Rašytojas Markas O’Connellas nusprendė aplankyti vieną šių pastogių, esančią Pietų Dakotoje.
„Pasaulio pabaiga pastaruoju metu yra populiari tema, – rašė M.O’Connellas. – Neseniai ir mano mintis užvaldė niūrus tokios kultūros tonas.
Aš kelis mėnesius praleidau pasinėręs į paruošiamąją medžiagą apokalipsės scenarijui: skaičiau tinklaraščius, forumus ir žiūrėjau „YouTube“ vaizdo įrašus, kuriuose stambūs vyrai iš Amerikos – dažniausiai vardu Kyle’as ar Brentas – aiškino, kaip reikėtų ruoštis didelei katastrofai, pavyzdžiui, pandemijai, netvarkai šalyje ar atominiam karui. Jie siūlė įvairias strategijas, padėsiančias išlikti.“
M.O’Connellas galiausiai atrado nekilnojamojo turto nišą, skirtą žmonėms, norintiems turėti vietą pasislėpti tuo atveju, jei situacija pasaulyje pasidarytų iš tikrųjų pavojinga.
Jis sutarė susitikti su Robertu Vicino, nekilnojamojo turto agentu iš San Diego, kuris turėjo nemažą žemės plotą Pietų Dakotoje. Ši vieta kadaise priklausė kariuomenei: ji buvo skirta bomboms išbandyti ir sandėliuoti.
Dideliame sklype buvo 575 ginklų sandėliai. Tvirtos betoninės ir plieninės struktūros buvo sukurtos tam, kad atlaikytų bombas, kurių galingumas neviršija pusės megatonos.
Patogumai atsieis nepigiai
R.Vicino nuosavą erdvę šioje zonoje už 35 tūkst. dolerių (31 tūkst. eurų) siūlė amerikiečiams, kurie norėtų jaustis saugiai.
Jis yra vienas žinomiausių ir sėkmingiausių nekilnojamojo turto magnatų, prekiaujančių pastogėmis pasaulio pabaigai. Jo kompanija stato didžiulius požeminius bunkerius, kuriuose turtuoliai galės išgyventi pasaulio pabaigą prabangiai, kaip yra pripratę. Kompanijos pavadinimas „Vivos“ išvertus iš ispanų kalbos reiškia „gyvenimas“.
„Vivos“ turi kelis centrus JAV, esančius atokiose vietovėse, ir, anot jų, „elitinę pastogę“ Vokietijoje – sovietinį bunkerį po kalnais Tiuringijoje.
Naujoji bendrovės vietovė Pietų Dakotoje buvo pavadinta „xPoint“. Šiame 46 kvadratinių kilometrų ploto sklype yra išmėtyti 204 kvadratinių metrų ploto – nedidelio namo dydžio – bunkeriai. Nekilnojamojo turto agentai teigia, kad šiame centre tilptų nuo 6 tūkst. iki 10 tūkst. žmonių ir tai būtų didžiausia išgyvenimo bendruomenė visoje planetoje.
„xPoint“ pasaulio pabaigos būstai skirti klientui, esančiam tarp prabangos norinčio turtuolio ir žmogaus, kuris pasaulio pabaigą ruošėsi išgyventi pasitelkęs žinias iš „YouTube“ vaizdo įrašų.
Tai ateityje turėtų būti postapokaliptinės vidurinės klasės žmogaus namai.
Kaip teigiama kompanijos tinklalapyje, buveinė yra centrinėje, saugioje, tačiau atokioje vietoje Šiaurės Amerikoje, 160 km nuo artimiausio taikinio galimo karo metu. Ramybę užtikrins ir „Vivos“ apsauginių komanda – jų įranga pašalinius asmenis suseka 5 kilometrų spinduliu.
„Man nebuvo aišku, kaip ta vieta tuo pat metu gali būti ir centrinėje, ir atokioje vietoje, – stebėjosi M.O’Connellas. – Tačiau pagalvojęs nusprendžiau, kad bet kuri žmonių gyvenvietė bus centras postapokaliptiniame pasaulyje.“
Pasaulio pabaigos nekilnojamasis turtas – konkurencinga niša. Vienas didžiųjų tinklalapių, „Trident Lakes“, cheminės ar biologinės nelaimės atvejams žada itin sandarias duris ir patalpas, į kurias nepatenka dujos.
Gyventojai požeminiais tuneliais galėtų patekti į bendruomenės centrą su sauso ir konservuoto maisto atsargomis, DNR tyrimais, treniruoklių ir susirinkimų salėmis. Tinklalapis taip pat žadėjo parduotuves, žirgyną, polo aikštę ir golfo laukus.
„Tai mano galvoje sukūrė naują postapokaliptinį scenarijų: bankininkai ir vadybininkai naudojasi proga pailsėti, o aplinkui vaikšto ginkluoti policininkai ir ieško įsibrovėlių, – rašė M.O’Connellas. – Tai logiškas kapitalizmo padarinys.“
Keistą vaizdą pamatė pats
M.O’Connellas anksčiau minėtą R.Vicino parduodamą būstą aplankė gyvai.
