30-metis londonietis Christopheris Wylie jau apsiprato su tuo, kad vienu metu jis yra ir nekenčiamas, ir garbinamas.
„Išdavikas“, „šūdmalys“, „šiukšlė“: tokiais įžeidimais jį abejose Atlanto vandenyno pusėse apipila Donaldo Trumpo ir „Brexit“ šalininkai.
Vien prakeiksmais neapsiribojama: pernai bent kelis kartus Ch.Wylie patyrė fizinę agresiją, jam laikinai buvo skirta britų policijos apsauga.
Tačiau tuo pat metu kitai pasaulinės visuomenės daliai šis iš Kanados kilęs duomenų analitikas yra tapęs tikru didvyriu.
Išmetė iš „Facebook“
Mat būtent Ch.Wylie 2018-ųjų kovą pirmasis išdrįso papasakoti pasauliui apie masinį 87 milijonų socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų duomenų nutekinimą.
Maža to, Ch.Wylie iki mažiausių smulkmenų atskleidė, kaip jo buvusi darbdavė – neskrupulinga britų kompanija „Cambridge Analytica“ – nelegaliai naudojosi iš „Facebook“ nugvelbtais duomenimis.
Būtent „Cambridge Analytica“ 2016-aisiais buvo pagrindinė duomenų analizės bendrovė, vykdžiusi skaitmeninę rinkimų kampaniją dviem populistinėms jėgoms, supurčiusioms demokratinį pasaulį, – „Brexit“ organizatoriams ir kandidato į prezidentus D.Trumpo štabui.
Ch.Wylie atsidūrė pasaulinio skandalo epicentre: „Cambridge Analytica“ buvo priversta susinaikinti, o „Facebook“ teko susimokėti 5 mlrd. dolerių (4,9 mlrd. eurų) baudą ir patirti itin stiprų smūgį reputacijai.
„Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas ant Ch.Wylie griežia dantį iki šiol: šiam vyrui uždrausta turėti paskyrą feisbuke ar instagrame.
Visa jo skaitmeninė istorija yra ištrinta.
Prieš Naujuosius metus Jungtinės Karalystės ir JAV knygynuose pasirodė Ch.Wylie knyga. Jos pavadinimas šokiruoja ir tuo pat metu paaiškina viską: „Mindf*ck: Cambridge Analytica and the Plot to Break America“ („Proto krušimas: „Cambridge Analytica“ planas suskaldyti Ameriką“).
Apie pagrindines savo įžvalgas žymiausias pasaulio informatorius papasakojo „Lietuvos rytui“.
Ne kartą sulaukė grasinimų
– Pirmiausia apie jūsų saugumą. Išdrįsote atskleisti skaitmeninio pasaulio milžino „Facebook“ paslaptis. Užsiutinote „Brexit“ ir D.Trumpo šalininkus. Ar nebuvo baisu? – pasiteiravo „Lietuvos rytas“.
– Papasakodamas tiesą, nutekindamas informaciją kažkokiu neįtikėtinu būdu sugebėjau supykdyti labai skirtingas jėgas: JAV vyriausybę, Rusijos vyriausybę ir dideles skaitmenines kompanijas, tokias kaip „Facebook“.
Daugybė įtakingų žmonių labai nepatenkinti, kad ši informacija tapo vieša.
Man ne kartą buvo grasinama susidorojimu.
Buvo vienas atvejis, kai buvau užpultas tiesiog gatvėje: užpuolikas mane stūmė nuo šaligatvio į pilną automobilių kelią šitaip tikėdamasis mane sužaloti.
Aš suvokiau, kad visos šios grėsmės užgrius, jei tapsiu informatoriumi. Tačiau tikrai nesijaučiu esąs visai beginklis.
Man pasisekė, nes turiu gerų teisininkų, pažįstu būrį žurnalistų. Viešumas yra mano ginklas. Man gali grasinti, kiek tik nori – aš nekeisiu savo nuostatos. Pasakosiu tai, ką gerai žinau.
Tik viena slibino galva
– Savo knygoje perspėjate: nors kompanija „Cambridge Analytica“ dabar jau neegzistuoja, neišvengiamai išdygs naujų firmų ar net valstybinės agentūrų, pavyzdžiui, Kinijoje ar Rusijoje, kurios užsiims ta pačia veikla.
