Akimi nematoma grėsmė Žemei: metano dujos gaubia planetą lyg vilnonė antklodė

Apie metaną nėra kalbama tiek daug kaip apie anglies dvideginį, tačiau jo lygis gerokai pakilęs, o mokslininkai nežino, kodėl.

Atsakymus rasti būtina ten, kur klimato kaitos pokyčiai labiausiai matomi, o didžiausi pavojai dar prieš akis.

Lėktuvą pilotuojanti Jorko universiteto doktorantė Dominika Pasternak ir jos kolegos jau šimtus kartų skraidė vos keliolika metrų virš Norvegijos jūros paviršiaus.

112 vietų lėktuve buvo įrengta milžiniška laboratorija, kuri analizuoja aplinką realiuoju laiku.

23-ejų D.Pasternak įdėmiai žvalgėsi pro lėktuvo langus, tačiau ji persekiojo taikinį, kurio niekada nepamatys, – metano dujos neturi spalvos, tačiau jos Žemės klimatui kelia vis didesnį pavojų.

Pasaulio šalių lyderiai susirūpinę anglies dvideginio emisijos sumažinimu, tačiau anglies savo sudėtyje taip pat turinčios metano dujos planetai kelia dar didesnę grėsmę.

Mokslininkai anglies dvideginio dujas sulygina su Žemę apglobusia paklode, tačiau mažiau suprantamas metanas prilyginamas vilnonei antklodei.

Metano dujos į aplinką patenka iš atogrąžų pelkių, tirpstant amžinajam įšalui, auginant gyvulius ar išgaunant naftą bei gamtines dujas.

Pagal kai kuriuos mokslininkų apskaičiavimus, jei poveikis klimatui būtų dalijamas į dalis, ketvirtadalis atsakomybės tektų metano dujoms.

Jau daugiau kaip dešimtmetį mokslininkai pastebi vis didesnį šių dujų kiekio atmosferoje augimą, situacija prastėja. 2013–2018 metais metano išsiskyrimas padidėjo 50 proc., lyginant su ankstesniu penkmečiu.

Metanas veikia kaip koja ant klimato atšilimo greičio paminos, tad jo kiekio atmosferoje sumažinimas gali palengvinti gamtos kančias ir suteikti žmonėms daugiau laiko kovojant su anglies dvideginio išmetimu.

JAV aplinkosaugininkų grupės spaudžia valdžią priimti griežtesnius įstatymus reguliuojant naftą ir gamtines dujas išgaunančių bendrovių veiklą, kad nutekėjimo metu į aplinką neišsiskirtų pavojingos dujos.

Tačiau Donaldas Trumpas pernai pasiūlė tik dar labiau palengvinti tokių kompanijų darbą.

Laikrodis tiksi, todėl daugybė mokslininkų visame pasaulyje bando sužinoti metano dujų daugėjimo priežastis ir kaip tai suvaldyti.

Arktyje, kur globalinis atšilimas tris kartus spartesnis už pasaulinį vidurkį, mokslininkai ieško atsakymų.

Juos čia vienija daugiau nei mokslas – sugrįžimas į vaikystę džiaugiantis gamta ir jausmas, kad sieki didesnio tikslo.

„Baisu, kaip mes keičiame savo Žemę ir kiek mažai darome, kad pokyčiai neįvyktų.

Tai, ką čia darome, yra spėjimai, tačiau kuo daugiau jų turėsime, tuo geriau suprasime, kas vyksta“, – teigė D.Pasternak.

Lėktuvui lenktyniaujant su bangomis D.Pasternak keliauja prie naftos gręžimo platformų. Skraidydama aplink mokslininkė stebi metano lygmens matuoklius.

D.Pasternak ši kelionė yra daugiau nei tyrimas. Vaikystėje ji augo prie Krokuvos ir kiekvieną dieną matydavo tirštus gamyklų skleidžiamus juodus debesis. Nuo to ji pabėgdavo tik vasarą į stovyklas, tad pasižadėjo stengtis apsaugoti gamtą.

Dažnai kelionės baigiasi neaptikus didelių metano sankaupų.

„Nedaug žmonių į šias dujas iki šiol kreipė dėmesį. Mes dar nežinome tikslaus jų poveikio, tačiau manome, kad jos labai pavojingos“, – kalbėjo D.Pasternak.

Italų išradėjas Alessandro Volta geriau žinomas kaip baterijos kūrėjas, tačiau jis taip pat pirmasis identifikavo metano dujas.

Madžorės ežero pelkėse A.Volta 1776-aisiais rinko dujas ir vėliau parodė, kad jas uždegti galima menkiausia kibirkštimi.

Visai neseniai mokslininkai šias dujas pripažino kaip sukeliančias šiltnamio efektą. Ir nors atmosferoje jos gerokai retesnės už anglies dvideginį, per 20 metų iki išsisklaidydamas metanas sukelia 80 kartų didesnį neigiamą poveikį aplinkai, palyginant su vienos anglies dvideginio molekulės sukeltais padariniais.

Metano kiekis pastaraisiais metais auga, tačiau mokslininkai nesutaria, kodėl taip yra. Naftos ir gamtinių dujų gavėjai yra pagrindiniai to šaltiniai, tačiau manoma, kad vis daugiau jų išsiskiria atogrąžų pelkėse Afrikoje ir Pietų Amerikoje, o tai ir spartina visuotinį atšilimą.

