Buvęs investicinio banko strategas, britų žurnalistas 52-ejų Ph.Collinsas buvo svarbiausias Jungtinės Karalystės premjero Tony Blairo kalbų kūrėjas. Ministrui pirmininkui atsistatydinus kurį laiką atrodė, jog Ph.Collinsas pasuks į politiką. Bet jis nusprendė kitaip.
Dabar britų žurnalistas yra laikraščio „The Times“ apžvalgininkas.
2017-aisiais pasirodė daug dėmesio sulaukusi Ph.Collinso knyga „When They Low, We Go High“ („Jei jie smunka žemyn, tu kilk aukštyn“). Čia jis išanalizavo 25 reikšmingiausias pasaulio istorijoje kalbas.
T.Blairo kalbų rašytojas ne kartą yra kalbėjęs apie įtaigiausius pasaulio galingiausiųjų žodžius. Pateikiame įdomiausias interviu su Ph.Collinsu vietas.
– Kokia pastarojo meto kalba jus sužavėjo?
– Tai buvo seniai. Ne todėl, kad politikai blogi, nors tai turi reikšmės. Manau, dabar sunkiau nei anksčiau pasakyti įsimintiną kalbą, nes trūksta reikšmingų temų. O pavienis asmuo vargu ar turi galimybę ką nors pakeisti.
Pavyzdžiui, imigracija. Premjeras apie tai gali pasakyti geriausią savo gyvenimo kalbą, bet jo galimybės veikti ribotos. Nes už didžiąją dalį darbų įgyvendinimo jis nėra atsakingas. Panašiai yra ir dėl klimato kaitos.
Vykdyti politiką šiuo laikotarpiu, kai viskas su viskuo susiję, vadinasi, priimti milijonus nežymių sprendimų.
– Nepaisant to, daugelis europiečių daugelį metų tikisi išgirsti įsimintiną kalbą imigracijos, Europos, socialinės nelygybės klausimais. Kas tai lemia?
– Jie nori vadovavimo. Ir nori, kad kas nors išreikštų tas mintis, kurios jiems nedavė ramybės, bet to patys negalėjo formuluoti.
Vadovavimas reiškia daugiau nei tik skųstis, kaip viskas komplikuota.
Kita vertus, Vokietijos kanclerė Angela Merkel jau 16 metų labai gerai tvarkosi ir be įsimintinų kalbų.
Tai patvirtina vien jau jos kadencijos trukmė. Negalima teigti, kad žymūs pranešėjai visada yra geriausi politikai.
Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis buvo baisus politikas – jis beveik dėl visko klydo, kartkartėmis buvo tiesiog pavojingas.
Bet W.Churchilliui buvo labai svarbi retorika. Savo politinės karjeros pradžioje jis iškilmingai, iškiliai kalbėjo net apie mažus dalykus. Kadangi jaunystėje mikčiojo, jam teko mokytis kontroliuoti savo kalbą.
– Kai jis sakė „nacis“, skambėjo kaip „Narzees“.
– Žinoma, britų politikas žinojo kaip šis žodis tariamas. Bet šiuo būdu jo klausantiems kalbos pabrėžė, kad jų nebijojęs ir jų nevertinęs rimtai
– Teigiama, kad kartą W.Churchillis yra sakęs kalbą neišimdamas iš burnos cigaro.
– Tuo metu jis labai susierzino, nes turėjęs savo kalbą pakartoti. Po pietų kalbėjo Bendruomenių rūmuose, vėliau BBC norėjo įrašyti jo kalbą radijui. Ši dėl cigaro burnoje skambėjo taip, lyg jis būtų išgėręs. Bet W.Churchillis buvo blaivas, kas pasitaikydavo gana retai.
– Ar politiko kalba įeis į istoriją kaip reikšminga, dažnai yra laimės dalykas. Kai JAV prezidentas Johnas F.Kennedy savo žymiojoje kalboje pranešė apie skrydžio į Mėnulį projektą, jis žinojo, kad misija galėtų ir žlugti.
– Iš tikrųjų buvo ir kalba, jei astronautai negrįžtų. Viena iš reikšmingų liūdnų, prislėgtų kalbų.
– J.F.Kennedy kaip ir Billas Clintonas iki šiol laikomi didžiais viešų kalbų sakytojais.
