Tai buvo metai, kurie vertė sunerimti. Pasaulyje kibirkščiavę protestai pranašavo apie galimai artėjančią didelę krizę.
Perspėjimai apie šylantį klimatą baugino, kad su kiekviena diena Žemėje mums bus tik sunkiau. Ypač kai ilgai lauktas susitikimas dėl klimato kaitos „COP25“ baigėsi faktiškai be jokių rezultatų.
Degant Paryžiaus Dievo Motinos katedrai Europa suvokė, koks trapus gali būti žmonijos paveldas. O teroras skirtingose pasaulio vietose neleido pamiršti, kaip giliai gali glūdėti neapykantos šaknys.
Kita vertus, tai buvo metai, kurie suteikė vilčių ateičiai. Viltį teikė ne tie, greta kurių vardo minime skambias pareigas, bet žmonės, su kuriais nieko neįtardamas gali prasilenkti gatvėje, viešajame transporte, – tai buvo žmonės tarp mūsų.
Vilties teikė tie, kurie ragino prabusti: švedė Greta Thunberg įkvėpė pasaulinį klimato streiką, kuriame dalyvavo daugiau negu 4 mln. žmonių. Tai buvo didžiausi protestai, susiję su klimato klausimais, istorijoje.
Pasitikėjimo kitais teikė žmonės, kurie savo kūnu gynė nepažįstamuosius nuo teroristų Naujojoje Zelandijoje, patys žuvo, bet neįleido užpuoliko į bažnyčią Šri Lankoje, puolė nusikaltėlį apsiginklavę gesintuvu ir narvalo iltimi Londone.
Tikraisiais didvyriais laikyti gelbėtojai ir ugniagesiai, kurie grūmėsi su pragariškomis liepsnomis ir rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų kitų.
Politiniai žemės drebėjimai šiais metais virsdavo tik triukšmingu fonu tomis akimirkomis, kai žmogus tiesė žmogui ranką.
Mynė ant nuospaudų
Apie kintantį klimatą kalbėta ne vienus metus, tačiau šiais metais judėjimas įjungė aukštesnę pavarą.
16 metų švedė G.Thunberg anksčiau penktadieniais sėdėdama Stokholme prie Riksdago rūmų kalbėjo: „Atrodo, kad tik man rūpi klimato kaita.“
Bet metų pabaigoje, praūžus visame pasaulyje milijonus žmonių suvienijusiems protestams, taip sakyti nebegalėjo.
„Nebegalime gyventi taip, lyg rytojaus nebūtų. Nes rytojus yra. Tai viskas, ką mes bandome pasakyti“, – teigė G.Thunberg, kurią žurnalas „Time“ paskelbė Metų žmogumi, mergaitė taip pat buvo nominuota Nobelio taikos premijai.
G.Thunberg kalbos nebuvo kupinos vilties, greičiau turinčios užduotį sugėdinti, kartais piktos, perkrautos emocingų šūkių, retorinių klausimų.
„Mes esame masinio išnykimo pradžioje, ir viskas, apie ką jūs galite kalbėti, tai pinigai ir pasakos apie amžiną ekonominį augimą. Kaip jūs drįstate? Jūs pavogėte mano vaikystę!“ – retas negirdėjo šios G.Thunberg kalbos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje.
Nors paauglės kalbose buvo justi neviltis, jos skleidžiama idėja vertė tikėti, kad ateina karta, kuri dar atsakingiau žvelgs į savo būtį Žemėje.
Paauglė ne tik ragino politikus susiimti ir veikti, bet ir kvietė visus susimąstyti apie mūsų kasdienius sprendimus. Švedai netgi turi naują žodį „flygskam“ – gėda skristi lėktuvu dėl jo keliamos taršos. G.Thunberg, keliaujanti traukiniais ir į Niujorką vykusi laivu, paskatino šio naujadaro atsiradimą.
Būta tokių politikų ir verslininkų, kurie į jaunimo pastangas ir pačią G.Thunberg žvelgė su ironiška šypsena, lingavo galva: „Daug triukšmo ir emocijų, bet mažai rezultatų.“ Netgi prikaišiojo paauglei, kad jos užsidegimą lemia liga – G.Thunberg turi Aspergerio sindromą.
Tiesa, jie pamiršo, kad po poros metų daugybė šių žmonių jau rinks savo politikus.
Kol kas jaunuolių rankose nėra sprendimo svertų – tik galimybė pakeisti žmonių požiūrį, priversti susimąstyti.
Vis dėlto šiais metais aidint protestuotojų šūkiams JAV pradėjo pasitraukimą iš daug vilčių teikusio Paryžiaus klimato kaitos susitarimo.
Brazilijoje prezidentu tapo Amazonės miškų kirtimą palaikantis autoritariškasis Jairas Bolsonaro. Vasarą diena buvo virtusi naktimi, kai žemės plaučiais vadinama vieta buvo apimta gaisro. Brazilijos Amazonės atogrąžų miškų kirtimo mastas per dvylika mėnesių išaugo beveik 30 proc. Tai didžiausias rodiklis nuo 2008 metų.
Anglies junginių išmetimas į orą nemenko, mokslininkai skambino pavojaus varpais dėl tirpstančių ledynų.
