Šeima ilgisi Arthuro Mondellos. Jis iki pat savo mirties 2015-ųjų vasario 24-ąją vadovavo šeimos kompanijai Brukline „Dell’s Maraschino Cherries“.
Dabar jai vadovauja jo dukros Dana Mondella Bentz ir Dominique Mondella. Jos norėtų, kad tėvas galėtų pamatyti, kaip gerai joms sekasi.
Jų prosenelis Arthuras Mondella vyresnysis ir senelis Ralphas kompaniją įkūrė 1948-aisiais.
„Dell’s Maraschino Cherries“ savo vieninteliame fabrike apdoroja vien tik vyšnias – 6 mln. tonų per metus.
A.Mondellos mirtis nuliūdino ir Niujorko bitininkus. Bitininkai ir jų bitės su A.Mondella susidūrė 2010-aisiais. Bitės buvo nedidelis, bet svarbus veiksnys, turėjęs įtakos vyro gyvenimo pabaigai.
Būtent bičių dūzgimas pirmiausia parodė, kad kažkas ne taip.
Nors bitės ir A.Mondella šioje situacijoje buvo priešingose stovyklose, bitininkai vis vien jį prisimena tik geruoju.
Manė, kad neša pesticidus
2010-ųjų vasara buvo karščiausia Niujorko istorijoje. Augalija džiūvo. Tarsi to būtų buvę negana, bitininkai pastebėjo, kad į avilius grįžtančios bitės šviečia raudonai. Raudonuoti ėmė ir šių bičių nešamas medus.
Toks keistas ženklas kėlė nerimą, nors raudonai švytinčios bitės saulėlydžio fone gali atrodyti romantiškai.
Yra daug veiksnių, keliančių pavojų bitėms. Pesticidai, parazitai, gėlių stygius, nepastovios oro sąlygos ir ligos mažina jų populiaciją. Pasikeitusi medaus spalva nežadėjo nieko gero.
Timas O’Nealas, biologijos profesorius ir bitininkas, buvo vienas iš svarstančių apie galimas šio reiškinio priežastis. Jis manė, kad raudonas medus gali būti susijęs su medžiaga, vadinama etilenglikoliu. Jis naudojamas varikliams aušinti.
Bitės, kiti gyvūnai ir vaikai dėl saldaus skonio kartais ragauja skysčių, kurių sudėtyje yra etilenglikolio. Tokie eksperimentai gali baigtis mirtimi.
T.O’Nealas manė, kad yra tikimybė, jog bitės parsineša išsiliejusio aušinimo skysčio iš sandėlių. Jis patarė neragauti medaus tol, kol jis nebus ištirtas.
Raudoną medų nešė ne tik Niujorko bitės – tokio jo buvo pastebėta ir saloje, kurią nuo miesto skiria pusė kilometro vandens.
Rūpinosi ir bičių gerove
Nežinia, kas pirmas atkreipė dėmesį į vyšnių fabriką. Žmonės matė, kaip bitės skrenda link jo ir geria iš raudonų balų ant šaligatvio. Tačiau fabriką įtarę žmonės buvo teisūs.
T.O’Nealas rugsėjį medų iš savo avilių išsiuntė tyrimams ir po mėnesio gavo atsakymą. Meduje buvo saugių raudonų maistinių dažų, kuriuos „Dell’s Maraschino Cherries“ fabrikas naudojo savo sirupui.
Laikraščiai netrukus paviešino šią istoriją. A.Mondella situacijos nekomentavo, bet iš karto susisiekė su Andrew Cote – Niujorko bitininkų asociacijos kūrėju ir ieškojo būdų šiai problemai išspręsti.
„Tiesą sakant, raudono medaus skonis buvo bjaurus, – sakė A.Cote. – Jis buvo pykinamai saldus, vandeningas, buvo justi metalo skonis. A.Mondella man labai patiko. Jis buvo nuoširdus žmogus. Vieną dieną – prieš istorijai pasirodant laikraščiuose – jis susisiekė su manimi dėl bičių ir paprašė, kad atvykčiau į fabriką.
Tai padariau tik po to, kai istorija buvo paviešinta. Žinojau, kad prie fabriko bus daug žurnalistų, todėl paklausiau, ar galėčiau atvykti anksti ryte, tarkim, penktą valandą. Jis atsakė, kad bus ten. Visada tai prisiminsiu.
Parodžiau jam, kaip uždėti uždangas, tvirčiau užsukti dangčius ir suvaldyti išsiliejimus. Tai nebuvo sunku.
Mes išsprendėme problemą. Nusiunčiau jam sąskaitą už savo paslaugas, jis ją apmokėjo, ir viskas tuo baigėsi. Jis buvo džentelmenas.“
Kiti bitininkai su A.Mondella tiek daug nebendravo. Jie tiesiog džiaugėsi tokiu ramiu atsakymu – bitininkai buvo laimingi, kad pirmoji fabriko savininko mintis nebuvo iškviesti kenkėjų kontrolės darbuotojus.
