„Mergaitę, kurią įvaikino šeima iš Vokietijos, nuolat prievartavo naujasis tėvas ir trys jo sūnūs, o du broliukai patyrė tokią pat kančią juos įvaikinusioje prancūzų šeimoje“, – su ašaromis akyse pasakojo Božena Lojko, vadovaujanti pačios įkurtai ne pelno organizacijai „Nutrūkę saitai“.
Tai vienintelė organizacija Lenkijoje, padedanti kūdikystėje įvaikintiems asmenims ieškoti savo biologinės šeimos narių.
B.Lojko „Nutrūkusius saitus“ įkūrė prieš septynerius metus, po to, kai privataus detektyvo padedama po penkerių metų paieškų surado savo brolį Jareką, kūdikystėje išvežtą į Šveicariją.
Iš alkoholikų tėvų kartu atimtus Jareką ir Boženą Varšuvos valdininkai kažkodėl nusprendė išskirti ir mergaitę atidavė įvaikinti lenkų šeimai, o berniuką – šveicarų.
Pastarojo dokumentai buvo suklastoti – juose atsirado įrašas, kad Jareko gimdytojai yra šveicarai.
„Socialistinėje Lenkijoje galimybių praturtėti buvo mažai, tad leidimas kūdikius įsivaikinti užsieniečiams tapo aukso gysla, juolab kad tuometės algos siekė vos 20–30 JAV dolerių, o už kūdikį juodojoje rinkoje buvo mokami tūkstančiai“, – tvirtino B.Lojko.
Už berniukus – brangiau
„Tais laikais mergaitės kaina siekdavo 5 tūkstančius JAV dolerių, o berniuko – 10. Kuo vaikas mažesnis, tuo kaina didesnė“, – tvirtina „Solidarumo“ profsąjungos narys Krzysztofas Koszlaga, prieš 30 metų inicijavęs tyrimą dėl nusikalstamos prekybos vaikais.
„Prekyba kūdikiais pas mus tikrai egzistavo, tačiau dabar apie tai mažai kas žino“, – tvirtina teisės profesorė E.Holewinska-Lapinska, parašiusi mokslinį darbą apie šį gėdingą Lenkijos istorijos etapą.
Profesorės teigimu, nelegali prekyba kūdikiais suvešėjo netrukus po to, kai 1980 metais įsisteigus nepriklausomai profsąjungai „Solidarumas“, pirmai socialistinių šalių bloke, Vakarai susidomėjo Lenkija.
„Tuo metu situacija atrodė taip: iš vienos pusės, iš Vakarų, plaukė parama ir dovanos, o iš kitos – atsidėkojimas, t.y. leidimas įsivaikinti lenkų vaikus“, – tvirtina E.Holewinska-Lapinska.
„Už dovanotą įrangą ligoninei ar atvežtą kitokį gėrį mūsiškiai stengėsi atsidėkoti ir, jei vakariečiai pareikšdavo norą įsivaikinti kūdikį, tai buvo įvykdoma“, – tikino K.Koszlaga.
Šalis atsivėrė pasauliui
Užsieniečiams lenkų vaikus buvo draudžiama įsivaikinti iki 1970 metų, iki tol, kol šalies vadovu tapęs Edwardas Gierekas nepaskelbė „atsivėrimo pasauliui“ politikos. Lenkija nuo tada ekonomikai plėtoti ėmė skolintis pinigų iš Vakarų, ėmė vilioti užsienio turistus.
Kūdikius įsivaikinti iš pradžių buvo leidžiama beveik išimtinai tik užsienyje gyvenantiems tautiečiams, tačiau 1982 metais visos Lenkijos ambasados ir konsulatai užsienyje ėmė reklamuoti naują vyriausybės potvarkį dėl įvaikinimo sąlygų supaprastinimo.
„Tai skambėjo tarsi kvietimas įsivaikinti lenkų vaikus, ir užsieniečiai tuo susidomėjo“, – tvirtina E.Holewinska-Lapinska.
Tais pačiais 1982 metais buvo įforminti pirmi 60 dokumentų vaikams išvežti į Vakarus.
