Užrašas virš plieninių Osvencimo koncentracijos stovyklos vartų byloja: „Darbas išlaisvina“. Akivaizdu, kad tai buvo tik bjaurus melas šiurpiai realybei nuslėpti.
Tačiau viena priemonė padėjo žmonėms nors trumpam pabėgti nuo koncentracijos stovyklos siaubų. Tai buvo muzika.
Kaliniai sugebėjo kurti net ir sudėtingiausiomis ir šiurpiausiomis gyvenimo sąlygomis.
Prie įspūdingos kūrybos išsaugojimo vairo stovi kompozitorius iš Italijos – Francesco Lotoro.
Vyras jau daugiau nei tris dešimtmečius bando atkurti, atlikti ir pabaigti muzikos kūrinius, kurie buvo parašyti nepavydėtinomis sąlygomis.
Jo darbas išties unikalus. F.Lotoro teigia, kad visa tai galėjo niekad nepasiekti klausytojų ausų.
Liejo daug prakaito
„Visa tai galėjo išnykti ir būti prarasta, tačiau įvyko stebuklas. Muzika yra fenomenas, kuris laimi. Niekas negali jos atimti arba įkalinti“, – CBS televizijai kalbėjo F.Lotoro.
Kartais neįtikimai atrodo tai, kad kas nors galėjo kurti tokio blogio fone, kai buvo atimamos milijonų žmonių gyvybės.
Osvencimo koncentracijos stovykla Pietų Lenkijoje buvo pagrindinis žydų naikinimo fabrikas.
Čia nuo nacių rankų žuvo daugiau negu milijonas vyrų, moterų ir vaikų.
Holokausto laikotarpiu buvo sunaikinta ištisa talentingų muzikantų ir kompozitorių karta. Dabar, prabėgus 75 metams, italas F.Lotoro jų paliktiems darbams suteikia gyvybę.
„Šie kūriniai galėjo pakeisti muzikinės kalbos raidą, jeigu jie būtų buvę parašyti laisvame pasaulyje“, – tikino F.Lotoro.
Jo darbų kulminacija – įspūdingi muzikiniai pasirodymai, bet tai tik paskutinės – paprasčiausios detalės.
F.Lotoro atliekamos muzikos gelbėjimo operacijos, kurias jis pats ir finansuoja, iš pradžių kainavo nepaprastai daug pastangų.
Vyras pasakoja, jog reikėjo belstis į nepažįstamų žmonių duris, akis į akį kalbėtis su holokausto siaubą išgyvenusių asmenų artimaisiais.
Pasak italų muziko, ne visi suvokia, kokį muzikinį lobyną jie slepia savo palėpėse ir rūsiuose.
„Pažįstu žmonių, kurie koncentracijos stovyklos baisumus patyrusio tėvo popierinius užrašus paslėpė rūsiuose.
Man juos išvydus ten knibždėjo tuntai kirmėlių. Visa tai reikėjo kruopščiai dezinfekuoti“, – juokdamasis tarė F.Lotoro.
8 tūkstančiai muzikos kūrinių
Muzikos kūrėjas šiuo metu gyvena nedideliame Italijos pietuose įsikūrusiame Barletos miestelyje. Jo nedideliuose namuose pilna audiokasečių, dienoraščių ir filmų.
Padedamas savo žmonos Grazios F.Lotoro jau surinko daugiau nei 8 tūkst. muzikos kūrinių, tarp kurių yra daugybė simfonijų, operų, liaudies dainų ar tiesiog melodijų, kurios buvo užrašytos ant maisto produktų, telegramų arba net bulvių maišų.
Vienas įkalintų asmenų savo kūrybai užrašyti naudojo anglies gabaliuką, kurį gavo kaip vaistą nuo dizenterijos, ir tualetinį popierių. To jam užteko ištisai simfonijai užrašyti.
„Kai prarandi laisvę, tualetinis popierius ir anglis gali tapti tavo išlaisvinimu“, – sakė F.Lotoro.
Kompozitorius ne tik pats kolekcionuoja muziką, bet ir ją aranžuoja ar net pabaigia koncentracijos stovyklose nebaigtus kūrinius.
F.Lotoro buvo ugdomas katalikų šeimoje, tačiau sulaukęs 15 metų nutarė pakeisti religiją. Jis tapo judėju. Pats kūrėjas tvirtina, kad nuo jaunystės turi žydišką sielą: „Vienas rabinas man pasakojo, kad kai žmogus atsiverčia į judaizmą, jis nepasikeičia, paprasčiausiai grįžta būti žydu.“
Susižavėjo kalinių talentu
Vyro muzikinės gelbėjimo operacijos prasidėjo dar 1988 metais, kai jis sužinojo apie vienoje Čekijos koncentracijos stovykloje sukurtus kūrinius.