Tos firmos vykdys kiekvieno žmogaus psichologinį profiliavimą ir jo smegenų plovimą. Kaip apsiginti?
– Dirbdamas „Cambridge Analytica“ ir jos pirmtakėje kompanijoje SCL gana greitai suvokiau, kad yra gana nemaža grupė asmenų įvairiausiose pasaulio šalyse, kuri uždirba sau milžiniškas sumas iš veiklos, susijusios su manipuliacijomis ir žmonių profiliavimu.
Tai gali būti manipuliavimas rinkimų rezultatais arba kitų demokratinių procesų iškreipimas siekiant tinkamo rezultato. Tuos „tinkamus rezultatus“ užsisako arba didelės korporacijos, ar didžiosios valstybės.
Tai, kad po pasaulinio skandalo „Cambridge Analytica“ užsidarė, yra bereikšmis faktas. Kompanija dingo, bet jos sukurti veiklos modeliai ir technologijos išlieka. Aš net neabejoju, kad karinės struktūros JAV, Rusijoje ar Kinijoje tikrai turi visus žmogiškuosius ir techninius išteklius, kad rekonstruotų tai, kuo užsiiminėjo „Cambridge Analytica“.
Gal tai nuskambės ciniškai, bet dabar jau nebeturiu iliuzijų: mūsų sukurtos skaitmeninės technologijos uzurpuoja mūsų demokratijas. Aš dar prieš trejus metus naiviai tikėjau, kad Vakarų demokratinės vyriausybės turi kokį nors konkretų planą, kaip pažaboti šią hidrą.
Bet jokio gynybinio plano nėra: įstatymai neuždeda apynasrio technologijų gigantams ir neapgina eilinių piliečių. Priežiūros institucijos yra per silpnos, o vyriausybių vadovai – vyresnės kartos žmonės dažnai net nesuvokia, kas iš tikrųjų vyksta skaitmeniniame manipuliavimo žmonių sąmone žaidime.
Bet ar viskas beviltiška? Ne. Knygos epiloge skiriu dešimt puslapių konkretiems patarimams, ką turėtų daryti įstatymų leidėjai, programuotojų bendruomenė ir eiliniai piliečiai.
Žodis „reguliavimas“ yra labai neseksualus ir biurokratiškas. Bet jis yra esminis: mums reikia griežtų, skaidrių ir etiškų įstatymų, kurie reguliuotų technologijų gigantus ir saugotų žmonių privatumą.
Per ilgai tokioms kompanijoms kaip „Facebook“ arba „Google“ leista veikti pagal jų pamėgta šūkį: „Judėk greitai ir nebijok daužyti dalykų.“
Ar toks šūkis būtų priimtinas mūsų keliuose? Žinoma, kad ne. Todėl atėjo laikas, kai šios monopolijos turi būti pažabotos. Kitas mano pasiūlymas: gydytojai ar teisininkai turi labai griežtus profesinės etikos kodus.
Laikas tokį pat griežtą kodą turėti ir programuotojams ar duomenų rinkėjų analitikams.
Vyksta žmonių pabudimas
– Nuo tada, kai nutekinote informaciją apie nešvarią „Cambridge Analytica“ veiklą bei „Facebook“ aplaidumą, praėjo beveik dveji metai.
Liudijote Jungtinės Karalystės Parlamento specialiajame komitete bei analogiškame JAV Kongreso tyrime. Negi parlamentarai taip ir neišmoko pamokų?
– Manau, kad vyksta pabudimo procesas. Įstatymų leidėjai ir reguliavimo institucijos įvairiuose pasaulio kraštuose ima suvokti, kad socialiniai tinklai ir platformos, tokios kaip „Facebook“, yra pernelyg pažeidžiami manipuliacijoms.
Neįmanoma neigti, kad šios manipuliacijos gali sukelti rimtų padarinių valstybėms. Bet dažnai net parlamentarų bandymai veikti atsimuša į sieną.
Geriausias pavyzdys – „Facebook“ įkūrėjo M.Zuckerbergo elgesys. Jis nesikalba su jokios kitos valstybės įstatymų leidėjais, tik su JAV.
