Koronavirusas netikėtai smogė įvairiausiems sektoriams, apie kuriuos dažniausiai net nesusimąstome. Vienas jų – pakaitinė motinystė. Biologinių tėvų ir kūdikius nešiojančių moterų istorijos paskatino kalbas apie būtinybę griežčiau sureguliuoti šią sritį.

Viename dideliame kambaryje Kijeve esančiame „Venice“ viešbutyje stovi kelios eilės lopšių. Visus čia gulinčius kūdikius vienija vienas bendras dalykas – juos išnešiojusios pagimdė pakaitinės motinos. Dabar jaunieji šio pasaulio gyventojai yra įkalinti vienoje vietoje ir nežinia kada išvys savo tėvus, kurie gyvena kitose valstybėse.

Ukrainos parlamento žmogaus teisių ombudsmenė jau kreipėsi į valdžios atstovus reikalaudama išspręsti šią situaciją.

„Apie 100 kūdikių skirtinguose reprodukcinės medicinos centruose laukia savo tėvų. Jeigu karantinas bus pratęstas, kalbame ne apie šimtus, o apie tūkstančius įkalintų kūdikių“, – praėjusią savaitę pareiškė ombudsmenė Liudmila Denisova.

Panašu, kad netrukus gali išsipildyti jei ne juodžiausias, tai vienas tamsesnių scenarijų. Kol kas Ukrainoje koronaviruso atvejų kreivė neplokštėja, o valdžia karantino apribojimus pratęsė iki birželio 22 dienos.

Skrydžiai į šalį galės būti atnaujinti birželio 15 dieną, todėl tampa akivaizdu – negalės susitikti dar daugiau tėvų ir vaikų.

Kol kas pakaitinės motinystės instituto perreguliavimas nesulaukia didelio valdžios atstovų dėmesio, tačiau ši sritis kelia daugybę klausimų, o pasaulio spaudoje plintančios istorijos spaudžia širdį.

Klausimą reguliuoja skirtingai

Paprasčiausia prasme pakaitinė motinystė suprantama kaip susitarimas tarp dviejų šalių, kuriuo pakaitinė motina atlygintinai ar neatlygintinai sutinka dirbtinio apvaisinimo būdu būti apvaisinta būsimo tėvo sperma, išnešioti kūdikį ir jį pagimdyti, o po to iškart atsisakyti visų motinystės teisių.

Lietuvos teisės instituto (LTI) vyriausioji mokslo darbuotoja Agnė Limantė „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad kalbant apie pakaitinę motinystę kyla daugybė tiek teisinių, tiek moralinių aspektų.

„Teisiniu požiūriu svarbi skirtingų žmogaus teisių sandūra ir jų balanso suradimas, tinkamas instituto sureguliavimas.

Etikos požiūriu svarstoma, ar pati pakaitinė motinystė, kai moteris neretai už atlygį išnešioja vaiką ir jį atiduoda kitiems asmenims, būsimiems tėvams, yra etiška, – tvirtino dr. A.Limantė. – Visuomenė taip pat turi nemažai moralinių nuostatų šiuo klausimu – yra netgi mokslinių tyrimų, kuriuose nagrinėta, ar pakaitinės motinos neturi psichikos nukrypimų, ar pakaitinės motinystės būdu gimę vaikai yra emociškai stabilūs. Abiem atvejais jokių nukrypimų nustatyta nebuvo.“

Kadangi klausimas sudėtingas, skirtingos šalys renkasi tai reguliuoti skirtingai.

Pavyzdžiui, Italija, Ispanija, Vokietija, Prancūzija ir daugelis kitų Europos šalių draudžia pakaitinę motinystę. Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Portugalijoje yra leidžiama tiktai altruistinė (neatlygintina) pakaitinė motinystė.

Atlygintina pakaitinė motinystė Europoje leidžiama tik Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Tad nenuostabu, kad daugelis tėvų pasirenka pastarąją – vakarietiškiausią iš jų.

Įvairūs teisiniai sunkumai

Bet, anot pašnekovės, tarptautinio pobūdžio pakaitinė motinystė kelia daugybę papildomų sunkumų.

