstą buvo įsilaužę vagys.
Maždaug po valandos istoriką aplankė du seni bičiuliai. A.Ješčenko lavonas gulėjo gretimame kambaryje.
Savo „išpažintyje“ O.Sokolovas rašo, jog nežino, kodėl griebėsi ginklo. Jis supjaustęs Anastasiją tik dėl to, kad jam dar reikėjo laiko palikimui sutvarkyti ir aplankyti tėvus. Jam reikėjo laiko ir tam, kad stovėdamas prie rytinio Vasiljevo salos smaigalio su vaizdu į Ermitažą mobiliuoju telefonu įrašytų atsisveikinimo kalbą.
Po to, kaip sako žymusis istorikas, norėjo nusišauti.
A.Ješčenko motina sako, jog ji negalinti pamiršti tamsaus Moikos vandens. Ji bėgusi palei upę, maldavusi Dievo, kad nardytojai rastų bent ką nors, su kuo ji galėtų atsisveikinti.
Anastasijos kojas nardytojai rado Moikos upėje, viršutinę dalį ištraukė iš maždaug už 4 kilometrų esančio upės intako. Merginos galva dar gulėjo O.Sokolovo bute.
A.Ješčenko motina Sankt Peterburge nupirko vestuvinę suknelę.
Į ją sudėjo viską, kas liko iš jos dukters, ir palaidojo Pietų Rusijos stepėje. Ten, kur ji užaugo.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
