Skaudžiai vergijos istorijai trūksta paminklų: vietoje kapinių – mašinų aikštelės

Istorija prasidėjo 1863 metais, kai JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas paskelbė Išlaisvinimo aktą, uždraudusį vergovę. Tačiau A.Lincolnas žinojo: to gali nepakakti, todėl priimta ir 13-oji JAV konstitucijos pataisa.

Ši pataisa, kuri oficialiai ir formaliai panaikino vergovę, priimta 1865 metų vasario 1 dieną. Dabar ši diena laikoma nacionaline laisvės diena.

Vis dėlto švęsti laisvę ir juodaodžių istoriją pradėjo Carteris G.Woodsonas, kuris laikomas „juodosios istorijos“ tėvu. 1925 m. Harvardą baigęs istorikas nusprendė įgyvendinti tuomet labai drąsią idėją – paskelbti Juodaodžių istorijos savaitę, kurią švęstų žmonės, anuometinėje JAV neturėję vietos šalies istorijoje.

Pirmąkart šventė surengta 1926 metų vasarį – mėnesį, kurį buvo švenčiami A.Lincolno ir vergovės panaikinimo judėjimo lyderio Fredericko Douglasso gimtadieniai.

Susidomėjimas buvo stulbinantis. Mokslininkai, akademikai ir filantropai žengė drąsų žingsnį į priekį ir liaupsino C.G.Woodsono pastangas.

Šventė iš savaitės tapo mėnesiu praėjus penkiasdešimt metų po to, kai prezidentas Geraldas Fordas 1976 m. oficialiai pripažino renginį.

Daugeliui amerikiečių šis mėnuo skirtas afroamerikiečių pasiekimams, kuriuos pavyko įgyvendinti net ir slegiant ekonominiams, socialiniams ir politiniams sunkumams, paminėti.

Tačiau išsaugoti istoriją šalyje, kurioje daugelį metų vyravo rasinis susiskaldymas, gali būti sunku net ir praėjus beveik šimtmečiui po C.G.Woodsono paskelbimo apie minėjimą.

Nežinia, kas nutiko Gabrielio kūnui. Gimęs vergovėje, vienoje plantacijoje jis dirbo kalviu ir buvo „išnuomojamas“ įvairioms liejykloms Ričmonde, Virdžinijos valstijoje.

Ten jis susipažino su kitais į vergovę paimtais žmonėmis, su kuriais dalijosi revoliucinėmis laisvės idėjomis. Jie taip ir neišvydo, kaip šios idėjos išsipildo.

Gabrielis dirbo tai, ką liepdavo jo šeimininkai, bet paslapčia jis ėmė kurti tinklą, kuriame dalyvavo tūkstančiai vergais tapusių juodaodžių, norėjusių mitinguoti su vėliava, ant kurios buvo išsiuvinėti žodžiai: „Mirtis arba laisvė“.

Tačiau 1800 metų rugpjūtį, tą dieną, kai jie planavo įgyvendinti savo sumanymą, dėl didžiulės audros patvino visi keliai.

Uždelsus pradėti maištą du iš šio sumanymo bendrininkų išdavė likusiuosius. Per keletą savaičių 26 iš jų buvo pakarti.

Gabrielis buvo nužudytas mažiau nei mylia (apie 1,6 km) nuo bažnyčios, kurioje buvęs Virdžinijos gubernatorius Patrickas Henry ištarė žodžius, turėjusius tapti jų kovos šūkiu.

Kai kurie istorikai mano, kad vyro kūnas buvo paliktas kapinėse šalia kartuvių.

Iš ten jis galėjo būti išplautas į Ričmonde tekančią upę.

Likus trims dešimtmečiams iki civilinio karo daugiau nei 300 tūkst. žmonių buvo parduoti Ričmonde – antrame pagal dydį vergų turguje JAV. Ne visi vergovėje esantys žmonės paliko šį miestą – kai kurie buvo priversti dirbti tabako sandėliuose, malūnuose ir geležies dirbinių fabrikuose.

Nuo 1750 iki 1818 metų dauguma afroamerikiečių, mirusių šiame mieste, buvo palaidoti atskirose juodaodžių kapinėse.

Po to šios kapinės buvo apleistos, o jų žemę pasisavino vietiniai gyventojai, nekreipę jokio dėmesio į kaulus ir karstus.

Vėliau vieta tapo kalėjimu, po to – kūdra šunims, o dar vėliau per patį centrą buvo nutiestas tarpmiestinis greitkelis.

„Pamenu, žiūrėjau ir mąsčiau, kad čia nieko nebeliko“, – sako Afroamerikiečių kultūrinio paveldo fondo direktorius Brentas Leggsas. Į Ričmondą jis buvo pakviestas išsaugoti tai, kas daugiau nebeegzistuoja.

Pirmoji protestų banga prasidėjo 2002 metais, kai kapinių vieta vis dar buvo automobilių stovėjimo aikštelė. Tokios bendruomenės grupės kaip „Kovotojai už laisvę“ bei „Tiesa ir lygybė“ ragino atkurti kapines ir įamžinti Ričmondo ryšį su prekyba vergais.

Aktyvistai reikalavo, kad miestas „pašalintų savo asfaltą nuo protėvių“. Nors prireikė dešimtmečio, kelio danga buvo panaikinta.

