Į pirmą savo suplanuotą kelionę vaikinas leidosi viso labo prieš 5 metus, o dabar jau gali pasigirti didžiuliu įsimintinų kelionių bagažu. Sachara, Pamyras, Sibiras – tai tik kelios iš jo nuotykių stotelių.
E.Žigis vasarą taip pat planavo keliauti į Kamčiatką, bet šios kelionės planus pakoreguoti gali visą pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija.
Svalbarde Edgaras studijavo Arkties biologiją, o dabar sustojus studijų procesui individualiai tiria šį lietuviams gana menkai pažįstamą kraštą.
Tai jau antras jo vizitas šiuose kraštuose, bet jaunas vyras teigia, kad netikėtumai ir nauji potyriai jį vis dar nustebina.
28-erių vaikinas „Lietuvos rytui“ papasakojo apie savo išskirtinius nuotykius, kurių tolimojoje Šiaurėje patiria kone kasdien.
Kelionėse reikia saugotis
Vieno iš žygio į Rusijos utopinį miestelį Griumantbieną metu Edgaro bendražygis iš Lenkijos patyrė nesėkmę – nušalo kojų pirštus.
Anot Edgaro, žygio dalyvis elementariai pamiršo apie nuolatinio komunikavimo esant atšiaurioje Šiaurėje taisykles.
„Nuo pirmų savaičių čia kasdien kalama į galvą, kad turime nuolat kalbėtis, nes nušalti galūnes gali labai greitai. Kai juntama bent minimali galūnių nejautra, turi jas stengtis sušildyti. Jei per 5 minutes situacija nepasikeičia, reikia kreiptis skubios pagalbos“, – pasakojo E.Žigis.
Iki žygio tikslo likus visiškai nedaug vaikinas užsiminė, kad pusantros valandos nejaučia kojų pirštų.
Edgaro teigimu, žygio dalyviai turėjo papildomų priemonių jam pagelbėti: cheminių šildytuvų, termokojinių, kurios tikrai būtų padėjusios jaunam vyrui, jei jis būtų apie savo bėdas užsiminęs kiek anksčiau.
Lietuvis suprato, kad į pavojingas išvykas nuo šiol rinksis tik sąmoningus ir joms tinkamai pasiruošusius dalyvius, kad kelionė neapkarstų.
Anot keliautojo, įvairių tipų nušalimų pasitaiko nuolat, tad daug sluoksnių rūbų Svalbarde yra būtinybė, netgi menkas odos lopinėlis akimirksniu gali būti pažeistas stingdančio šalčio.
Nustebino pasirengimas
Pasimokęs iš savo klaidų Edgaras praėjusią savaitę leidosi į tą patį 1965 m. apleistą Griumantbieno miestelį.
Šįkart jis pakeitė kelionės maršrutą taip, kad tą pačią dieną galėtų įveikti 26 kilometrų atstumą.
Kartu į kelionę jis pasiėmė tris merginas, kurios nustebino savo pasirengimu.
„Visada buvau gana skeptiškas, kai į sudėtingas keliones reikėdavo imti merginas, tačiau Svalbarde šis „silpnų moterų“ stereotipas sudaužomas į šipulius. Kelionės pabaigoje jaučiau, kad man labiau reikia poilsio negu joms“, – apie kelionę su merginomis kalbėjo Edgaras.
Griumantbienas įkurtas 1912 metais, jame buvo rusų angliakasių gyvenvietė, o 1965 m. sovietai šias vietoves paliko, nes suprato, kad anglių kiekis krašte kur kas mažesnis, nei buvo tikėtasi.
Dabar žmonių buvimo ten laikus mena tik elektros stulpai, didžiuliai armatūros gabalai ir gerokai aptriušę kadaise buvę apgyvendinti pastatai.
Vieninteliai gyventojai Griumantbiene šiomis dienomis – pavojingos, kepenų parazitų turinčios pelės, kurios į šį kraštą atvyko rusų laivais.
Velykas sutiko netradiciškai
E.Žigis papasakojo ir apie išskirtines savo Velykas. Kol lietuvaičiai šventes pasitiko karantinuodamiesi savo namuose, vaikinas kartu su bičiuliais leidosi į kelionę sniegomobiliais į Rusijai priklausantį Barencburgo miestelį.