Naciai holokausto metais darė viską, kad apkvailintų pasaulį ir įtikintų žmones, kad jie žydus laiko humaniškomis sąlygomis. Tam buvo sukurti propagandiniai filmai, kuriuose rodomi belaisvių rengiami pasirodymai.
F.Lotoro sužavėjo filme pamatyti kalinių gebėjimai. Jis susisiekė su JAV holokausto memorialinio muziejaus muzikos kuratoriumi Bretu Werbu ir paprašė pagalbos.
B.Werbas teigia, kad tai, ką daro menininkas iš Italijos, yra neįtikėtina, nes jo indėlis suteikia galimybę išgirsti ir atlikti koncentracijos stovyklose sukurtus kūrinius.
Muzikos kuratorius taip pat tikino, kad muzika buvo vienas būdų mintimis pabėgti nuo šiurpios realybės ar net išsaugoti gyvybę: „Nėra jokių abejonių, jog buvimas stovyklos orkestro nariu padidino galimybę gyventi.“
Moterį išgelbėjo violončelė
Anita Lasker-Wallfisch yra viena paskutinių gyvų Osvencimo koncentracijos stovyklos moterų orkestro narių. 94 metų moteris dabar gyvena Londone ir papasakojo, ką jai teko patirti.
Moters tėvai, Vokietijos žydai, buvo suimti dar 1942 metais ir ji jų niekada nebematė.
Jai buvo tik 18 metų, kai pati atsidūrė traukinyje į Osvencimą.
„Aš buvau pasiruošusi blogiausiam. Bloke pralaukėme visą naktį, o vėliau mums skuto galvas ir darė tatuiruotes“, – prisiminė A.Lasker-Wallfisch.
Moteris papasakojo, kad stovykloje ją užkalbino mergina ir paklausė, ką ji veikė prieš karą. Ši atsakė, kad grodavo violončele.
„Tai yra nuostabu. Tu būsi išgelbėta“, – jai ištarė nepažįstamoji.
A.Lasker-Wallfisch tada dar nesuprato, ką reiškia šie žodžiai, bet viskas tapo gerokai aiškiau, kai sužinojo apie stovykloje veikiantį moterų orkestrą.
Orkestrui vadovavo garsaus Vienos kompozitoriaus Gustavo Mahlerio dukterėčia Alma Rose. Ji buvo nepaprastai disciplinuota vadovė, siekė moteris atitraukti nuo stovyklos siaubų.
„Mes jos bijojome. Ji buvo griežta viršininkė. A.Rose puikiai suprato, kad jei mums nesiseks sukurti darnaus orkestro, tikrai negyvensime“, – apie muzikinę patirtį Osvencime pasakojo A.Lasker-Wallfisch.
Matė krematoriumo dūmus
Orkestro narės gyveno medinėse kareivinėse, kurios buvo vadinamos muzikiniu bloku. Ši vieta buvo visai šalia krematoriumo, tad jos matydavo paskutinius kalinių gyvenimo momentus.
A.Lasker-Wallfisch pripažįsta, kad groti tokiomis sąlygomis nebuvo lengva, tačiau pasirinkimo ji neturėjo.
„Kai atvyksti į Osvencimą, jau esi pasiruošęs eiti į dujų kamerą. Tačiau kai kas nors tau į rankas įduoda violončelę, gauni galimybę gyventi. Negi jiems sakysi, kad ne, čia negrosiu, nes mieliau gročiau Carnegie koncertų salėje Niujorke?“ – dabar juokaudama kalba A.Lasker-Wallfisch.
Pagrindinė koncentracijos stovyklų orkestrų paskirtis buvo groti maršus kaliniams kasdien prie pagrindinių vartų, taip duodant toną dienos darbams. Tai buvo ir savotiškas būdas suskaičiuoti kalinius.
Orkestrai taip pat grodavo tuomet, kai į stovyklas buvo atvežami nauji kaliniai.
Taip buvo kuriamas įspūdis, kad viskas čia ne taip blogai, kaip pasakojama.
Muzikantas F.Lotoro tikina, kad muzika buvo vienintelis gyvas dalykas koncentracijos stovyklose.
„Tai viskas, ką jie turėjo. Gyvenimas ir žmogiškumas išnyko. Liko tik muzika. Ji buvo vienintelis dalykas, kuris priminė tikrą gyvenimą“, – pasakojo F.Lotoro.