Galų gale B.Leggsas ir jo kolegos Ričmonde buvusių kapinių vietą paskelbė viena labiausiai pavojuje esančių JAV istorinių vietų.

Grupė „Kovotojai už laisvę“ tuomet pasiūlė įkurti didelį memorialinį parką, bet miesto valdžia teigė, kad parkui įkurti nėra pakankamai finansų.

Pastangos Ričmonde sukurti fizinį vergijos ir sukilimo prieš ją prisiminimą yra tik viena iliustracija to, kas vyksta visose JAV.

Iš daugiau nei 95 tūkst. įrašų Nacionaliniame istorinių vietų registre – sąraše vietų, laikomų vertomis išsaugoti – tik du procentai skirta JAV juodaodžių istorijai ir patirtims.

Tokie žmonės kaip B.Leggsas dirba su aktyvistais, archeologais ir istorikais, kad tai pakeistų.

Jie stengiasi išsaugoti ir išpopuliarinti tokias vietas kaip 1520 namą Sedwicko gatvėje Niujorke, kuriame atsirado hiphopas, ar Virdžinijoje esančią armijos bazę, į kurią pirmą kartą buvo atvežti belaisviai iš Afrikos.

Tam politikų palaikymo paprastai netrūksta. Jie dažnai mėgaujasi galimybe kirpti kaspinus ir pakalbėti istorinių vietų memorialų atidarymuose. Netgi tie, kurie prieštarauja vietų apsaugos finansavimui, žino, kad prisidėjimas prie tokių vietų apsaugos gali turėti politinės naudos.

Todėl greičiausiai nieko nuostabaus, kad Donaldas Trumpas taip pat prisidėjo prie nacionalinių paminklų statymo, bet kai kurie iš jo pasirinkimų nustebimo.

Pirmasis jo pasirinkimas buvo Nelsono stovykla – civilinio karo vieta Kentukyje, kuri geriausiai žinoma dėl to, kad, atšaukus afroamerikiečių karių draudimą, dešimtys tūkstančių juodaodžių karių prisijungė prie armijos, o jų šeimų nariai, kurie techniškai buvo vergai, gavo pabėgėlių statusą.

Vėliau, 2019 metais, D.Trumpas civilinių teisių aktyvisto Medgaro Everso namus Misisipėje taip pat įteisino kaip nacionalinį paminklą.

Prezidento kritikai teigia, kad tai buvo politinės naudos medžioklė: pirmasis paminklas skirtas gauti Kentukio rinkėjų palankumą, o antrasis – Misisipės.

Tačiau abi šias vietas ketinta paversti nacionaliniais paminklais jau ne vienus metus. Gali būti, kad prie šių vietų Baltieji rūmai prisidėjo norėdami išpirkti savo kaltę po to, kai 2017 metų vasarą Šarlotsvilyje baltaodžiai ekstremistai protestavo dėl konfederatų generolo Roberto E.Lee skulptūros panaikinimo. Vienas ekstremistų tuomet nužudė Heather Heyer, pasisakiusią prieš protestuotojus.

Po Šarlotsvilio diskusijos dėl Konfederacijos paminklų sulaukė gerokai daugiau dėmesio nei klausimai apie kitas istorines vietas, kurios turėtų būti išsaugotos.

Šios diskusijos tik patvirtino tai, ką B.Leggsas galvojo jau dešimtmečius: vietų išsaugojimas – politinis klausimas, o saugomos struktūros mažiau skirtos parodyti, ką mes gerbiame šiandien.

Ne visas vietas lengva iš paraščių išstumti į paviršių. Ričmonde iki šiol kovojama dėl maištininkų ir kitų afroamerikiečių atminimo įprasminimo.

2016 metais išrinktas Ričmondo meras Levaras Stoney sutinka, kad svarbu išsaugoti kapinių vietą tiek miestui, tiek visai šaliai.

„Mūsų istorija Ričmonde yra gera, bloga ir bjauri, – teigia jis. – Aš manau, kad mes esame skolingi savo protėviams ir jų palikuoniams, todėl privalome papasakoti visą neiškraipytą istoriją, kad ir kokia šlykšti ji buvo“, – teigia meras.

Daugiau nei prieš metus L.Stoney administracija sukūrė darbo grupę, kurios tikslas – vergų kapinių išsaugojimas ir įprasminimas. B.Leggsas tikisi, kad šios darbo grupės dėka kapinės bus įprasmintos, nors projektui prireiks labai daug laiko.

Tačiau B.Leggsas taip pat žino, kad kai kurios istorijos yra labiau puoselėjamos nei kitos – gerokai daugiau palaikymo sulaukia ir vietos, susijusios su tokiais žymiais ir iškiliais asmenimis.

Tačiau viskas pasikeičia, kai miestų savivaldybės siekia įamžinti ekonominę priklausomybę nuo vergijos. Ričmonde esančias kapines brangu įprasminti ne tik finansiškai, bet ir emociškai bei morališkai.

„Tai turėtų būti paminklas sąžinei, – teigia B.Leggsas. – Vieta, kurioje kalbama tiesa, o lankytojai mąsto ir prisimena. Vieta, kurioje galima susitaikyti.“