Išsiskiriantis metanas šildo šlapynes, todėl jos išskiria dar daugiau dujų. Taip ir susidaro užburtas ratas, kurį mokslininkai vadina „teigiamu grįžtamuoju ryšiu“, tačiau to poveikis tikrai nėra teigiamas.

Ilguoju laikotarpiu Arktyje gali kilti dar didesnės metano išsiskyrimo iš žemės į aplinką bangos.

„Metano dujos paplis po visą pasaulį ir tai, kas yra problema Arktyje, greitai apims ir visą Žemę“, – teigė metano poveikį tirianti Ruth Varner.

Tuo metu Švedijoje išsiaiškinti metano paslaptis bando 22-ejų Kathryn Bennett. Ji nesiekia metano dujų aptikti ore, tačiau atlieka grunto bandymus.

Diena iš dienos K.Bennett praleidžia vandenyse ir pelkėse, kur kartkartėmis pasirodo maži burbulai. Švirkštu ji surenka dujas ir jas vėliau tiria laboratorijose.

Pokyčius už poliarinio rato gali pastebėti ne tik mokslininkai. Einant į žemę klimpsta kojos, o kartais žengęs tekšteli tarytum įlipęs į balą.

Tai reiškia, kad tyžta kadaise akmens kietumo buvęs amžinasis įšalas. Sausesnėse vietose matyti atsirandantys įtrūkiai.

Ir kitose Arkties vietovėse dirbantys mokslininkai pastebi panašių pokyčių – amžinasis įšalas tirpsta Sibire bei Kanadoje.

„Jeigu tai tęsis ir toliau, mes nebegalėsime to išvengti. Nėra mygtuko, kuris tai padarytų.

Ką galime padaryti? Pirmiausia stebėti aplinką ir bandyti suprasti, kaip viskas keisis ateityje“, – tvirtina K.Bennett.

Nors mokslininkė iš JAV bando suprasti metano poveikį aplinkai, ji suvokia, kad skrydžiai į gimtinę tik dar labiau prisideda prie dujų emisijos.

Klimatologai vis garsiau teigia, jog pasaulis privalo skubiai atsisakyti iškastinio kuro, kad galėtume kovoti su kylančia temperatūra.

JAV kompanijos tvirtina, kad pereiti nuo anglies prie visiškai atsinaujinančių energijos šaltinių reikia pamažu. O kaip tarpinį kurą siūloma naudoti gamtines dujas.

Tačiau, mokslininkų skaičiavimais, 2–3 proc. gamtinių dujų išsiskverbia išgavimo, laikymo ir transportavimo metu.

Kadangi mažiausiai 70 proc. jų sudaro metanas, tai prisideda prie trumpalaikio atšilimo didėjimo.

Alex Turner tiria metano dujų poveikį atmosferai Kalifornijos universitete.

Ji tvirtina, kad metano išmetimo į aplinką suvaldymas gali suteikti žmonėms papildomo laiko kovojant su anglies dvideginiu, kuris klimato kaitai turi ilgalaikį poveikį.

Kai kurios naftos išgavimo bendrovės jau ėmėsi veiksmų. Britų kompanija BP jau pradėjo naudoti kameras ir bepilotes skraidykles, kad aptiktų metano nuotėkius ir užkirstų kelią tolesniam dujų plitimui.

„Norime ateityje ir toliau aktyviai matuoti ir sekti šių dujų lygį“, – teigė BP atstovas Gordonas Birrellis.

Tačiau mažesnės kompanijos neturi pakankamai išteklių metano dujoms suvaldyti.

Mūvinti rusvai žalsvos spalvos šortais ir atrodanti lyg mokslininkė iš praeities Nina Lindstrom Friggens nardo tarp gluosnių prie Abisko kaimo. Jos misija – suprasti, kokį vaidmenį klimatui ateityje turės medžiai.

Priklaupusi prie vieno iš beržų šaknų ji pradeda raustis po žeme. Jos tikslas – suvokti, kaip ateityje sąveikaus ledas, dirvožemis ir visi jame esantys augalai ir kaip greitai per šiuos sluoksnius gali prasiskverbti šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

Moteris tyrinėja ant medžių šaknų augančius grybus. Nėra aišku, kokiu greičiu tirpstantis amžinasis įšalas išlaisvina metano dujas, tačiau ledo tirpimo poveikis akivaizdus.

Švedija neseniai paskelbė, kad pietinė Kebnekaisės viršukalnė prarado aukščiausio šalies taško titulą.

Ledu padengta viršūnė, kurią ištisos šalies kartos laikė nekintančiu gamtos palikimu, ištirpo ir dabar jau yra mažesnė už ledu neaptrauktą šiaurinę viršūnę.

Apmąstydama ilgalaikį klimato kaitos poveikį N.Lindstrom Friggens randa vienintelę paguodą – gamtos sugebėjimą išlikti ir atsigauti.

„Čia tiek daug gyvybės, kuriai itin sudėtinga išlikti tokiomis atšiauriomis sąlygomis, tačiau šie gyvi organizmai tai sugeba ir tai suteikia vilties“, – tvirtina mokslininkė.