Praėjusį sekmadienį Sergejus Valickis ir jo 6 metų sūnus įšoko į autobusą, važiuojantį į kalnus, – tėvas ir sūnus iškeliavo stebėti saulėtekio. Ši diena – ypatinga: žymėjo 40 dienų trunkančios poliarinės nakties pabaigą.
Šeima gyvena Murmanske – netoli Norvegijos sienos esančiame Rusijos mieste, kuris yra didžiausia gyvenvietė už Šiaurės poliarinio rato.
Net jeigu gyvenimas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose gali būti dar sudėtingesnis dėl šalčio, o mažiau apgyvendintos vietos dar toliau šiaurėje susiduria su gerokai ilgesne poliarine naktimi, jokioje kitoje vietoje tiek daug žmonių nepraleidžia šitiek laiko nesibaigiančioje tamsoje.
„Tiesiog stengiamės ištverti šį periodą, ir tiek. Gyvendamas čia privalai turėti humoro jausmą.
Darbe dažnai darome pertraukas, per jas geriame arbatą, valgome saldainius ir pokštaujame“, – išlydėdama savo šeimą stebėti saulėtekio sakė Sergejaus žmona Kristina. Saulę jiedu pasitiko pusę pirmos dienos.
37 metų teisininkui Sergejui, kuris Murmanske gimė ir užaugo, šios gyvenimo sąlygos – įprastos. Anot jo, kiekvienas gali prie to priprasti. Tačiau šeima vis tiek svarsto kraustytis į Rusijos pietus.
„Ten, kur žiema netrunka 9 mėnesius per metus“, – sako vyras.
Šviečia tiktai iškabos
Šeima gyvena blokiniame name, kuris stovi šalia pagrindinės miesto gatvės – Lenino prospekto. Gatvė vis dar išpuošta šventinėmis švieselėmis, o visi joje esantys namai, nudažyti pasteline – rožine, žalia ir oranžine spalva, rodos, sužiba vos pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams.
Keletą valandų per dieną – ypač gruodžio pradžioje, kai prasideda poliarinė naktis, ar artėjant jos pabaigai sausio viduryje – saulei atsispindint baltame, puriame sniege, miestą apšviečia blausi šviesa.
Ryškūs parduotuvių ir restoranų užrašai skrodžią miglą. Tarp šių restoranų – ir šiauriausias pasaulyje „McDonald’s“.
Bet tamsa vis tiek daro vienokią ar kitokią įtaką beveik visiems 300 tūkst. miesto gyventojų.
Alkoholio suvartojimo kiekis ir su alkoholiu susijusių mirčių skaičius čia po truputį ima mažėti, tačiau šie rodikliai vis tiek gerokai aukštesni nei nacionalinis vidurkis.
Psichikos sutrikimai, ypač tarp jaunų žmonių, gerokai dažnesni nei kitose šalies vietose.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gyventi Murmanske gali būti neįtikėtinai sunku, tačiau kiekvienas turi savo būdų susidoroti su sunkumais“, – teigia miesto sveikatos klinikos gydytoja Marina Pečionkina.
Dažniausi nusiskundimai yra dėl miego sutrikimų, prastos nuotaikos, nuolat patiriamų negatyvių emocijų, teigė medikė.
Anot M.Pečionkinos, norėdami išspręsti šias problemas gydytojai paprastai žmonėms pasiūlo vitaminų, šviesos arba meno terapiją: „Antidepresantų ar migdomųjų vaistų išrašome tik išskirtiniais atvejais, o tokių nėra daug. Dauguma žmonių su prasta savijauta susitvarko patys.“
M.Pečionkina, kuri gimė Murmanske, tačiau keletą metų dirbo kitame mieste, juokauja, kad apsilankymas kitose vietose stebina, nes dieną ten šviečia saulė.
Kaip ir dauguma kitų vaikų, augusių šiame mieste Sovietų Sąjungos laikais, 47-erių gydytoja vaikystėje kasdien dalyvaudavo ultravioletinių spindulių terapijoje, kuri turėjo skatinti vitamino D gamybą.
Būrys mokinių nusirengdavo iki apatinių, o tada užsidėję apsauginius akinius bei kepures atsistodavo priešais šviečiančią kvarco lempą.
Dabar šio metodo atsisakyta dėl galimo pavojaus sveikatai, todėl Murmansko moksleiviai geria vitaminus ir maisto papildus.
Gyventojų už poliaračio mažėja
Daugiau nei prieš 100 metų dabartinio Murmansko vietoje gyveno vietinės Arkties gentys. Rusijos imperija miestą įkūrė Pirmojo pasaulinio karo metais – 1916-aisiais, tai buvo vienintelis neužšąlantis uostas šalies vakaruose. Miestą jie pavadino Romanovu prie Murmano.