„Esant gana dideliam procentui žmonių, kurie negali susilaukti kūdikio, suprantamas ir jų siekis šiuo specifiniu būdu susilaukti mažylio.

Tačiau užsienyje gyvenantiems tėvams gali kilti įvairių teisinių sunkumų įvairiose srityse – pripažįstant tėvystę vaiko gimimo vietoje, tėvų gyvenamojoje šalyje pripažįstant užsienyje priimtus sprendimus, nustatant vaiko pilietybę, imigracijos teises, tėvų pareigas, – pasakojo A.Limantė. – Atsižvelgiant į tai, Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos rėmuose rengiamas tarptautinis teisinis susitarimas dėl užsienio teismų priimtų sprendimų, susijusių su tėvyste, pripažinimo bei specialus protokolas dėl užsienio teismų sprendimų, susijusių su tėvyste, kilusia pakaitinės motinystės būdu.

Bet šis procesas ilgas, ir net parengus tekstus užtruks susitarimų ratifikavimas valstybėse.“

Negali grįžti namo

Tiesa, dabar pakaitinės motinystės srityje kylančios problemos yra labiau praktinės ir susijusios su valstybių sienų užsidarymu ir tarptautinių kelionių draudimu – ką daryti, kad tėvai iš kitų šalių galėtų atvykti į Ukrainą ir pasiimti savo vaikus.

„Mes prašome šalis padaryti išimtis ir leisti žmonėms pamatyti savo vaikus“, – tvirtino pakaitinės motinystės paslaugas teikiančios kompanijos „BioTexCom“ teisininkas Denysas Hermanas.

Šioje kompanijoje už kūdikio išnešiojimą motinos gauna nuo 15 iki 17 tūkst. dolerių (13,8 iki 15,7 tūkst. eurų).

Situacijų yra daugybė ir įvairių. Pavyzdžiui, Rafa Airesas iš Ispanijos suspėjo atvykti į Kijevą ir pasiimti savo dukrą, tačiau išvykti nesuspėjo ir jau du mėnesius yra įkalintas mieste.

Vyro žmona Maria liko namuose, nes negalėjo išvykti dėl darbo reikalų ir dabar tik nerimastingai laukia.

„Kiekvieną dieną bent jau valandą susiskambinę pasišnekame. Tai labai sunkus laikotarpis, – kalbėjo R.Airesas. – Bet slaugytojos šiame viešbutyje yra nuostabios ir labai palengvina mano gyvenimą.“

Visiems vaikų negalintiems atsiimti tėvams taip pat yra vaizdo įrašuose rodomi kūdikiai ir tai, kaip jais rūpinamasi.

Toli nuo savo vaikų

37 savaites nėščia Arina yra viena iš pakaitinių ukrainiečių motinų, kurias karantinas privertė ilgesniam laikui likti sostinėje.

28-erių pakaitinė motina karantino metu faktiškai nieko neveikia – kartais lengvai sportuoja, valgo košes ir žiūri televizorių. Kartais išeina netoliese pasivaikščioti arba nueina iki parduotuvės ledų.

Trijų kambarių bute ji dabar gyvena su dar dviem pakaitinėmis motinomis.

Likus 2 mėnesiams iki planuojamos gimdymo datos Izraelyje registruota pakaitinės motinystės paslaugas teikianti kompanija „Lotus“, kuri moterį suvedė su užsieniečių pora, paprašė, kad ji apsilankytų pas gydytoją Kijeve, kuris stebės vaisių.

Beveik 700 kilometrų nuo sostinės esančiame Melitopolyje moteris paliko dvi savo mažametes dukras ir išvyko į sostinę.

Arina pasakoja, kad nuo kovo pradžios nematytoms dukroms rašo pasakas, o dabar, paskutinėmis nėštumo dienomis, jaučiasi tarsi įkalinta ir nebeturi jėgų net parašyti laimingos istorijų pabaigos.

„Norėjau jausti ką nors pozityvaus, bet to nėra“, – teigia Arina.

Gimsta šimtai kūdikių

Oficialių duomenų nėra, tačiau praėjusiais metais apskaičiuota, kad kiekvieną mėnesį Ukrainoje pakaitinės motinystės būdu pasaulį išvysta daugybė kūdikių.

