Judėjimas „Sardinės“ buvo suburtas keturių draugų. Ir sugebėjo pakišti koją net populiariausiam šalies politikui Matteo Salvini.
Italijos nacionalistų lyderis M.Salvini planavo švęsti svarbią pergalę regioniniuose šalies rinkimuose, perimdamas į savo rankas istoriškai kairiesiems priklausiusį, raudonuoju dar vadinamą Emilijos-Romanijos regioną.
Tačiau „Sardinės“ sumaišė visas kortas.
Antausis nacionalistams
Tai, ko nepavyko padaryti populiarumą prarandančioms tradicinėms partijoms, sugebėjo sukurti susivienijęs jaunimas – „Sardinių“ virusas tarsi pažadino į euroskeptikų ir populistų glėbį vis labiau grimztančią Italiją.
Kraštutiniai dešinieji, pastaraisiais metais reitingų lentelėse kopę tik aukštyn, o rinkimuose šventę pergalę po pergalės, praėjusį savaitgalį turėjo nuryti karčią piliulę.
Populiariausiam šalies politikui kraštutinių dešiniųjų lyderiui M.Salvini nepavyko užimti dar vieno bastiono – itin svarbiu laikomo Emilijos-Romanijos regiono, kurį kairiosios partijos be pertraukos valdo nuo Antrojo pasaulinio karo.
Jei būtų laimėjęs šiuos rinkimus, M.Salvini būtų iš esmės perbraižęs Italijos politinį žemėlapį ir galutinai įrodęs, kad sau lygių konkurentų šalyje neturi.
Kol kas žlugo ir nacionalistų planai sugriauti trapią koalicinę šalies vyriausybę, kurią sudaro Penkių žvaigždžių judėjimas ir kairioji Demokratų partija.
Sužlugdęs vyriausybę M.Salvini siektų pirmalaikių rinkimų.
Šalies žiniasklaida vis dėlto suskubo pareikšti, kad tai ne valdančiųjų, o vadinamųjų „Sardinių“ triumfas, kurio prieš kelis mėnesius niekas net negalėjo prognozuoti.
„Žuvytės iš pilietinės visuomenės, plaukdamos prieš srovę iš vienos aikštės į kitą, padėjo Stefano Bonaccini (Kairiųjų kandidatas regioniniuose Emilijos-Romanijos rinkimuose. – Aut.) nenuskęsti.
Būsimasis judėjimo lyderis Mattia Santori sakė, kad nebūtų nusirovęs garbanų istorinio pralaimėjimo atveju. Šis fenomenas jau tapo nacionaliniu, o šis 32-ejų jaunuolis jau žiūri į užjūrius, pripildęs šalies aikštes žmonių, pasisakančių prieš nacionalistus, rasistus ir nekultūringą politiką“, – rašė šalies dienraštis „Corriere della Sera“.
Žuvelės įveikė tuną
„Sardinių“ judėjimo fenomeną Italijoje šiuo metu analizuoja ir politikai, ir žurnalistai.
Netradicinis pavadinimas ir skambus šūkis „Sardine non si lega“ („Sardinės nekimba“), tiesiogiai įvardijantis pagrindinį sardinių priešą M.Salvini partiją „Lega“ („Lyga“), negalėjo likti nepastebėtas.
Išradingosios sardinės rado kaip įkąsti M.Salvini net rinkimų dieną, kai galiojo agitacinis draudimas.
Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje judėjimo iniciatoriai paskelbė akciją „Tylėk ir balsuok“, kurios metu judėjimo dalyviai kėlė asmenukes su prie lūpų priglaustu pirštu.
„Daug žuvelių tyliai balsuoja ir įveikia net tuną!“ – eiti prie urnų ragino judėjimo vadovai.
Jie įrodė, kad net reitingų lyderiai gali pralaimėti, jei žmonės aktyviai dalyvaus rinkimuose.
Spontaniškai Bolonijoje praėjusių metų lapkritį užsimezgęs judėjimas netrukus taip išpopuliarėjo, kad į jo mitingus visoje Italijoje pradėjo rinktis dešimtys tūkstančių žmonių.