„Nusigauti iki jo tikrai nebuvo lengva. Reikia pakilti ant ledyno ir vėliau nuo jo nusileisti. Tai itin sudėtinga ir pavojinga užduotis, nes važiuoti reikia 40 laipsnių kampu.
Po to laukia 1,5 valandos kelionė itin duobėtais keliais“, – kalbėjo lietuvis.
Barencburge šiuo metu gyvena beveik pusė tūkstančio žmonių iš Rusijos ir Ukrainos, jie užsiima angliakasyba.
„Atlyginimai ten gerokai didesni nei žemyninėje Rusijos dalyje ir siekia 1000–1200 eurų“, – apie tenykščių žmonių situaciją kalbėjo E.Žigis.
Miestelis priklauso vienai iš Rusijos angliakasybos įmonių, o kasdienybė ten kiek primena sovietinius laikus.
Čia pilna Vladimirą Leniną ir komunizmą šlovinančių memorialų. Vaikiną taip pat nustebino neskoningai renovuoti daugiabučių kompleksai.
„Barencburge galima pigiai išgerti alkoholinių gėrimų, tačiau nėra bibliotekų ar sporto kompleksų“, – apie keistą miestelio realybę kalbėjo keliautojas iš Lietuvos.
Šautuvą nešasi visada
Vos tiktai atvykęs į Svalbardą E.Žigis turėjo išklausyti saugumo kursus ir išmokti šaudyti ginklu. Tai šiuose atšiauriuose kraštuose padaryti būtina, nes čia knibžda pavojingų baltųjų meškų.
„Neretai jos užklysta ir į miestelį“, – tikino Edgaras.
Vaikinas taip pat pasakojo, kad universitete buvo mokoma naudotis įranga, skirta išgyventi per sniego griūtis.
Edgaras teigė, kad pirmąją atvykimo dieną sniego griūtis gretimais esančiame slėnyje pražudė du keliautojus, tad tokie kursai ypač reikalingi.
Jam taip pat teko išmokti važiuoti sniegomobiliu itin ekstremaliomis sąlygomis, nes vienintelės priemonės nusigauti į atšiaurias vietas yra sniegomobiliai arba sraigtasparniai.
Ginklas tapo nuolatiniu E.Žigio palydovu, nesvarbu, ar vaikinas slidinėja snieglente, ar kopia į netoliese esantį kalną.
„Ginklo nešiojimasis gerokai apsunkina mano laisvalaikį, čiuožti snieglente ar kopti į kalną sudėtinga, tačiau suprantu, kad tai privalomas mano kasdienybės atributas“, – ginklo svarbą išskyrė keliautojas.
Pastaroji žiema Svalbarde buvo šalčiausia per pastarąjį dešimtmetį, temperatūra dažnai nukrisdavo ir iki 25 ar netgi 35 laipsnių žemiau nulio, tad norint kelti koją iš namų vaikinui reikėjo apsirengti keliais rūbų sluoksniais.
Balandžio 20 dieną Svalbarde prasidėjo poliarinė diena, o temperatūra jau pasiekia ir teigiamą žymą.
Edgaras teigia, jog poliarinė diena jam problemų nesukelia, jis džiaugiasi, kad turi dar daugiau energijos ieškoti nuotykių atokioje Šiaurėje.
Daugiakultūris gyvenimas
Vaikinas iš Lietuvos neslepia, jog studijos Svalbardo universiteto centre buvo viena didžiausių jo svajonių ir jis nepaprastai džiaugiasi, kad ją pavyko įgyvendinti.
Tačiau keliautojas neslepia nuoskaudos, kad didžioji studijų dalis buvo suspenduota dėl koronaviruso pandemijos, todėl tai kiek pakoregavo jo veiklos planus.
„Labai gaila, kad nutrūko studijų procesas. Pavyko užbaigti tik vieną studijų modulį ir gauti įvertinimą, o suplanuoto antrojo net nebuvo“, – apie neilgai trukusias studijas kalbėjo lietuvis.
Miestelio, kuriame gyvena lietuvis, istorija taip pat įdomi, nes jį 1905 metais įkūrė amerikiečių verslininkas Johnas Munro Longyearas, kuriam priklausė anglių kasybos kompanija.
Edgaras teigia, kad Longjyrbieno miestelyje, kuriame gyvena 2,4 tūkst. žmonių, verda daugiakultūris gyvenimas.