Ir archeologas, ir detektyvas
Vyro iš Italijos veiklą įprasmina koncentracijos stovyklose įkalintų asmenų kūryba.
Jau trisdešimt metų F.Lotoro keliauja aplink pasaulį ieškodamas skausme sukurtos muzikos. Tokiose kelionėse jis tampa ir archeologu, ir detektyvu. Jis gilinasi į praeitį siekdamas atrasti istorinius artefaktus.
Svarbu ir tai, kad jis susitinka su holokausto siaubą patyrusiųjų artimaisiais ir išklauso jų neįtikėtinas istorijas.
Waldemaras Kropinskis dabar gyvena Vokietijos mieste Niurnberge. Jo tėvas Jozefas Kropinskis buvo turbūt universaliausias kompozitorius Osvencimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose.
W.Kropinskis teigia, kad jo tėvo darbai iki šios dienos būtų nežinomi, jei ne F.Lotoro indėlis.
„Maniau, kad niekas tuo nesusidomės, nes niekas Lenkijoje nenorėjo atlikti jo kūrinių“, – pasakojo W.Kropinskis.
Muzika suteikė viltį
Kai J.Kropinskis buvo išsiųstas į Osvencimą, tapo pirmuoju vyrų orkestro smuikininku ir slapčia pradėjo kompozitoriaus veiklą. Iš pradžių kūrė tik sau, o vėliau ir kitiems kaliniams.
1942 metais jis parašė kūrinį „Atsistatydinimas“. Tokių kūrinių per ketverius metus jis parašė šimtus. Tarp jų buvo įvairių tango bei valso ritmų, meilės dainų ir net dviejų dalių opera.
Didžiąją dalį darbų jis parašė naktį žvakės šviesoje, mažame kambarėlyje, kuriame dieną buvo pjaustomi mirusių kalinių kūnai. Kiti kaliniai pasistengė, kad J.Kropinskis turėtų vietą ramiam kūrybiniam procesui įgyvendinti.
„Jo muzika palietė žmonių širdis ir buvo labai pozityvi.
Tai buvo itin svarbu kitiems kaliniams, kad jie galėtų grįžti į praeitį ir prisiminti geresnius laikus“, – teigė kompozitoriaus sūnus W.Kropinskis.
1945 metais, kai Sąjungininkų pajėgos pasiekė Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, čia buvę kaliniai turėjo evakuotis ir žygiuoti mirties maršą. J.Kropinskiui pavyko išsinešti smuiką ir užrašytus savo kūrinius.
Kūrinius teko paaukoti
Nemažą dalį savo kūrinių jis paaukojo norėdamas užkurti laužą ir sušildyti šąlančius ir mirštančius kalinius.
F.Lotoro tikina, kad J.Kropinskis nesulaukė deramos pagarbos: „Jis stovyklose tikrai kentėjo, tačiau per kūrybą ir muziką atidavė dalį savęs kitiems. Į jį reikėtų žiūrėti ne tik kaip į muzikantą, bet ir kaip žmogų, kuris suformavo kalinių vienybę.“
Tokių herojų kaip J.Kropinskis buvo ne vienas. Aleksandras Kulisiewiczius koncentracijos stovykloje net ketverius metus rūpinosi, kad kiti kaliniai nebadautų ir nepaskęstų liūdesyje.
Jis ne tik rašė muzikinius kūrinius ir dainavo, bet ir naudojo savo unikalią atmintį, kad vėliau visos kalinių dainos būtų užrašytos.
Jo sūnus Christophas Kulisiewiczius sakė, kad tėvas norėjo išsaugoti šį palikimą: „Jis nuolatos sakydavo, kad gyveno dėl tų, kurie mirė, nes jie nebegali nei dainuoti, nei kalbėti.“
Laukia didingi planai
F.Lotoro jau sugrojo ir įrašė daugiau nei 400 muzikos kūrinių, kurie buvo parašyti koncentracijos stovyklose.
„Tai, kas ten nutiko, galima pavadinti meniniu fenomenu. Šią muziką galima vertinti kaip paskutinį testamentą. Šie kūriniai didingi, visai kaip Ludwigo van Beethoveno, G.Mahlerio ar Roberto Schumanno darbai. Įkalinti muzikantai turėjo vieną trošimą: kad ši muzika būtų kada nors atlikta“, – tikino Barletoje gyvenantis kompozitorius F.Lotoro.
Šiame miestelyje italas ruošiasi statyti savotišką holokausto muzikos citadelę.