Murmansku miestas buvo pervadintas po Spalio revoliucijos. Antrojo pasaulinio karo metais regionas ribojosi su Rytų frontu, todėl buvo kraupiai nuniokotas.
Atminimui mieste pastatyta 35 metrų kario skulptūra, vadinama „Alioša“. Nuo kalvos karys žvelgia į visą miestą ir Kolos įlanką, esančią prie Barenco jūros.
Miesto populiacija išaugo sovietmečiu, valdžiai ėmus kasti gamtinius išteklius, plėtoti uostą ir žvejybos industriją. Tiems, kuriems pavykdavo ištverti ekstremalias sąlygas, būdavo išmokami priedai.
Tačiau nuo 1990 metų, žlugus Sovietų Sąjungai, pramonė sumenko, todėl kasmet mažėja ir gyventojų skaičius.
Aktyvumas – svarbiausia
Psichologė Inga Žunžurova teigia, kad žiemą turi gerokai daugiau darbo nei kitu metu. Anot jos, žmonės skundžiasi energijos trūkumu, o vasarą, kai saulė beveik nenusileidžia, Murmansko gyventojus kankina nemiga.
I.Žunžurova, kuri gimė Ukrainoje ir į Murmanską atsikraustė vaikystėje, jos tėčiui gavus darbą naftos pramonėje, sako, kad nors žmonės turi ištverti sunkias sąlygas, jie tampa atsparesni.
„Visada galima sulaukti kokio nors atpildo ir pozityvumo. Išorėje – labai didelis šaltis, tačiau žmonių viduje – šiluma“, – džiaugiasi psichologė.
Anot moters, svarbiausia – išlikti aktyviam: vaikščioti, sportuoti, susitikti su draugais. Poliarinės nakties metu blogiausia – pasiduoti impulsui likti namie.
Geriausiai tai supranta „Murmansko ruoniai“ – maždaug 200 sveikuolių grupė, kuri žiemą maudosi ežero eketėse.
„Žmogus savo nuotaiką kuriasi pats. Laimingas ar liūdnas gali būti bet kurioje pasaulio vietoje“, – ką tik išlipęs iš eketės sakė Aleksandras Spinulis, 47-erių policininkas.
O kiti ant užšalusio ežero tuo metu žvejojo arba čiuožinėjo.
Vis dar drebėdamas iš šalčio A.Spinulis juokėsi iš idėjos gerti vitaminus. Jis atkakliai tvirtino, kad viską, ko reikia, gauna iš valgomo maisto.
„Aš net neįsivaizduoju, kaip galima gyventi be silkių ar menkių. Patys jų pasigauname“, – didžiavosi policininkas.
Vakarėlis kalnuose
Apie dvyliktą valandą Sergejus ir Valentinas atvyko stebėti ilgai laukto saulėtekio. Miestas šia proga skyrė nemokų autobusų į kalnus, todėl maždaug 2 tūkst. žmonių keliavo kartu su jais.
Dauguma jų važiavo apsivilkę spalvingus švarkus, o kai kurie ant galvų užsidėję popierines kepurėles, ant kurių pavaizduota kylanti saulė.
Vienintelė problema – tądien buvo apsiniaukę, todėl saulė nebuvo gerai matoma. Tačiau nuotaika išliko džiugi. Kailiais apsitaisę senjorai šoko pagal elektroninę muziką, sklindančią iš kolonėlių, o vienas vyresnio amžiaus vyras stengėsi, kad bent kas nors išgirstų jo grojimą akordeonu.
Buvo siūlomi ir nemokami pyragėliai bei juodoji arbata, išvirta su tekšėmis – arktinėmis uogomis, kurios atrodo kaip oranžinės avietės.
50 metų buhalterė Elena Agatejeva pripažįsta, kad saulėtekį šiais metais pražiopsojo, tačiau ji vis tiek laiminga – dabar bus galima laukti kitos dienos, kai iš debesų išlįs šilti spinduliai.
„Tai puiki proga pasimatyti su pažįstamais žmonėmis, pasportuoti, – kalbėdama apie kalnuose vykstantį vakarėlį sako moteris. – Be to, poliarinė diena yra gerokai didesnė problema, tuo metu neįmanoma miegoti.“
Sergejus, stebėdamas sūnų, bėgantį ant sniego, neliūdėjo: „Nėra saulės šiandien, vadinasi, saulė pasirodys rytoj.“
Parengta pagal PRI informaciją.