„Čia apstu įvairių tautybių žmonių iš daugiau negu 50 valstybių, veikia net tailandietiškų prekių parduotuvės ar meksikietiško greitojo maisto kioskelis, – pasakojo E.Žigis. – Staliai, santechnikai šiuose kraštuose kartais uždirba net po 6–7 tūkst. eurų per mėnesį. Tos vadinamosios vyriškos profesijos čia labai paklausios.“
Vaikinas pasakojo, kad žurnalistų gyvenimas Svalbarde itin sudėtingas.
„Vienas žurnalistas šią vasarą net prie vienos iš miestelyje esančių parduotuvių prašė išmaldos, kad padėtų išsilaikyti vietiniam dienraščiui“, – unikalią situaciją išdėstė keliautojas.
Jis teigia, kad tokių profesijų atstovai kaip programuotojai ar žurnalistai čia niekam nereikalingi, užtat tokių, kurie galėtų sutvarkyti kieto vandens sugadintus vamzdynus, reikia kasdien.
E.Žigis pasakojo, jog visos įstaigos Longjyrbieno miestelyje atitinka aukščiausius standartus, o neįgaliesiems pritaikyta infrastruktūra leidžia lengvai patekti į visų įstaigų vidų.
Virusas pakeitė planus
Tačiau nerimas dėl koronaviruso pandemijos neaplenkė ir atšiaurios Svalbardo žemės. Edgaro teigimu, situacija ir informacija dėl viruso grėsmės keitėsi žaibiškai.
„Iš pradžių neįtarėme nieko blogo, baigėsi paskaitos ir iškeliavome namo. Po poros valandų sulaukėme žinučių, kad atkeliautume į universitetą ir susirinktume savo daiktus“, – pasakojo vaikinas.
Jo tikinimu, universiteto bendruomenė netgi spaudė atvykėlius studentus ir nuolat bombardavo juos žinutėmis, primygtinai reikalaudama, kad jie išskristų iš Svalbardo.
„Jie nuolat teigė, kad norint sustabdyti viruso plitimą studentai turi išvykti iš čia. Jokios galios išvaryti mūsų iš čia jie neturėjo, tačiau nemaža dalis studentų, kokie 320 iš 370, pasidavė spaudimui ir išvyko iš Svalbardo“, – pasakojo E.Žigis.
Jauno vyro iš Lietuvos perkalbėti nepavyko, nepaisant to, kad jam buvo siūloma apmokėti kelionės į Norvegiją išlaidas, sumokėti 10 tūkst. Norvegijos kronų (873 eurus) ir apgyvendinti jį Trumsės mieste.
„Kiek vėliau aistros dėl viruso nurimo, tačiau nerimo pandemijos pradžioje buvo nemažai.
Tai suprantama, nes čia veikia nedidelė ligoninė su viso labo keliomis lovomis“, – apie sveikatos įstaigų darbą Svalbarde kalbėjo Edgaras.
Pasak keliautojo, labiausiai dėl viruso pandemijos nukentėjo krašto turizmo sektorius, nes 47 procentai ten esančių gyventojų dirbo būtent šiame sektoriuje.
„95 proc. tame sektoriuje dirbusių žmonių dabar tapo bedarbiais. Ypač nukenčia žmonės ne iš ES šalių ar Norvegijos, nes jiems nepriklauso jokios valstybės išmokos“, – pasakojo E.Žigis.
Lietuvis keliautojas teigia, kad keliauti į Svalbardą leistųsi ir trečią kartą, tiktai šįkart poliarinės nakties laikotarpiu.
Edgaras pripažįsta, kad, nepaisant visų pastaruoju metu buvusių nesklandumų, sprendimas vykti į tolimąją Šiaurę pasiteisino su kaupu.
„Norėčiau čia nukeliauti rudenį ar žiemą. Dabar žinau visas įsimintiniausias krašto vietas, tad galėčiau dirbti gidu. Tai tikrai unikali vieta.
Kartais, kai nueinu ant ledyno, noriu įsižnybti ir įsitikinti, kad nesapnuoju ir kad šie vaizdai, kuriuos matau prieš akis, yra tikri.
Jaučiuosi taip, tarsi būčiau rodomas „Discovery“ kanale“, – vaizdžiai patirtį Svalbarde apibendrino Edgaras.