Gavęs Italijos vyriausybės leidimą vyriškis rengiasi apleistos distilerijos teritorijoje įkurti koncentracijos stovyklose sukurtos muzikos centrą, kuriame bus biblioteka, muziejus ir teatras.
Jame savo vietą atrasti turėtų daugiau nei 8 tūkst. įvairių darbų, kuriuos per 30 metų surinko muzikos kūrėjas.
„Tikiuosi, kad darau gerą darbą. Kai atliksiu jį iki galo, galėsiu apie tai kalbėti plačiau. Šiuo metu tai matau kaip brangų, sudėtingą, kartais labai varginantį procesą, tačiau jis turi būti užbaigtas“, – tikino F.Lotoro.
Šio vyro darbai jau dabar sulaukia didžiulio viso pasaulio menininkų ir muzikos gerbėjų palaikymo. Savo koncertus F.Lotoro jau atliko Toronte, Jeruzalėje ir San Paule. Akivaizdu, kad šios kryptys yra tik ilgo ir sėkmingo kelio pradžia.
Nepaisant milžiniškų sunkumų kūrė ir Lietuvoje
Stanislovas Stasiulis
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus istorijos tyrimų ir holokausto ekspozicijos skyriaus vadovas
„Pagrindinė tendencija yra ta, kad nacių okupacijos metais, nepaisant reguliariai vykdomų žudynių, getuose įkalinti žmonės ir toliau kūrė. Šiuo požiūriu ypač išsiskyrė Vilniaus getas, kuriame kūrybinę veiklą tęsė poetai, dailininkai, muzikantai, teatro aktoriai ir režisieriai, kurie savo kūrybinį kelią pradėjo dar iki karo.
Vertinant jų kultūrinį palikimą ir svarbą būtų galima šnekėti apie du elementus. Pirmiausia – jie svarbūs savo menine verte. Antra, getuose įkalintų žmonių kūryboje užfiksuotos to meto nuotaikos, išgyvenimai, tad šie kūriniai svarbūs ir istorine prasme. Šie kūriniai buvo sukurti sunkiomis sąlygomis ir fiksavo to meto realybę.
Kalbant apie unikaliausius, kūrybiniu savitumu išsiskiriančius menininkus galima išskirti ne vieną. Pirmiausia, tai poetas Abraomas Suckeveris, su kurio kūryba Lietuvos žmonės gali susipažinti paskaitę atsiminimus „Iš Vilniaus geto“.
Kitas menininkas, išsiskiriantis kūrybos savitumu, – pasaulyje garsus tapytojas Samuelis Bakas, kuris būdamas devynerių metų Vilniaus gete surengė pirmąją savo darbų parodą, o šiandien su jo kūryba galima susipažinti ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinyje Samuelio Bako muziejuje.
Didžiausiu holokausto metais menininkų patirtu sunkumu laikyčiau reguliariai vykdytas masines žudynes, maisto trūkumą. Būtent dėl šios priežasties Vilniaus gete pradėjus veikti teatrui dalis čia įkalintų žmonių labai neigiamai vertino šią veiklą, teigdami, kad negalima kurti teatro kapinėse ar vaidinti, šokti, dainuoti, kai kasdien žūsta artimieji, draugai, masiškai žudomi žmonės. Kitas kūrybinis sunkumas – reikalingų medžiagų ir asmeninės erdvės trūkumas.
Galiausiai kalbant apie Lietuvos žydų kultūrinį palikimą svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas buvo sukurta holokausto metais, bet ir tai, kas buvo išgelbėta. 1942 m. Vilniaus gete nacių okupacinė valdžia suformavo Popieriaus brigadą, kurios pagrindinis uždavinys buvo atrinkti žydų kultūrines vertybes, kurių dalis turėjo būti išvežta į Vokietiją, o visos kitos sunaikintos. Kadangi Popieriaus brigadoje dirbo daug intelektualų ir rašytojų, būtent jų dėka buvo išgelbėtos vertybės, kurias šiandien mokslininkai gali tyrinėti.
Rudenį Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje šia tema bus surengta paroda „Knygos ant medžių neauga: išsaugoti ir perduoti atmintį“, kurioje bus supažindinama su Lietuvos žydų istorijos palikimu ir jo išsaugojimu. Šiuo metu rengiama ir kolektyvinė monografija apie Panerių memorialą, kurioje bus pristatyti naujausių memorialo teritorijoje vykdytų tyrimų rezultatai, keičiantys iki šiol turėtą vaizdinį apie šią didžiausią masinių žudynių vietą Lietuvoje.“