„Tai buvo sekmadienis, miestas buvo tuščias, neskaitant motociklininkų, kurie pravažiavo pro šalį, – pasakojo rašytojas. – Galiausiai sulaukiau skambučio iš R.Vicino. Jis jau buvo vietoje ir buvo pasiruošęs mane priimti.
Pravažiavau pro apleistą Fort Iglu miestą – jis pastatytas 1942-aisiais. Jis kadaise buvo namais šimtams darbininkų, kurie ten persikraustė, kad prisidėtų prie ginklų išbandymo ir sandėliavimo darbų. Mokyklos, ligoninė, parduotuvė, namai, bažnyčia, nedidelis teatras – viskas dabar ten apleista.
Už Fort Iglu ribų atsivėrė dar keistesnis vaizdas – pamačiau bunkerius. Jie buvo tik truputį pakilę virš žemės ir apaugę žole. Iš žemės kyšojo šešiakampiai jų priekiai. Iš pradžių pastebėjau tris ar keturis bunkerius. Juos vieną nuo kito skyrė kelios dešimtys metrų. Kuo toliau važiavau, tuo daugiau struktūrų rodėsi horizonte.
Netrukus supratau, kad esu jų apsuptas, – jų stovėjo šimtai. Siurrealus ir svetimas vaizdas priminė senos šventovės, kurioje kadaise buvo garbinami jau seniai pamiršti dievai, likučius.
Už kelių kilometrų pastebėjau didelį tuščią svirną. Ant vienos jo pusės kabojo plakatas su užrašu „xPoint: taškas laike, kai išliks tik pasiruošę“. Šalia jo stovėjo sidabrinis automobilis, kurio dairytis man buvo liepęs sklypo savininkas.“
M.O’Connellą pasitiko dviejų metrų ūgio barzdotas vyras, įkopęs į 6-ąją dešimtį. Jis papasakojo, kad prieš metus sulaukė elektroninio laiško iš gyvulininkyste užsiimančio vyro iš Pietų Dakotos.
Laiške jis rašė apie didelį plotą ūkininko teritorijoje, jame esančius senus ginklų sandėlius ir tai, kad ši vieta turėtų puikiai tikti R.Vicino verslui. Taip kilo „xPoint“ idėja: jie sutarė pelną už parduotus bunkerius pasidalyti perpus. Žmonės bunkerių vidų gali įsirengti patys – tai pigesnis būdas užsitikrinti pastogę apokaliptinio scenarijaus metu. R.Vicino naujasis plotas sulaukė jau 50 pirkėjų.
Jis 9-ajame dešimtmetyje dirbo reklamos sferoje. R.Vicino buvo tas žmogus, kuris sugalvojo reklamai naudoti didžiules pripučiamąsias lėles.
Jis sėkmės sulaukė 1983-iaisiais, minint pirmojo filmo „King Kongas“ 50-metį: R.Vicino sugalvojo prie „Empire State Building“ šono prikabinti didžiulę gorilą. Apie tai pirmajame puslapyje parašė ir „New York Times“. Tai buvo pirmas kartas, kai šis laikraštis pirmajame puslapyje pateikė reklamą.
R.Vicino taip pat prisidėjo prie garsaus satyrinio filmo „Aeroplanas“ kūrimo: filme matytą pripučiamąją lėlę sukūrė jis.
Tiki sąmokslo teorijomis
„Pagalvojau, kad labai keista, kaip karjera reklamos srityje nuvedė prie darbo su filmais apie katastrofas, ir baigėsi darbu, susijusiu su katastrofomis realybėje, – pasakojo M.O’Connellas. – R.Vicino užsiminė apie keletą galimų pasaulio pabaigos scenarijų. Šiaurės Korėjoje gyvena pamišėlis, galintis bet kada sukelti atominį karą.
Visada tvyro pasaulinės pandemijos – ar kaip ginklo panaudoto viruso – grėsmė. Yra tikimybė, kad programišiai gali suardyti tvarką, kurią palaiko visos šalies sistemos. Tą pačią netvarką sukelti gali ir saulės žybsniai. Jis paminėjo „Keringtono įvykį“ – geomagnetinę audrą, kuri 1859-aisiais sutrikdė elektros sistemų veikimą visame pasaulyje.“
Svarbus elementas R.Vicino reklamoje – mintis, kad valdžia žino, jog artėja siaubingas įvykis, tačiau tai slepia, kad nesukeltų masinės panikos. Jis tvirtino, kad pasaulį valdantys žmonės rengia planus apsaugoti save, o nuo mūsų slepia ir tuos planus, ir pačią katastrofą.
Jis turi keistų įsitikinimų, kurie prisideda prie jo apokaliptinės vizijos. Jis tiki, kad egzistuoja klajojanti Jupiterio dydžio Nibiru planeta, kuri susidurs su Žeme. Jis mano, kad viskas, kas įvyko, – nuo įvykių Šiaurės Korėjoje iki „Brexit“ – yra planas, kuris turėtų mus priartinti prie vienos vyriausybės valdomo pasaulio.