Jei neklystu, net 15 šalių parlamentai ir komisijos pakvietė M.Zuckerbergą duoti parodymų. Šiose valstybėse gyvena iš viso apie milijardą žmonių. Bet M.Zuckerbergo atsakymas: „Ne.“
Todėl daugelyje pasaulio šalių parlamentarai pagaliau ima suvokti: „Facebook“ nėra vien socialinis tinklas, veikiantis jų teritorijoje, o didžiulė JAV korporacija. Ir kaip amerikietiška firma „Facebook“ gali nekreipti jokio dėmesio į reikalavimus, jei jie neateina iš JAV institucijų.
Todėl vis daugiau politikų už Amerikos ribų galų gale suvokia akivaizdų faktą: amerikietiška kompanija yra pajėgi rimtai paveikti demokratinius procesus jų šalyje. Ir tiems politikams lieka tik aklai tikėtis, kad „Facebook“ darbuotojai rūpinsis rinkimų skaidrumu.
„Brexit“ – bandymų poligonas
– Jūs kanadietis, bet didžią dalį savo profesinio ir akademinio gyvenimo praleidote Londone. Savo knygoje itin daug dėmesio skiriate „Brexit“. Kodėl?
– Todėl, kad dirbdamas SCL ir „Cambridge Analytica“ mačiau, kaip atsirado visa internetinio manipuliavimo žmonių jausmais ir mintimis technologija, leidusi „Brexit“ šalininkams laimėti istorinį referendumą 2016-ųjų birželį.
Dar 2013-ųjų rudenį Kembridže susitikau su Steve’u Bannonu, po trejų metų tapusiu centrine figūra D.Trumpo rinkimų kampanijoje.
S.Bannonas kur kas anksčiau nei kiti politiniai veikėjai suprato, kokiu galingu ginklu gali tapti interneto vartotojų asmeninis profiliavimas ir laipsniškas jų „sąmonės krušimas“, kaip tai vadinu savo knygoje.
Mano galva, S.Bannonas suvokė, kad jeigu Junginėje Karalystėje bus pasiekta „Brexit“ šalininkų pergalė, radikali dešinė Amerikoje turi realų šansą triumfuoti su tokiu ekscentrišku kandidatu, koks tapo D.Trumpas.
„Brexit“ tapo tam tikru bandymų poligonu technologijai, kurią sukūrė „Cambridge Analytica“: per socialinius tinklus skatinti toksišką, pykčio ir nepasitikėjimo pilną atmosferą, kurioje racionalūs argumentai paprasčiausiai paskęsta emocijų liūne.
Man visas „Brexit“ procesas labai primena muštynes alaus bare. ES šalininkai dažnai pateikia teisingus argumentus apie narystės pranašumus: ekonominius ir socialinius.
Bet įsivaizduokite įkaušusį savo draugužį bare, kuris smarkiai supyko ant kokio nors nepažįstamo baro kliento.
Jūs juk nesakysite savo draugui: „Netrenk tam nepažįstamajam į veidą, nes bus labai blogos pasekmės!“
Girtas jūsų draugas neklausys jokio racionalaus argumento. Taip ir „Brexit“ šalininkai puikiai suvokė: jų rinkėjams nereikia jokių ekonominių argumentų. Jie naudojo daug efektyvesnį įrankį: žaidimą žmonių emocijomis.
Nusivylusiems rinkėjams buvo nupieštas nostalgiškas, komfortabilus paveikslas: kai tik išstos iš ES, Jungtinė Karalystė grįš į senus gerus laikus. Toks mitas – labai paveikus. Jis neturi jokio loginio pagrindo. Bet jis veikia emocijas.
Ir atvirkščiai – eiliniam rinkėjui iš mažo postindustrinio Šiaurės Anglijos miestelio beprasmiai yra racionalūs argumentai apie tai, kad išstojus iš ES britų piliečiai neteks teisės į nemokamas sveikatos paslaugas, kai jie keliaus po Ispaniją. Juk tas rinkėjas nė nesvajoja apie šeimos atostogas Ispanijoje.
Deja, tą pačią klaidą likimo ES šalininkai britai kartojo daugiau nei trejus metus.
