Australijos gaisrų pasekmės – didžiulės: gyvūnų apsaugos priemonės tapo jų mirties spąstais

Vieni dėl daug atimtų žmonių ir gyvūnų gyvybių kaltina klimato pokyčių nulemtus gaisrus, kiti specialistai sako, kad nebūna ugnies be žmogaus. Dėl ko užsidega miškai? Ar Lietuva pasiruošusi susidoroti su sezoniniais gaisrais? O gal gaisras Australijoje – išskirtinis reiškinys, kuris niekur kitur negali įvykti?

Tarptautinė organizacija „Greenpeace“ praneša, kad Australijoje siaučiančiuose gaisruose žuvo 23 žmonės. Skaičiuojama, kad tokio dydžio liepsnos apimtuose plotuose kaip Lietuva ir pusė Latvijos jau žuvo apie trečdalis ten gyvenusių koalų.

„Labai dažnu atveju bent jau Australijoje buvo taip, kad gyvūnai negalėjo evakuotis dėl tvorų. Paprastai tvoros saugo gyvūnus, kad neišeitų į kelius ar dar kažkur. O dabar tai tapo jų mirties spąstais, jie negalėjo atsitraukti“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ sakė Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Alvydas Gintaras.

Pasak A.Gintaro, kol gaisras dar neužgesintas, anksti kalbėti apie padarinius vietinei faunai ir florai. Vadinti šį gaisrą didžiausiu šalies istorijoje irgi per anksti, nes jis dar nesibaigė, tad jo mastas dar neaiškus. Didžiausias gaisras Australijoje vyko prieš 45 metus.

„Eukaliptų miškai yra patys linkę į susideginimą. Tai yra medis, kuris yra labai atsparus gaisrui, bet jis be galo daug produkuoja degių medžiagų – žievės, lapų, kurie labai gerai dega. Išskiria eterinius aliejus, tai be galo degios medžiagos ir tokios sąlygos, kaip šiuo metu ten yra – ilgą laiką yra sausra, didelė temperatūra. Tai yra parako statinė, kuriai reikia tik nedidelės kibirkštėlės, kuri suliepsnotų“, – sakė A.Gintaras.

„Natūraliai dideli monotoniški eukaliptų masyvai nesusidaro, tik dėl kryptingos žmogaus ūkinės veiklos susidaro tokios sąlygos“, – teigė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Algirdas Klimavičius.

Sukrečiantys vaizdai sudegusių gyvūnų, verkiantys žmonės, socialiniuose tinkluose nuvilnijęs prašymas melstis visiems, kad Australijoje prasidėtų lietūs – situacija atrodo dramatiška. Gamtosaugos specialistai į viską žiūri ramiau ir sako, kad gaisrai – tai nuo seno žinomas ir vienas efektyviausių būdų atsinaujinti miškui. Nesvetimas šis būdas ir mūsų regionui.

„Koalos minta tik eukaliptų lapais. Eukaliptas atsinaujina gaisrų būdu. Gaisras yra vienas iš būdų toms giraitėms atsinaujinti. Aišku, jeigu tie gaisrai yra nedideli ir lokalūs, gyvūnai paprastai spėja atsitraukti iš jų. Bet kai yra toks masinis reiškinys, tada taip – kai kur sudegė po trečdalį tam tikrų populiacijų. Naujojo Velso valstijoje trečdalis koalų žuvo tuose gaisruose – tai yra didžiulės pasekmės“, – sakė A.Gintaras.

„Istoriškai miško gaisrai šiaurinėse platumose vykdavo nuolat. Skeldavo žaibas ir tie negesinami gaisrai tol, kol šiuose kraštuose žmogus negyveno, paplisdavo toli, išdegindavo didelius plotus. Mes laikome, kad tai buvo istoriškai natūralus miškus atkuriantis, regeneruojantis veiksnys. Kai žmogus pradėjo gerai saugoti savo brangų turtą – mišką, tų gaisrų plotas sumažėjo iki labai labai nedidelio plotelio. Jų atvejų skaičius yra mažas ir tas tinklas tų degviečių yra toks retas, kad nuo degviečių priklausomos rūšys pradėjo nykti“, – teigė A.Klimavičius.