– B.Clintono problema buvo ta, kad jo prezidentavimo laikais Amerikos ekonomika klestėjo. Jam trūko galimybės kalbėti apie reikšmingus darbus. Laimė, kaip sakė prancūzų eseistas Henry de Montherlant‘as, parašyta baltu rašalu ant balto popieriaus.
– Ar Adolfas Hitleris buvo geras kalbėtojas? Ar tik garsiai kalbantis?
– Jo argumentai buvo juokingi, beveik nė vienos minties nebaigdavo, nuolat sau prieštaraudavo. Tiesiog kvaila.
Kadangi jo kalbos buvo nuspalvintos tokiomis neįtikėtinomis emocijomis, tai buvo tikras teatro spektaklis.
Tai joms suteikė reikšmingumo ir įtaigumo.
A.Hitlerio kalbas reikia klausyti, o ne skaityti. Kai jas skaitai, jos groteskiškos, – tikrovės ir pramano deriniai.
– Ar kalbėtojas turi būti įsitikinęs tuo, ką kalba? Gal pakanka tai suvaidinti?
– Manau, klausytojai pajustų skirtumą. Kalbėtojas turi būti tikras, nekeliantis abejonių. Ir kalbėti taip, kad sugebėtų žmones pakylėti, ir paskatinti juos veikti.
– Kaip vertinate premjerę Margaret Thatcher? Ar ji buvo gera žinutės nešėja?
– Didelio meistriškumo požiūriu, – ne. Jos pranešimai buvo skurdūs, stilistiškai padailinti. Bet ji turėjo ką pasakyti. Ji kovojo prieš krizės purtomą ekonomiką. Ir ji labai aiškiai žinojo ko nori.
Ją buvo labai lengva suprasti, nes kalbėjo labai lėtai, labai apgalvotai, truputį globėjiškai.
M.Thatcher kalbos skamba geriau jas skaitant nei klausantis, nes ji pateikdavo įtikinamų argumentų. Ji niekada neleido abejoti tuo, ką galvojo.
– Kaip vertinate klimato kaitos aktyvistę Gretą Thunberg? Neseniai Davose ji pasakė visiems įstrigusią frazę: „Noriu, kad jūs panikuotumėte.“
– Kalbiniu požiūriu tai buvo gana geras pranešimas. Ir tai įrodo tas faktas, kad šie žodžiai įsiminė. Pasaulėžiūra, apibūdinta vienu sakiniu.
Visus likusius G.Thunberg argumentus galima atrasti iš šio sakinio. Nedaug pranešėjų tai daro.
– Užčiuopti esmę ir yra tokių kalbų rašytojų kaip jūs uždavinys?
– Taip. Rasti sakinį, kuris išreikštų pagrindinę kalbos idėją.
Dauguma įžymių viešai pasakytų kalbų turi vieną svarbiausią sakinį, kuris ją apibendrina.
Pavyzdžiui, dvasininko Martino Lutherio Kingo jaunesniojo žymioji frazė „Aš turiu svajonę“ arba J.F.Kennedy pasakyti žodžiai „Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau“. Tai nėra atsitiktinumas.
– Ar viešų kalbų rengėjas žino, kokios eilutės taps įsimintinos?
– Kartais nerandama jokios, kuri bus įsidėmėtina. Gerai, jei žinai, kad turi tokią. Kartais istorinė tampa eilutė, kuri nebuvo numatyta kalboje.
Pavyzdžiui, M.L.Kingas jaunesnysis dažnai vartodavo formuluotę „aš turiu svajonę“, tačiau jo aplinkos žmonės patarė jos taip dažnai nekartoti. M.L.Kingas jaunesnysis parengtą kalbą Vašingtone pavadino kitaip ir joje nebuvo jokio žodžio apie svajonę.
Šalia jo ant pakylos stovėjusi gospelo atlikėja Mahalia Jackson pasakė: „Papasakok jiems apie svajonę.“ Ir jis improvizuodamas pasakė vieną žymiausių visų laikų kalbų. Nepaprasta.
– M.L.Kingas jaunesnysis buvo pamokslininkas. Ir Baracko Obamos kalbos dažnai skambėdavo kaip pamokslininko. Kai jis tapo JAV prezidentu, staiga visi panoro kalbėti kaip jis.