Keturi draugai – politikos mokslus baigęs Mattia, gidas Andrea, fizioterapeutė Giulia ir inžinierius Roberto – judėjimą įkūrė norėdami parodyti į Boloniją atvykusiam M.Salvini, kad Italijoje yra žmonių, kurie nepritaria jo idėjoms.
Jau į pirmąjį jų mitingą susirinko apie 15 tūkst. žmonių, juos pavyko sukviesti tik skambučiais ir skrajutėmis. Judėjimo įkūrėjai iš karto pareiškė, kad yra nepriklausomi ir neatstovauja jokiai politinei partijai.
Į jų mitingus žmonės rinkosi nešini tik mažų žuvyčių sardinių figūromis.
Tokį pavadinimą jaunuoliai tikino pasirinkę, nes aikštėje, kur telpa 6 tūkst. žmonių, visi planavo stovėti susispaudę kaip sardinės skardinėje.
Be to, tyli žuvelė turėjo būti atsvara garsiai ir be skrupulų savo idėjas skelbiantiems populistams.
„Jokių vėliavų, jokių partijų, jokių įžeidinėjimų. Susikurk savo sardinę ir dalyvauk pirmoje per visą istoriją žuvų revoliucijoje!“ – toks buvo judėjimo kvietimas.
Žada dalyvauti visur
Vis dėlto tokios judėjimo sėkmės negalėjo prognozuoti nei politologai, nei pats M.Salvini. „Sardinės“ pasipriešinimo akcijas pradėjo rengti visur, kur vykdavo Kapitonu vadinamas Italijos nacionalistų lyderis, kartais surinkdavo kur kas gausesnes aikštes nei populiarioji partija „Lyga“.
Judėjimo lyderis M.Santori daugiau žiūrovų dėmesio sulaukdavo ir televizijos debatų laidose.
O M.Salvini neslėpė akivaizdaus pykčio. Itin sekamose savo socialinių tinklų paskyrose jis paskelbė nuotraukas, kuriose – lėkštė su keptomis sardinėmis ir katinas, dorojantis šią žuvelę.
„Labiau už sardines mėgstu kačiukus, kurie būdami alkani tas sardines suėda“, – bandė pokštauti įtūžęs M.Salvini.
Jis tikino, kad sardinių judėjimo įkūrėjai neturi idėjų ir pažiūrų, yra tik keturi eiliniai jo nė kiek negąsdinantys jaunuoliai: „Mes siūlome kitokios Italijos idėją, kur būtų kitaip žiūrima į mokyklą, į šeimas ir į ateitį. Tuo metu kiti veikia tik tam, kad būtų prieš ką nors.
Prieš M.Salvini, prieš „Lygą“, prieš fašizmą, prieš nacizmą, prieš populizmą. Aš labiau mėgstu būti už ką nors nei prieš.“
Nepartinis judėjimas, padėjęs išsigelbėti populiarumą šalyje prarandantiems kairiesiems, jau sulaukė valdančiųjų partijų lyderių ir Italijos premjero Giuseppe Conte padėkos.
Pastarasis pareiškė, kad su „Sardinėmis“ mielai susėstų prie derybų stalo. Tačiau judėjimo lyderiai iki šiol tvirtino neketinantys tapti politine partija ir po laimėtos svarbios rinkimų kovos laikinai pasitraukė nuo scenos, žadėdami grįžti prieš kitus rinkimus.
„Jūs palietėte dugną. Palietėte daugybę kartų. Jūs mus žeminote ir įžeidinėjote kaip piliečius ir kaip rinkėjus, bet galiausiai pralaimėjote. Nepaisant didžiulių pinigų, kuriuos nežinia kaip gaunate. Prasideda pati sunkiausia dalis. Mes būsime atidūs ir budrūs ten, kur balsavimas jau įvyko. Atsirasime ten, kur dar bus balsuojama“, – nacionalistines partijas įspėjo augančio pilietinio judėjimo lyderiai.