Pasak kalbintų specialistų, dėka gerai kontroliuojamų gaisrų, dėl to, kad neleidžiama įvykti savaiminiams gaisrams, Lietuvoje į Raudonąją knygą net teko įrašyti kelis vabzdžius ir augalus. Štai, pavyzdžiui, vėjalandės šilagėlės sėklos turi apdegti prieš sudygimą, nes kitaip neaugs. Ši gėlė greitai sudygsta gaisraviečių vietose.

„Jeigu mes žvilgtelėtume į Švedijos, Suomijos ar Šiaurės Amerikos gamtosauginių organizacijų praktiką, kaip jos atkuria didelės gamtinės vertės miškus, ten rastume tokį instrumentą kaip kontroliuojamas gaisras. Nedideliam plote paruošiama erdvė būsimam gaisrui, jis yra tinkamoms sąlygoms, ne per daug pavojingoms, sukeliamas, laukiama, kol jis tose ribose įvyks ir likučiai užgesinami. Tokiu būdu tame plote sukuriama didžiulė gamtinė vertė“, – A.Klimavičius.

Gaisrų vengiama dėl jų metu į atmosferą patenkančio didelio kiekio anglies dioksido, kuris reikšmingai prisideda prie klimato šiltėjimo. Apie tai, su kuo dabar kovoja visas pasaulis, reikalauja galvoti ir daryti kažkokius sprendimus garsioji aktyvistė Greta Thunberg.

„Manau, būtų neteisinga suversti visą problemą klimato kaitai, lygiai taip pat kaip ją išbraukti iš šito sąrašo. Klimato kaita prisideda prie to, kad nei vienas gaisrų sezonas nebuvo prasidėjęs taip anksti kaip pavyzdžiui šis Australijos atveju. Australijoje paprastai prasideda vasario mėnesį, o šiemet viskas prasidėjo jau nuo lapkričio. Čia kažkas neįprasto. Plius sausringi laikotarpiai dabar yra žymiai ilgesni ir sausesni nei įprastai, tai jau yra tie faktoriai, kuriuos galima būtų prie klimato kaitos priskirti“, – sakė A.Gintaras.

„Klimatas vis tiek keisis nežiūrint žmogaus pastangų. Jei viskas bus sąžiningai daroma, klimatas dar kurį laiką išliks labai nepalankus gaisrų požiūriu“, – sakė A.Klimavičius.

Pasak specialisto, jei įvertinti tą faktorių, kad dažnas gaisras prasideda nuo žmogaus, tuomet kalbėti apie klimato kaitos įtaką gaisrams neverta. Nustatyta, kad pernai Lietuvoje 33 proc. gaisrų atvejų buvo tyčinis padegimas ir tik 2 proc. atvejų gaisrai miške kyla dėl natūralių priežasčių – tai yra žaibo.

„Pagrindinė gaisro kilimo priežastis visgi yra žmogus, dažniausiai tai yra neatsargus elgesys su ugnimi. Miško lankytojai, turistai ar šiaip keliaujantys per mišką grybautojai, uogautojai yra dažniausia gaisrų kilimo priežastis. Toliau jau kaip gaisras vystosi, čia jau daug priklauso nuo gamtinių sąlygų. Be žmogaus dažniausiai gaisras neįvyksta“, – sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresn. patarėjas Zbignev Glazko.

Mūsų šalyje priešgaisrine sauga miškuose rūpinasi Valstybinė miškų urėdija. 26 regioniniai padaliniai rūpinasi visais Lietuvos miškais.

„Vertinant paskutinius 30 metų statistiką, tai buvo tokie metai kaip 2006, 2009, kai per metus kildavo 1500-1600 miško gaisrų. Didžiausias išdegęs metinis plotas siekė net 1200 hektarų. Lyginant su kaimyninėmis šalimis, mes vertinam, kad mūsų pastangos duoda gerą rezultatą. Vidutinis gaisro plotas vienas iš tokių pagrindinių rodiklių, kuris leidžia spręsti apie priešgaisrinės apsaugos veiksmingumą, tai yra mažiau nei pusė hektaro. Tai geras rezultatas. Jeigu lyginti tą 30 metų statistiką, tai vidutiniškai per metus kildavo apie 300-400 gaisrų, tada išdegdavo iki 200 hektarų. Jeigu žiūrėt paskutinius 10 metų, tai jau turim 150 gaisrų su 100 hektarų išdegusiu plotu“, – sakė V.Glazko.

Gaisrai Australijoje dar gesinami, tad belieka melstis kartu su visu pasauliu prašant lietaus degančiai Australijai.