Gandai apie marihuaną
Vyriausybė sujudimo metu nesnaudė. 2009-aisiais pasklido gandai, kad A.Mondella augina marihuaną.
Fabrikas sulaukė daug dėmesio, todėl policininkai tikėjosi, kad galės sužinoti daugiau apie tai, kas vyksta jo viduje. Jie tyliai paprašė fabriko plano.
Fabriko kaimynams kartais atrodydavo, kad jie gali užuosti ne tik vyšnias, bet ir marihuaną. Tačiau tai, anot jų, galėjo būti darbuotojų kaltė.
Vienas pašto darbuotojas vėliau pranešė policijai, kad fabriko viduje auginama marihuana, tačiau per reidą nerasta nieko įtartino.
Nebuvo pastebėta padidėjusių energijos sąnaudų – galbūt todėl, kad fabrikas turėjo savo elektros generatorius.
Policijos šuo neužtiko ir jokio marihuanos kvapo.
Aplinkosaugininkai pasinaudojo proga ir ėmė ieškoti galimų aplinkosaugos reikalavimų pažeidimų – pavyzdžiui, po gamybos proceso likusio vandens išpylimo.
Marihuanos paieškos netrukus buvo pamirštos. Viskas baigėsi įtarimais ir spėliojimais.
Bruklinas 2013-aisiais išrinko naują prokurorą – Kennethą Thompsoną. Jis siekė kovoti su tarša ir ėmėsi ilgai užsitęsusių aplinkosaugos bylų.
Vyriausybės atstovai fabrike pasirodė netikėtai. 2015-ųjų vasario 24-ąją, antradienio vakarą, į vyšnių fabriką atvyko Aplinkosaugos departamento atstovai, Bruklino prokuratūros ir Niujorko policijos pareigūnai.
Jie gavo leidimą apieškoti fabriką, kad patikrintų, ar nėra įkalčių, rodančių, jog nuotekų atsikratoma nelegaliai.
Nutartis leido atlikti kratą fabrike, policija neturėjo teisės apieškoti paties A.Mondellos.
Pareigūnams einant giliau į fabriką vyras pradėjo vis labiau nerimauti.
Kai pareigūnai tikrino lentynas, aptiko kažką panašaus į netikrą sieną.
Jie pranešė, kad prašys leidimo paieškas tęsti už jos. Kol jie laukė leidimo, A.Mondella nuėjo į tualetą. Jis ten užsirakino ir atsisakė išeiti.
Policija bandė jį įtikinti atrakinti duris. A.Mondella atsisakė ir paprašė atvesti jo seserį Joanne. Jie tai padarė.
„Pasirūpink mano vaikais“, – per duris seseriai pasakė jis ir tualete nusižudė.
Vaikai nežinojo apie paslaptį
„Mano tėvas mums daug nepasakojo apie save ar savo verslą, – prisiminė jo dukra Dominique. – Tai buvo jo charakterio bruožas. Tiktai po jo mirties apie viską sužinojome daugiau.“
„Jis buvo užsisklendęs, – pasakojo Dana. – Viską darė pats.“
Tokiam uždaram žmogui turėjo būti nemalonu matyti po jo fabriką naršančius svetimus žmones – jis tikriausiai jautėsi taip, tarsi jie būtų įsiveržę į jo asmeninę erdvę.
Vyšnių fabrikas buvo jo pasaulis, jis savo rankomis sukūrė šią vietą. Kai nebegalėjo kontroliuoti to, kas vyko, nutarė baigti savo gyvenimą.
„Dominique tą dieną man paskambino, buvau sukrėsta, – pasakojo Dana. – Aš nieko nesupratau. Tada pasipylė visos naujienos apie marihuaną. Mes apie tai nežinojome.“
A.Mondellos dukros apie marihuaną sužinojo tik iš laikraščių.
Pareigūnai už netikros sienos rado kopėčias, kurios vedė į didžiulį – 2,3 tūkst. kvadratinių metrų ploto rūsį, kuriame buvo įrengtas hidroponinis marihuanos daržas.
Policija rado kanapių augalus, 45 kilogramus marihuanos, 130 tūkst. dolerių grynaisiais ir nedidelį kabinetą su knygomis apie augalus ir žemės ūkį.
Jei A.Mondella būtų buvęs gyvas, jo būtų laukusi 2 ar 3 metų kalėjimo bausmė arba lygtinis paleidimas.
Prokuroras kompaniją apkaltino marihuanos laikymu ir nuotekų šalinimo įstatymų nesilaikymu. Kompanija pripažino kaltę ir sumokėjo 1,2 mln. dolerių (1,1 mln. eurų) baudą.
Įmonė nesulaukė daugiau kaltinimų. Prokuroras nenorėjo sugriauti sėkmingo vietinio verslo, kuris daugybei Bruklino gyventojų suteikė darbo vietas.