„Kiek kūdikių buvo išvežta, tiksliai nėra žinoma, nes dažnai vienu dokumentu buvo įforminamas leidimas įvaikinti kelis vienos šeimos narius“, – pasakojo B.Lojko.
Po metų į Vakarus buvo išvežti 166. Vėliau skaičius išaugo iki 419. Koks yra tiksliai – neaišku.
Greitai suklestėjo korupcija
Pagal įstatymą užsieniečiai galėjo įsivaikinti tiktai neįgalius ar sunkiai sergančius vaikus, o dokumentai turėjo būti tvarkomi nemokamai.
Realybė buvo kitokia: už kyšius gydytojai sveiką kūdikį apiformindavo kaip sergantį sunkia liga ir tinkamą išvežti. Už sveikus kūdikius su melaginga ligos diagnoze buvo mokama brangiausiai, tad įvaikinimas buvo pavirtęs nelegalia prekyba, iš kurios pelnėsi tarpininkai, notarai, gydytojai, vaikų namų vadovai, o neretai – ir kūdikių mamos.
„Buvo žinoma, kad kai kurie notarai specializuojasi tarpininkaudami vaikų prekyboje, tačiau ėmus tirti skundus paaiškėdavo, jog formaliai visi įvaikinimo dokumentai yra teisingai užpildyti, nėra prie ko prikibti“, – tvirtino K.Koszlaga, dalyvavęs tiriant įtarimus dėl prekybos kūdikiais.
Į užsienį buvo išgabenta daug sunkiomis ligomis sergančių mažylių, kurių Lenkijoje niekas nepageidavo įvaikinti.
Tačiau dėl suklestėjusios korupcijos buvo išsiųsta ir nemažai sveikų kūdikių, buvo išskirti broliai ir seserys.
K.Koszlaga mini atvejį, kai viena užsieniečių pora paprasčiausiai užėjo į ligoninės Gimdymo skyrių ir užklausė seselės, ar neturi kūdikio įsivaikinti. Kadangi viena gimdyvė savo vaiko buvo atsisakiusi, minėta seselė mažylį – spėjama, už kyšį – atidavė.
Sunerimo organizacijos
Skundai dėl pažeidimų leidžiant įvaikinti kūdikius užsieniečiams pasiekė ne tik Lenkijos vyriausybę, bet ir su prekyba vaikais kovojančias užsienio organizacijas. Pastarosios ėmė skųsti Lenkijos vyriausybę, kad ji į problemą žiūri pro pirštus.
1993 m. Lenkijos vyriausybė, siekdama pažaboti šias aferas, panaikino regioninius įvaikinimo skyrius ir nurodė leidimus išduoti tik Varšuvoje.
1995 m. Seimas užsakė tyrimą, kurio išvadose buvo patvirtinta, kad teisėsaugai nusikaltimai, susiję su kūdikių įvaikinimu, yra žinomi, tačiau jų mastas „sunkiai apskaičiuojamas, kaip ir visa nelegali veikla“.
Tai pačiais metais Lenkijos Seimas patvirtino Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir įsipareigojo kovoti su prekyba vaikais.
Organizacija „Nutrūkę saitai“ padėjo surasti savo gimdytojus ar šeimos narius beveik 5 tūkstančiams asmenų.
„Vakarų šalyse įvaikinti asmenys vėliau turi teisę sužinoti savo gimdytojų duomenis ir juos susirasti, o Lenkijoje tokia informacija kažkodėl slepiama“, – skundžiasi B.Lojko.
Pati B.Lojko, kūdikystėje žvairavusi ir sirgusi širdies liga, pateko į mylinčią inteligentų šeimą, tačiau jos surinkti duomenys liudija, kad dalis įvaikintų kūdikių išgyveno košmarą tiek lenkų, tiek užsieniečių šeimose.
Moteris tikina, kad vaikų, atiduotų auginti užsieniečiams, likimu tėvynė nesidomėjo, ir apie vykusį nelegalų jų pardavinėjimą yra linkusi nutylėti.
Apie tai esą nekalba ir Bažnyčia, mat dalį vaikų namų valdžiusios vienuolės, spėjama, irgi užsieniečiams pardavinėjo kūdikius.
419
Mažiausiai tiek lenkų vaikų buvo įvaikinti užsienyje praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje.