Aptiko Rusijos pėdsaką
– Vieną iš knygos skyrių pavadinote „Iš Rusijos su „like“. Esate tvirtai įsitikinęs, kad Maskva prikišo nagus ne tik prie D.Trumpo rinkimų, bet ir prie „Brexit“. Kokie jūsų argumentai?
– Pirmiausia, ne iš nuogirdų, o iš savo asmeninės patirties dirbdamas SCL ir „Cambridge Analytica“ mačiau, kaip Rusijos žvalgybos tarnybos itin anksti susidomėjo mūsų kuriamais „psichometrinio profiliavimo“, paprasčiau kalbant, – manipuliavimo žmonių nuomone, modeliais.
Pavojaus varpai man suskambo dar 2014-ųjų pavasarį, kai SCL ir „Analytica“ vadovas Alexanderis Nixas mane pakvietė susitikti su Rusijos naftos bendrovės „Lukoil“ atstovų grupe.
Mes neturėjome jokių duomenų iš Rusijos interneto vartotojų, todėl iškart sau pagalvojau: „Kam šiai firmai reikalinga mūsų analizė, nė kiek nesusijusi su regionais, kuriuose jie dirba?“
Dabar nė neabejoju, kad tarp tų „Lukoil“ atstovų buvo ir Vyriausios žvalgybos valdybos (GRU) ar Federalinės saugumo tarnybos bendradarbių.
Be to, tais pačiais 2014-aisiais vienas iš „Cambridge Analytica“ bendradarbių Samas Pattenas ėmė vykdyti itin keistus projektus JAV Oregono valstijoje. Iškart po to, kai Rusija aneksavo Krymą, S.Pattenas ėmė analizuoti amerikiečių rinkėjų nuomonę apie Vladimirą Putiną ir jo, kaip „stipraus lyderio“, įvaizdį.
Vėliau sužinojau, kad S.Pattenas buvo artimai susijęs su buvusiu GRU šnipu Konstantinu Kilimniku. Kitas šio projekto darbuotojas buvo „Cambridge Analytica“ bendradarbis, psichologas, rusakalbis amerikietis Aleksandras Koganas.
Šis psichologas tuo pat metu dirbo ir mūsų firmoje, ir Rusijos vyriausybės finansuotame projekte, kurį vykdė Sankt Peterburgo universitete.
Nemanau, kad Rusijos žvalgybos tarnyboms kilo problemų įsiskverbiant į A.Kogano kompiuterinę duomenų bazę.
Kai pažiūrime, kas buvo pagrindiniai D.Trumpo ir „Brexit“ kampanijų strategai ir finansuotojai, ima šmėžuoti tie patys vardai: S.Bannonas, Robertas Merceras, Nigelas Farage’as, Aaronas Banksas ir kiti.
2016-aisiais, prieš ir per „Brexit“ kampaniją, visi šie asmenys labai aktyviai koordinavo savo veiksmus. Jie dažnai susitikinėdavo Niujorke arba Londone.
Jie vykdė bendrą strategiją, jie visi dirbo kartu įgyvendindami ilgalaikį „alternatyvios dešinės“ planą.
Ir neįmanoma nepastebėti, kad šioje strategijoje gana didelį vaidmenį ėmė vaidinti rusiškasis veiksnys. Dabar jau žinome, kad antieuropietiškos „Leave.eu“ kampanijos vadai, donorai ir strategai reguliariai susitikinėdavo Rusijos ambasadoje Londone.
Lygiagrečiai su šiais susitikimais „Brexit“ rėmę verslininkai, tokie kaip A.Banksas, ėmė gauti itin viliojančius komercinius pasiūlymus iš Afrikoje veikusių kompanijų, vienaip ar kitaip susijusių su Rusija.
Pats „Cambridge Analytica“ vadovas A.Nixas buvo nufotografuotas geriantis degtinę su Rusijos ambasadoriumi Londone.
Savo knygoje bandau paaiškinti, kad Londonas buvo ta vieta, kurioje buvo itin daug tamsios veiklos. Kad būtent čia vadinamosios „alt-right“ – kraštutinės dešinės strategai iš JAV ir Jungtinės Karalystės koordinavo savo veiksmus su Kremliaus atstovais.