Šaliai pradedant jau trečiąjį mėnesį gyvenimo karantino sąlygomis, tikėtina, kad ir toliau pakaitinėms motinoms gimsta šimtai vaikų, kurių tėvai iš Prancūzijos, Australijos, Kinijos, Ispanijos, JAV ar Izraelio.

Kai 2015 m. įvairios šalys Azijoje uždraudė pakaitinės motinystės būdu kūdikių leisti susilaukti užsieniečių poroms, Ukraina suklestėjo ir tapo rojumi įprastiniu būdu vaikų negalinčioms susilaukti poroms.

„Ukrainoje gana gera medicinos sistema, be to, kainos mažesnės negu JAV, todėl nenuostabu, kad ši šalis patraukli. Šiuo metu šalyje galima atlygintina pakaitinė motinystė, yra tuo užsiimančių klinikų, kurios, regis, turi nemažai klientų užsieniečių“, – tvirtino dr. A.Limantė.

Tačiau neaišku, kiek tai truks – Ukrainoje pradedama diskutuoti, ar atlygintina pakaitinė motinystė, kai vaikai perduodami užsieniečiams tėvams, neturėtų būti apribota.

„Praėjusią savaitę ombudsmenė L.Denisova spaudoje pareiškė, kad pakaitinė motinystė yra probleminė sritis ir ją reikia nedelsiant sureguliuoti. Ombudsmenė perspėja, jog tokių paslaugų teikimas užsieniečiams gali pažeisti vaikų teises. Be to, svarbi ir Ukrainos piliečių apsauga.

Susirūpinimą pareiškė ir vaiko teisių ombudsmenas – jis siūlo surogatinę motinystę išvis uždrausti“, – pasakojo A.Limantė.

Prekybos žmonėmis grėsmė

Pakaitinės motinystės kritikai tvirtina, kad vaikas ir kūdikį išnešiojanti moteris tampa preke.

„Svarbi ir surogatinės motinos apsauga, jos teisės į žmogaus orumą. Kai moteris, ypač kalbant apie atlygintiną surogaciją, „išnuomoja gimdą“, ji tampa instrumentu, priemone.

Esant netinkamai sureguliuotam surogacijos institutui kyla grėsmė dėl prekybos žmonėmis, moterų išnaudojimo, ypač kai surogacija atlygintina, vaikų teisių pažeidimo“, – tvirtino LTI vyriausioji mokslo darbuotoja.

2014 metais pasaulyje plačiai nuskambėjo atvejis, kai australų pora, susitarusi su tailandiete dėl kūdikio išnešiojimo, atsisakė vieno iš dvynių, nes jis gimė su Downo sindromu.

„Tėvams nereikalingas kūdikis, tapęs „nekokybiška preke“, liko jį išnešiojusiai tailandietei, kuri nėra jo biologinė motina. Šis atvejis atskleidė neigiamus pakaitinės motinystės aspektus ir paskatino Tailandą uždrausti atlygintiną pakaitinę motinystę užsieniečiams bei vienos lyties poroms.

Panašius draudimus priėmė ir Indija bei Nepalas, kurie taip pat buvo pakaitinės motinystės turizmo šalys“, – pasakojo A.Limantė.

Nėra kada atsikvėpti

Jau pagimdyti kūdikiai laukia savo tėvų Kijeve. Pakaitinės motinystės paslaugas teikiančios kompanijos užtikrina, kad jie laikomi kartu vienoje patalpoje arba yra organizuojama individuali auklių priežiūra.

Kijevo pakraštyje esančiame ir „BioTexCom“ priklausančiame „Venice“ viešbutyje pasamdytos auklės tiek prižiūri gimusius kūdikius, tiek padeda čia įstrigusiems užsieniečiams žengti pirmuosius tėvystės žingsnius.

Auklės moko tėvus, kaip maudyti kūdikį, maitinti, keisti vystyklus.

Karantino metu „BioTexCom“ savo darbuotojoms paskelbė dar griežtesnius karantino apribojimus, nei taikoma Ukrainoje. Dauguma auklių visiškai nepalieka viešbučio patalpų. Gavusios laisvo laiko jos izoliuojasi nuo pasaulio, kad nors kiek pailsėtų.