Policija taip pat nerado įkalčių, rodančių, kad marihuana buvo parduodama, nors požeminio daržo mastas leido suprasti, kad ji nebuvo skirta asmeniniam naudojimui. Nebuvo aišku, kas padėjo įrengti auginimo sistemas.
A.Mondella savo testamentu šeimai paliko 8,5 mln. dolerių (7,8 mln. eurų) grynaisiais – to pakako baudai sumokėti.
Dana ir Dominique gavo 55 proc. kompanijos, jų teta Joanne – 20 proc., o įseserei Antoinette teko 25 procentai.
Vyriausios dukros nusprendė pačios imtis verslo. Po sukrečiančių naujienų kai kurie klientai atsisakė bendradarbiauti su kompanija, tačiau Dana ir Dominique keliavo po visą šalį ir su daugybe klientų susitiko asmeniškai, todėl verslo santykiai su jais nesugriuvo.
Dukroms taip pat pavyko kelis klientus įtikinti grįžti. Dauguma stambiausių klientų pasiliko.
Situacija buvo nelengva
Vienas darbuotojas, Joshua Sabino, buvo įdarbintas likus vienai dienai iki pareigūnų apsilankymo. J.Sabino džiaugėsi nauju darbu, bet atėjus lemtingajai dienai jam atrodė, kad fabrikas bus uždarytas.
„Fabrikas buvo uždarytas tiktai dviem dienoms, – pasakojo vyras. – Jie neatleido nė vieno darbuotojo. Mums mokėjo net už tas dienas, kai fabrikas neveikė. Jaučiuosi taip, tarsi ponas Mondella manimi vis dar rūpintųsi.“
Nepaisant A.Mondellos paskutinių žodžių savo seseriai, ji neprisidėjo prie kompanijos valdymo ar vėlesnių dukterėčių sprendimų. Tai jai nepatiko.
Joanne 2017-ųjų kovą dukterėčias padavė į teismą dėl prasto kompanijos valdymo, algos sumažinimo ir jos išstūmimo. Jos motina – merginų senelė Antoinette – anūkes taip pat padavė į teismą dėl to, kad jos atėmė kompanijos mašiną, kuria ji naudojosi daugiau nei 50 metų.
Kodėl dukros nusprendė perimti savo tėvo verslą? Jos galėjo pasamdyti žmogų, kuris tuo užsiimtų, arba parduoti fabriką.
„Tai viskas, ką jis mums paliko, – paaiškino Dana. – Jis neturėjo nekilnojamojo turto. Jo mašinas išsivežė pareigūnai. Negalėjau peržiūrėti jo daiktų. Jis gyveno su sugyventine, o raustis jos namuose esančiuose daiktuose negražu. Norėjau ko nors apčiuopiamo, kas būtų jo, kad ir rankogalių segtukų. Vienintelis apčiuopiamas dalykas, kurį jis paliko, yra ši vieta.“
Pasak Dominique, tai buvo jo gyvenimas: kraujas, prakaitas ir ašaros.
Gaili mirusio verslininko
„Kai verslą perėmė mano tėtis, situacija buvo sunki, – prisiminė Dana. – Jis rizikavo ir padarė viską, ką galėjo. Jam sekėsi. Kai verslą perėmėme mes, ir vėl atrodė, kad viskas žlugs. Tačiau mes nusprendėme rizikuoti.
Praradau savo tėtį, bet po dviejų dienų turėjau dirbti. Nebuvo laiko gedėti. Jis to nebūtų norėjęs. Jis būtų liepęs stotis.
Nors stengiuosi visą dieną negalvoti apie fabriką, jis pasirodo net sapnuose. Mintyse matau visas skirtingų dydžių vyšnias. Parduodame 5 dydžių vyšnias – nuo mažų iki milžiniškų.
Statistika rodo, kad šeimos verslą paprastai išlaiko tik dvi kartos. Mano tėtis buvo trečioji karta, o mes – ketvirtoji. Šeimos verslui tiesiog reikia daug darbo ir atsidavimo.“
Raudono medaus paslaptį atskleisti padėjęs T.O’Nealas vis dar rūpinasi savo aviliais.
„Buvo liūdna, kai išgirdau, kad A.Mondella mirė, – sakė jis. – Tai siaubinga situacija. Jis buvo geras kaimynas.
Gyvename bendruomenėje. Jis augino kanapes – koks skirtumas? Marihuana dabar bet kokiu atveju beveik legali. Buvau šokiruotas, kai sužinojau, kad viskas baigėsi taip blogai.“
A.Mondellai padėjęs bitininkas A.Cote kitose šalyse skaito paskaitas apie bitininkystę.
Jis sulaukė žurnalistų skambučių po to, kai A.Mondella mirė.
„Tai buvo tamsus metas, – pasakojo vyras. – Arthuras nenorėjo niekam pakenkti. Jis buvo nuoširdus ir principingas.
Tai aiškiai pamatėme tada, kai jis bandė išspręsti raudono medaus problemą. Jam rūpėjo ir bičių gerovė.“
Parengta pagal „The New Yorker“ inf.