– Tikrai taip. Lioviausi skaičiavęs, kiek britų politikų prašė manęs parašyti kalbą, truputį panašią į B.Obamos. Kaskart atsakydavau: leiskite man išvardyti visas priežastis, kodėl jūs nesate panašus į JAV prezidentą. Jis suvokė savo pareigų svorį – tai leido pasireikšti iškalbai.
– Kodėl B.Obama yra toks geras pranešėjas?
– Viena vertus, dėl savo asmeninės istorijos – pirmasis juodaodis Jungtinių Valstijų prezidentas. Kita vertus, jis savo kalbas pateikia poetiškai. Jo balsas – nuostabus. Jo pranešimas turi ritmą, jis gana nedailią prozą gali paversti poezija.
Nedaug yra pranešėjų, kurie tai sugeba.
– Vadinasi, jo kalbas reikia girdėti.
– B.Obamos atveju taip. M.L.Kingo kalba „Aš turiu svajonę“ tokia pat didi atrodo ir kai ją vien skaitai. B.Obamos kalbos jas skaitant dažnai skamba kaip profesoriaus. Bet kai jas sako viešai, jos pakyli, įkvepia.
Jis turi puikų laiko pojūtį. Jo daromos pauzės yra svaresnės nei daugelio kitų pranešėjų. B.Obama pasižymi svarbiu gebėjimu – laikinai stabtelėti.
Nepaisant to, klausantysis visada jaučia, kad pranešėjas tobulai kontroliuoja savo kalbą.
Niekada neskamba taip, lyg jis pamiršęs tai, ką norėjo pasakyti. Veikiau susidaro įspūdis, kad jis sąmoningai kalba lėčiau, kad klausantysis galėtų trumpai pagalvoti apie tai, ką jis pasakė.
Dauguma pranešėjų, stovėdami ant pakylos, kalba per greitai.
– Esate sakęs, kad savo šeimoje B.Obama yra tiktai antras pagal meistriškumą pranešėjas.
– Pajuokavau. Bet Michelle Obama kalba per Demokratų partijos suvažiavimą buvo tiesiog fantastiška. Sakinys, kuris iš karto buvo įsidėmėtas: „Jei jie smunka žemyn, tu kilk aukštyn.“
M.Obamai rašė ta pati kalbų rengėjų komanda kaip ir jos vyrui. Jie labai profesionalūs, bet dirba visiškai kitaip nei kalbų rengėjai kitur. JAV kalbą rašo visa komanda. Taip atsiranda lenktyniavimas.
Jungtinės Karalystės politikai dažniausiai turi vieną vienintelį kalbų rengėją.
– Kaip įvertintumėte Donaldo Trumpo kalbas?
– Savotiškai įtaigios. Juk jis vis dėlto Jungtinių Valstijų prezidentas. Jo kalbos nėra nuobodžios.
Jis – iškalbus, įdomus. Ir jis turi pakankamai savybių ir gestų, kad būtų parodijuojamas. O tai visada geras ženklas.
Buvusią Jungtinės Karalystės premjerę Theresą May labai sunku nukopijuoti, nes ji – bespalvė. D.Trumpas kaip pranešėjas yra ryškus.
– Ar tarp kalbų rengėjo ir pranešėjo visada partneriški santykiai?
– Skirtingai. Pavyzdžiui, J.F.Kennedy su savo kalbų rengėju Tedu Sorensenu bendravo kaip lygus su lygiu. Prezidentas rašė kartu, daug kritikavo. Prezidentas Ronaldas Reaganas buvo kitoks. Jis dalyvavo rašant kalbas, bet beveik nieko neįterpdavo. Jis buvo aktorius, kuris pasireikšdavo sakydamas kalbą.
– Populistai skundžiasi, kad dabar nebegali sakyti ką galvoja. Nebeliko pranešėjo laisvės. Ar yra taip?
– Su manimi tai neturi nieko bendro. Nejaučiu, kad esama dalykų, apie kuriuos neleidžiama kalbėti. Išskyrus tuos, dėl kurių džiaugiuosi, kad jų negalima sakyti.
Tačiau daug kas iš to, ką apibūdiname politiniu korektiškumu, tėra tik mandagumas ir gero elgesio formos.
Parengė Ona Kacėnaitė