2,5 metų įmonėje dirbanti moteris pasakojo, kad po naktinės pamainos ji gauna tris valandas miegui, o tuomet privalo sugrįžti žiūrėti kūdikių, nes darbo čia netrūksta.

Kol kas Ukrainos vyriausybė ryžtingų veiksmų nesiima ir neieško sprendimų, kurie leistų pakaitiniams tėvams atsiimti savo vaikus.

„Kaip elgtis, niekas nežino. Mes ieškome mechanizmų, kurie padėtų išspręsti šią situaciją“, – kalbėjo L.Denisova.

Kol problema bus išspręsta, greičiausiai pasibaigs ir karantinas, o tėvai galiausiai galės pamatyti savo vaikus.

Bet iki tol už viską atsakingos pakaitinės motinystės paslaugas teikiančios kompanijos.

Baudžiama, bet dokumentus turėtų pripažinti

LTI vyriausioji mokslo darbuotoja A.Limantė tvirtino, kad surogacija Lietuvoje nėra įteisinta ir, tikėtina, artimiausiais metais tai nesikeis. „Mūsų šalis gana konservatyvi, be to, surogacija iš tiesų nevienareikšmiškas klausimas. Nors praktikos nėra, teoriškai atlygintina surogacija Lietuvoje galėtų būti prilyginta prekybai žmonėmis ir taikomos baudžiamosios atsakomybės priemonės“, – sakė A.Limantė.

Pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius, reguliuojančius prekybą žmonėmis bei vaiko pirkimą ir pardavimą, surogacija gali užtraukti nuo 3 iki 12 metų laisvės atėmimo bausmę.

„Vis dėlto, nors Lietuvoje šis klausimas dar nebuvo kilęs, manytina, kad jei vaikas jau gimė surogacijos būdu šalyje, kur tai leidžiama, jam buvo išduotas gimimo liudijimas, kuriame kaip tėvai nurodyta pora, pasinaudojusi surogacijos galimybe, šiuos dokumentus turėtų pripažinti ir Lietuva, nors ji ir draudžia surogaciją“, – tvirtino A.Limantė.

Šiuo klausimu 2014 m. sprendimą priėmė Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) byloje Mennesson prieš Prancūziją. Ginčas kilo po to, kai du prancūzai, negalėdami susilaukti vaikų, nusprendė pasinaudoti surogacija tai leidžiančioje Kalifornijoje. Gimus dvynėms mergaitėms tėvai sutvarkė jų dokumentus – joms buvo išduoti JAV pasai, o prancūzų pora nurodyta kaip vaikų tėvai (vyras buvo biologinis vaikų tėvas). Vaikai buvo įregistruoti Prancūzijos konsulate Los Andžele.

Anot A.Limantės, Prancūzijoje pora susidūrė su sunkumais, kai siekė amerikietiškus gimimo liudijimus įregistruoti Prancūzijos civilinės būklės aktų registre. Dokumentai buvo įregistruoti, tačiau netrukus prokuroras inicijavo teismo procesą siekiant anuliuoti vaikų civilinės būklės aktų įrašus. Prokuroras argumentavo, kad susitarimas, pagal kurį pakaitinė motina įsipareigojo pagimdyti ir perduoti kitiems asmenims vaikus, prieštarauja Prancūzijos viešajai tvarkai. Procesas truko ilgai, tačiau vaikams sulaukus devynerių metų Paryžiaus teismas vis dėlto panaikino vaikų civilinės būklės aktų įrašus. Šeima kreipėsi į Strasbūro teismą.

„EŽTT konstatavo, kad Prancūzijos veiksmai, kuriais atsisakyta pripažinti kitoje valstybėje teisėtai priimtu teismo sprendimu vaikams suteiktą teisinį statusą, pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos numatytą teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą. EŽTT pažymėjo, kad minėtas Prancūzijos institucijų atsisakymas pripažinti vaikų teisinį statusą pažeidė ne tik jų tėvų teises ir teisėtus interesus, bet ir vaikų, kurie tokioje situacijoje atsidūrė apskritai nesant jų valios, teises“, – apie teisinį predecentą pasakojo A.Limantė.