Caroline Goursat buvo ką tiktai baigusi orlaivių palydovų kursus, kai prasidėjus koronaviruso pandemijai Prancūzija įvedė karantiną, uždarė sienas ir apribojo skrydžius. Netrukus ši devyniolikametė kas rytą kėlėsi vos išaušus, kad Pietų Prancūzijos laukuose užsidirbtų skindama baltuosius šparagus.
„Tai alinantis darbas“, – laikraščiui „The Wall Street Journal“ sakė C.Goursat, pusdienį praleidžianti susilenkusi, atsargiai skindama šparagus, kad nenulaužtų plonų ūglių.
Ši mergina yra viena iš Prancūzijos naujosios žemės ūkio armijos – tūkstančių vietinių rekrutų, sukviestų prasidėjus pandemijai ir paaiškėjus, kad sezoniniai darbininkai iš kitų šalių atvykti negalės.
Tas pat vyksta ir Jungtinėje Karalystėje, kur kai kuriuose ūkiuose daržovės pūva, o šeimininkai meldžia Dievo, kad greičiau skristų lėktuvai su rytų europiečiais.
Įprastai nuimti derlių Jungtinėje Karalystėje padeda apie 80 tūkst. darbininkų, iš jų dabar šalyje yra tik apie trečdalį.
Todėl šalis vykdo masinę kampaniją, ragindama vietinius įsidarbinti žemės ūkyje bent laikinai, ypač jei yra prastovose. Tačiau tai – sudėtinga misija.
„Tie, kurie mano, jog britai dirbs laukuose, yra kvailiai“, – laikraščiui „The Daily Mail“ tvirtino vienas ūkininkas.
Iš dvidešimties įdarbintų britų „Wykham Park“ ūkyje Banberyje netrukus liko vos aštuoni.
„Dauguma neįsivaizdavo, koks tai darbas. Penki ištvėrė valandą ir pasakė: tai ne man. Kitus penkis ar šešis mes patys paleidome“, – pasakojo ūkininkas Johnas Colegrave’as.
Tarp kritinių darbuotojų
COVID-19 plėšo svarbius Europos Sąjungos principus – migraciją be sienų ir bendrąją rinką. Tai ypač išryškėjo žemės ūkyje.
Paprastai pavasarį darbininkai iš mažiau turtingų Vidurio ir Rytų Europos valstybių autobusais važinėja iš ūkio į ūkį sodinti arba nuimti derliaus, o dabar tai tapo neįmanoma.
O Vakarų Europai atėjo metas permąstyti, ar verta būti taip priklausomai nuo darbo jėgos iš tolimų kraštų. Susidariusi situacija paskatino bandyti sudominti žemės ūkio darbais vietinius.
Dėl krizės Europai tenka persvarstyti ir kitą praktiką, pavyzdžiui, kaip gabenti gyvulius ir produktus tolimųjų reisų vilkikais ir realizuoti ūkių, kurių specializacija – prabangūs produktai, tokie kaip baltieji šparagai, produkciją.
Kai kovo viduryje užsivėrė sienos ir nutrūko komercinė veikla, ūkininkai pradėjo skųstis, kad pūva derlius, nes produkcijos neperka dėl koronaviruso uždaryti restoranai, viešbučiai ir kt.
Nors Europa pamažu laisvina apribojimus ir pamažu atidarinėja sienas, daug kur kelionės leidžiamos tik tam tikrų sričių darbuotojams.
Į Europos Sąjungos paskelbtą sąrašą patenka sezoniniai darbininkai, skinantys vaisius ar padedantys nuimti derlių, bet galutinį žodį dėl to, ar jie gali kirsti sienas, taria pačios šalys.
Be to, daugybė žmonių Vidurio ir Rytų Europoje, kur pandemija nėra tokia baisi, dvejoja, ar verta važiuoti į nuo viruso labiau kenčiančias šalis ir rizikuoti savo sveikata, ypač jeigu tai reiškia kelionę pilnais autobusais.
Patys skraidina lėktuvais
45-erių lenkė Ewa Adam planavo autobusu per Vokietiją važiuoti į Pietų Prancūziją tris mėnesius padirbėti žemės ūkyje. Už tai jos laukė 8000 eurų uždarbis.
„Už tiek Lenkijoje aš galiu patogiai gyventi metus“, – pragyennimo lygio skirtumais džiaugėsi E.Adam.
Bet laukdama, kol viruso pandemija nusilps, kelionę ji atidėjo. Ją gąsdino ir staigiai uždaromos sienos, dėl to ji būtų buvusi atkirsta nuo garbaus amžiaus šeimos narių, kuriuos prižiūri.
„Problemų buvo ir prie Vokietijos, ir prie Prancūzijos sienų“, – pasakojo moteris.
Kai kurių valstybių gyventojai skundėsi, kad darbininkai iš užsienio gali platinti virusą.
Apskritai kai kuriose Europos šalyse pastaraisiais metais paaštrėjo nusistatymas prieš svetimšalius, suaktyvėjo nacionalistinės grupuotės.
