Tiršto rūko sluoksnis kabojo virš medžių, augančių šalia vienintelio kelio, vedančio į Ureverą – vieną labiausiai atskirtų atogrąžų miškų Naujoje Zelandijoje.
Tai ženklas, jog esi Tuhojės krašte – vienos genties regione. Čia gyvenančius žmones etnografas Elsdonas Bestas 1890-aisiais pavadino „rūko vaikais“.
Šis pavadinimas kilo ne dėl tvyrančio rūko, o dėl senovinės tradicijos, siejančios tuhojų gentį su rūko mergele Hine-pukohu-rangi.
Apsistojus šioje vietoje pro langus galima matyti ganyklas ir apleistas sodybas, nutiesiančias kelią link smaragdinių girių ir krioklių, besidriekiančių nuo debesimis ir šešėliais uždengtų uolų.
Eidamas šiuo keliu gali sutikti tai, ko nesitikėjai, – pavyzdžiui, ponius susitaršiusiais karčiais ar vietinį balandį „kereru“, kuris siejamas su šiuo kraštovaizdžiu.
Saugo pagal senovinę praktiką
Urevera – didžiausias atogrąžų miškas Naujosios Zelandijos šiaurinėje saloje.
Kalvotas melsvų ežerų ir greitai tekančių upių kraštas driekiasi 2127 kvadratinius kilometrus.
2014 m. pirmą kartą įstatymu buvo panaikinta vyriausybės nuosavybė ir Ureveros nacionalinis parkas bei atogrąžų miškas tapo juridiniu asmeniu, o tuhojų genties žmonės – jo teisėtu sergėtoju.
Šiandien tuhojai yra atsakingi už miško priežiūrą. Iš 40 tūkst. genties atstovų 7 tūkst. gyvena Ureveros upių slėniuose ir miškų proskynose. Šią brangią vietą jie saugo pagal senovinę maorių praktiką, vadinamą „kaitiakitanga“ (išvertus iš vietinės kalbos tai reiškia globą).
Tai yra supratimas apie glaudų ryšį tarp žmonių ir gamtos, žmonių, kaip gamtos pasaulio dalies, matymas ir miškų, upių bei ežerų gyvybės prižiūrėjimas.
Kalbant apie kasdienę priežiūrą, ji apima miško, ežerų ir upių sveikatos stebėjimą renkant įvairius duomenis, medžių sodinimą, kenkėjų, tokių kaip oposumai ir elniai, kontrolę ir žuvų gerovės palaikymą.
Reguliuoti turizmą – iššūkis
Genties lyderis Tamatis Krugeris pasakojo, kad vis daugiau žmonių atvyksta į Ureverą medžioti, žvejoti ir žygiuoti aplink populiariausią vietos Vaikaremoanos ežerą.
Jis teigia, kad nors tuhojai priima lankytojus, reguliuoti turistų skaičių ir turizmo poveikį aplinkai yra didelis iššūkis, ypač perėmus regiono kontrolę po beveik 70 metų vyriausybės valdymo.
„Daugeliui Ureveros lankytojų nacionalinio parko sistema yra viskas, ką jie žino, – sakė T.Krugeris. – Labai daug žmonių susitaupo pinigų atostogoms gražioje pasaulio vietoje, ten nuvyksta, sumoka už paslaugas, praleidžia naktį švarioje trobelėje ir sugrįžta namo. Jiems tai vienintelė patirtis gamtoje.“
Anot T.Krugerio, jie prašo žmonių, kad pakeistų savo požiūrį.
Užuot žvelgę į gamtą kaip į išteklių, kuriais galima naudotis, sankaupą, žmonės turėtų matyti Ureverą kaip gyvą sistemą, kurios kitiems reikia dėl išlikimo, kultūros, įkvėpimo ir poilsio.
Kaip šios vietos sergėtojai tuhojai visuomet taip regėjo Ureverą. T.Krugeris sako, jog lankytojai turi būti pasiruošę čia elgtis kitaip.
„Nusifotografuoti prie krioklio arba gauti pasiūlymą sumedžioti laukinį gyvūną nėra svarbiausia. Svarbiausia susitikti su vietiniais, kartu su jais pagyventi, sužinoti apie jų praeitį, išgirsti jų istorijų“, – kalbėjo genties lyderis.
Keli būdai suprasti kultūrą
Atogrąžų miške galima keliais būdais perprasti tuhojų kultūrą. Žmonės gali nakvoti „marae“ (tradiciniame maorių susitikimo namelyje), dalyvauti tradicinėje įsikūrimo ceremonijoje, pasivaikščioti gamtoje su tuhojais gidais, suprantančiais čionykščio gyvenimo tvarką.
Taip pat galima paragauti vietinio medaus, suvalgyti namuose pagamintą vakarienę arba medžioti, jodinėti arkliais.
Kadangi Naujojoje Zelandijoje koronaviruso pandemija šiuo metu suvaldyta, žmonės, gyvenantys iš turizmo, tikisi, kad šalies sienos jau greit atsivers ir keliautojai iš saugios kelionių zonos šalių, tokių kaip Australija, galės atvykti jau rugsėjį.
Gidė Hinewai McManus pasakojo, kad iki sienų uždarymo dažniausiai atvykdavo žmonės iš Vakarų Europos bei Kinijos ir JAV.
Keliautojai nori pasisemti vietinės išminties ir išmokti gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vyrauja nuolatinė įtampa.
Daugiau nei aptarnavimas
H.McManus teigė, kad nuo Ureveros atogrąžų miško atkūrimo projekto pradžios 2008 metais miške buvo pasodinta daugiau nei 12 tūkst. medžių.
„Tai daroma tam, kad daugėtų deguonies ir būtų suteikta buveinė vietiniams paukščiams.
Bet žmones traukia ir dvasinė pusė. Jie nori žinoti, kodėl mano gentis jaučia tokią didelę pagarbą aplinkai. Ar tik todėl, kad mes čia gyvename, ar yra ir kas nors daugiau?“ – kalbėjo H.McManus.
„Mes gerbiame aplinką dėl savo protėvių ir žinių apie tvarumą bei gyvenimą šalia gamtos, kurias gavome iš jų, – kalbėjo gidė Brenda Tahi. – Tačiau yra ir dar viena priežastis – mes gerbiame gamtą, nes norime gyventi šalia jos, o dabar jai reikia pagalbos.“
Anot jos, nėra nieko geriau nei šilkinė oda po maudynių upėje ilgai pasivaikščiojus ar tradicinio maisto skonis.
„Man visi šie dalykai yra dalis to, kas verčia įsimylėti Ureverą. Tai kviečia čia vis sugrįžti“, – sakė B.Tahi.
T.Krugeris su tuo sutinka ir tiki, kad toks požiūris padeda sustiprinti žmonių potyrius atvykus į Ureverą.
„Tai privers žmones pamiršti požiūrį, kad jei sumokėjau, noriu būti aptarnautas, ir pažvelgti kitaip, įsimylėti šią vietą, pajusti ryšį su ja.
Tai privers žmones susimąstyti, ką jie galėtų padaryti, kad pasirūpintų gamta“, – kalbėjo T.Krugeris.
Parengta pagal BBC inf.