Jis nebuvo pernelyg prisirišęs prie šių teorijų. Panašu, kad jis jomis tiesiog dalijosi. Jeigu tau nepatinka viena distopija, jis turi kitą, kuri tau bus priimtinesnė. Tačiau sąmokslo teorijos buvo svarbus jo verslo modelio komponentas.
R.Vicino ir M.O’Connellas kartu apvažiavo visą teritoriją – savininkas norėjo parodyti jos įspūdingą dydį.
Atskleistų baisiausias savybes
„Kuriai grupei norėtumėte priklausyti, kai tai įvyks – jei tai įvyks?“ – paklausė R.Vicino.
Anot bunkerių savininko, yra du pasirinkimai – būti viduje arba išorėje. Ginkluoti „Vivos“ sargai pašalinių į vidų neįleis. Pasaulyje pradės trūkti maisto, o istorija rodo, kad žmonės po 21 dienos bado ima rinktis kanibalizmą.
„Bus daug gaujų, – sakė R.Vicino. – Kanibalai bus susibūrę į didžiulius pulkus. Bus smurto, apiplėšimų. Neturintys nieko puls tuos, kurie ko nors turi. Ar norėtumėte, kad jūsų dukros gyventų tokiame pasaulyje?“
„Jis kalbėjo apie idealizuotą vyriškumą – vyrą, atliekantį maitintojo ir saugotojo vaidmenį, vyrą, kurio tikrąją prigimtį gali atskleisti tik civilizacijos griuvimas, – rašė M.O’Connellas. – Jis kalbėjo apie vyrą, kurio akyse visuomenė visada buvo panaši į būrį pamišusių kanibalų, norinčių jo dukrų mėsos. Apokalipsė iš dalies atskleidžia tikrovę – tikrąją žmonių, visuomenės prigimtį ir vyro padėtį šios tikrovės atžvilgiu.
Jis paminėjo kovą tarp turinčių ir neturinčių. Žinojau, kad tame pasaulyje nenorėčiau būti vienas iš tų, kurie ko nors turi.
Ar galiu būti tikras, kad tame pasaulyje skirčiau daugiau dėmesio kenčiantiems? Aš kasdien žengiu per vargšus.
Skundžiuosi, jog valdžia nedaro nieko, kad jiems padėtų, tačiau pats irgi nieko nedarau – tik kartais numetu monetą ir palengvinu savo kaltės jausmą.
Tačiau jaučiau vien siaubą dėl produkto, kurį man bandė parduoti R.Vicino. „Vivos“ verslui leidžianti gyvuoti civilizacija yra jau žlugusi. Suprantu bunkerių statytojus ir maisto atsargų kaupėjus. Suprantu baimę ir norą ją nuraminti. Bet labiau noriu pasitraukti nuo šio pasaulio ir užverti duris, o ne nuraminti savo baimę.
Bunkeris yra amerikietiškos svajonės atspindys. Tai – slapta gausybė gėrybių ir patogumų, nedidelė betono ir plieno karalystė, nuo susiskaldžiusio pasaulio sauganti individą ir jo šeimą.“
Išganytojas – pasaulio rinka
M.O’Connellas kitą dieną sugrįžo į „xPoint“. Jis ten pamatė raudoną džipą su vietinio „Fox News“ televizijos kanalo logotipu ant durelių.
„R.Vicino tikriausiai po laukus važinėjosi su „Fox“ žurnalistu ir galbūt šiek tiek pakeitęs savo žodžius bandė nerimastingiems, konservatyviems Pietų Dakotos gyventojams parduoti savo idėją, – rašė M.O’Connellas. – Mašiną pasistačiau šalia džipo ir pradėjau vaikštinėti po vietovę, tačiau netrukus sugrįžau supratęs, bet jos mastas pasivaikščioti pėstute per didelis.
Važiavau gal 40 minučių, porą kartų išlipau pasižiūrėti į galybę žole apaugusių skliautų. Užlipau ant vieno jų, kad galėčiau iš aukščiau pamatyti visą vaizdą.
Mačiau prerijas ir derlingą žemę, ant kurios pastatyta amerikietiška svajonė, žemę, kurią užkariavo ambicingi kolonistai.
Žiūrėjau į šalį, kuri gimė barbariškumo ir genocido apsuptyje, kuri buvo pastatyta ant užkariautos vietinės civilizacijos griuvėsių. Bunkeriai ėmė darytis panašūs į užspeistos apokalipsės sugrįžimo ženklą. Atrodė, kad pati žemė juos išspaudė kaip imuniteto atsaką į senovinį antigeną.
Buvo taip tylu, kad girdėjau elektros laidų zvimbimą. Ar R.Vicino žadėjo ką kita nei naują pradžią atėjus pabaigai, pradžią, kuri turi kiek įmanoma daugiau įprastinių malonumų?
Anksčiau manėme, kad dorus žmones išgelbėja Dievas, o kaltieji pražūva. Tačiau jo darbą dabar perėmė rinka. Jeigu turi pinigų ir spėji į vietą atvykti laiku, galbūt būsi išganytas.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