Nyderlandų vyriausybė ta proga vykdo informacinę kampaniją keliomis kalbomis, kad nuramintų rytų europiečius ir patikintų, jog pandemijos metu šalyje jie ir toliau yra laukiami.
Savo ruožtu Vokietijoje įvykdyti užsakomieji reisai, kad iš Vidurio ir Rytų Europos būtų atskraidinta 80 tūkst. darbuotojų ir taip būtų išvengta kelionės autobusu per keletą šalių.
Atskridus lėktuvams buvo patikrinta, ar darbininkai neturi COVID-19 simptomų, ir tik tada jie išsivažinėjo po ūkius, kur iki gegužės pabaigos visi gyvens bendrabučiuose.
Dėl šių vokiečių užsakytų skrydžių Rumunijos oro uostai buvo perpildyti, o prokurorai pradėjo tyrimą, ar įdarbinimo bendrovės nepažeidė griežtų šalies izoliacijos taisyklių.
Vienas rumunas, vos atvykęs į Vokietiją, mirė nuo koronaviruso.
Kviečia netekusius darbo
Daug kur prasidėjo akcijos, raginančios laukuose dirbti vietinius. Vokiečiai ketino įdarbinti 10 tūkstančių gyventojų – leidimus dirbti gali gauti prieglobsčio prašytojai, o studentams ir bedarbiams siūlomos laikinosios sutartys.
Jungtinė Karalystė paskelbė kampaniją „Skink Britanijai“, kad surinktų 70 tūkst. laukuose norinčių dirbti britų, ypač studentų ir dėl viruso nebeturinčių darbo.
Prancūzijoje kasmet dirba 270 tūkst. sezoninių darbuotojų, dauguma jų – atvykėliai.
Prasidėjus pandemijai Prancūzijos ūkininkai sukūrė interneto svetainę, kurioje prancūzai – daugiausia studentai ir dirbusieji aptarnavimo srityje – gali pretenduoti į darbus ūkiuose, ieškančiuose darbo jėgos.
Vieno ūkio į šiaurę nuo Paryžiaus savininkas Matthieu Lucas gavo šimtus darbo prašymų iš studentų ir kitų žmonių, norinčių pas jį užsidirbti. Skinti braškių, agurkų ir pomidorų jis nusamdė 30 darbininkų.
Prancūzas pasakojo, kad buvo ir tokių, kurie reikalavo didžiulio uždarbio ir įmonės automobilio, bet buvo ir nusiteikusių patirti ir išmokti ką nors naujo.
Reikia mokėti skinti teisingai
Lenkė migrantė E.Adam planavo dirbti Patricko Jouy braškių fermoje Prancūzijos pietuose. Bet dabar šiam 65 metų ūkininkui tenka ieškoti pamainos jai ir dešimtims kitų darbuotojų.
25 darbininkai iš Rumunijos, kuriuos jis nusisamdė, įstrigo pasienyje su Vokietija. Prancūzas įdarbino 45 vietinius, bet 27 netrukus metė darbą. Jis sakė, kad kai kuriems darbas pasirodė per sunkus ar monotoniškas.
Kiti perėjo dirbti į restoranus, gaminančius maistą išsinešti.
Buvo ir tokių, kurie tiesiog nesugebėjo atlaikyti tempo, kuriuo reikia rinkti derlių, kad ūkis gautų pelno.
„Negaliu laikyti tų, kurie per valandą surenka tiktai 3–4 kilogramus braškių“, – „The Wall Street Journal“ sakė P.Jouy.
Į rytus nuo Paryžiaus gyvenanti Annie Guichon atsargiai žiūrėjo į galimybę samdyti prancūzus dirbti jos šeimos šparagų ūkyje.
„Prancūzai labai prastai skina šparagus“, – sakė ūkininkė ir pridūrė, kad jiems trūksta ištvermės susilenkus dirbti laukuose.
Ši daržovė ypatinga, ją skinti reikia mokėti. Ketvirtį viso derliaus ji nurinko pati kartu su savo šeima ir buvusiu mokiniu. Visa kita šįmet ji ketina palikti, nes abejoja, ar dešimtmečiais pas ją dirbę lenkai galės atvažiuoti iki Paryžiaus regiono – pandemijos Prancūzijoje epicentro.
Popietėmis gali ilsėtis
Kitoje šparagų fermoje nešioti 10 kilogramų sveriančius krepšius pratinosi C.Goursat, svajojanti apie stiuardesės karjerą. Vienas kartu įdarbinęs kolega darbą jau metė, o jos mylimasis Charlesas Albrandas vis dar laikosi.
Geografijos studentas iš Tulūzos Ch.Albrandas pasakojo, kad laukuose išmokti reikėjo nemažai, be to, dirbant svarbu nepersitempti ir išlaikyti tempą. Ši pora jau svarsto galimybę padirbėti laukuose ir ateityje.
„Taip, esi susilenkęs visą laiką. Iš tiesų sunku. Bet dirbame tiktai ryte, o popietėmis ilsimės“, – sakė Ch.Albrandas.
Parengta pagal „The Wall Street Journal“, „The Daily Mail“ inf.