O į istoriją tikriausiai įeis šįmet padaryta nuotrauka, kurioje matyti, kaip Grenlandijoje per vandeniu padengtą ledą lekia šunų kinkinys. Taip pat ir vaizdai iš Venecijos, kurią skalavo neregėti potvyniai.
Mokslininkai teigia, kad jei pasaulinė temperatūra pakils 1,5 laipsnio, skaičiuojant nuo industrinės revoliucijos pradžios, 350 mln. žmonių kankinsis dėl sausros, o dar 120 mln. pateks į ekstremalų skurdą.
Paryžiaus katedros tragedija
Šiais metais Europa pajuto, kaip viskas trapu, ir balandžio 15-osios vakarą. Liepsnoms laižant Paryžiaus Dievo Motinos katedros stogą ir trupinant smailę netoliese aidėjo maldos ir giesmės, skruostais riedėjo ašaros.
Pasaulis su siaubu stebėjo, kaip akyse nyksta visame pasaulyje žinoma šventovė, – atrodė, kad liepsnoja Europos širdis.
400 ugniagesių mėgino suvaldyti siautėjančias liepsnas ir išgelbėti gotikinį pastatą nuo visiško sunaikinimo. Dalis jų į vidų lydėjo Dievo Motinos katedros paveldosaugininkus, kurie žinojo, kuriose kertėse glūdi didžiausi šventovės lobiai.
„Nebuvo elektros, visur telkšojo vanduo, kaukė signalizacija, o virš galvų siautėjo liepsnos. Atmosfera buvo kaip per pasaulio pabaigą“, – pasakojo paveldosaugininkas Antoine’as Marie Preaut.
Visas pasaulis matė pragariškas liepsnas, bet mažai kas žinojo, kaip arti visiškos pražūties atsidūrė šventovė ir jos brangenybės.
Bene svarbiausia Dievo Motinos katedros relikvija – Kristaus erškėčių vainikas – buvo išgelbėta. Tai krištolo vainikas, kurio viduje saugomos erškėčių šakelės. Sakoma, kad šis erškėčių vainikas buvo uždėtos nukryžiuotam Kristui ant galvos. Tai vienas švenčiausių krikščionims objektų.
Į lauką nešant šią brangenybę griuvo katedros smailė, ugniagesiai ragino paveldosaugininkus skubiai sprukti lauk, nes konstrukcija tapo vis nestabilesnė.
„Prašėme ugniagesių į lauką nešti viską, ką tik suras. O patys išvykome su tuo, ką spėjome išgelbėti, – pasakojo A.M.Preaut. – Gatvėse stovėjo tūkstančiai žmonių. Kai kur tvyrojo visiška tyla, žmonės verkė. Atrodė, kad tikrai atėjo pasaulio pabaiga.“
„Net apie vidurnaktį gatvėse buvo pilna žmonių. Dauguma giedojo grupėmis prie bažnyčios, kiekvienoje gatvelėje, kur tik buvo galima prieiti arčiau, nes didelė teritorija buvo užtverta, – „Lietuvos rytui“ balandį pasakojo Paryžiuje gyvenanti architektė Donata Bužinskaitė. – Visi kalbėjo labai tyliai, pašnibždomis arba visai nekalbėjo – tiktai nustėrę žiūrėjo į liepsnas. O ten, kur stovėjau aš, buvo visiškai tylu – tegalėjai girdėti gaisrininkų liejamo vandens šniokštimą.
Keletas žmonių nešė užkandžius gaisrininkams, kiti plojo, kai jie pylė į mašinų cisternas vandenį prie Senos. Visi elgėsi labai supratingai ir pagarbiai. Nereikėjo net užtvarų, pakako aptverti juosta – niekas nemėgino trukdyti gaisrininkams, nesiartino.“
Dabar Paryžiaus centre tarsi randas stovi apdegusios katedros karkasas – neliko dalies stogo, gražiosios smailės.
Gaisras, įsižiebęs vykdant smailės rekonstrukciją, buvo užgesintas tik prabėgus 15 valandų nuo pirmosios žiežirbos. Neįtikėtina, kad karus ir amžių išbandymus atlaikęs XII a. statinys galėjo užsiliepsnoti.
Ir, kaip įtaria vis dar besidarbuojantys tyrėjai, viskas dėl žmogiškos klaidos: ant pastolių buvo numesta neužgesinta cigaretė arba įvyko elektros energijos tiekimo gedimas.
Kol katedra vėl atgims, turės praeiti nemažai laiko, nes darbas laukia titaniškas – pagal geriausias prognozes, lankytojai ir brangenybės į šventovę galės sugrįžti tik 2024-aisiais.
Paryžiaus moto, kuris užrašytas miesto herbe ir išsiuvinėtas ant oficialių sostinės ugniagesių uniformų, labai prasmingai skambėjo ir po šios nelaimės: „Fluctuat nec mergitur“ („Blaškoma bangų, bet neskęsta“).
Žmogiškumas triumfavo
Kad ir kaip būtų gaila, šiais metais ir vėl neapsieita be skaudžių teroro atakų. Tačiau bene visus išpuolius vienijo tai, kad nutarta kalbėti apie aukas ir žmonių gelbėtojus, bet kuo mažiau – apie žudikus.
Štai Naujojoje Zelandijoje, kai kovo mėnesį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų baltaodis ekstremistas įsiveržė su šautuvu į mečetę ir nužudė pusšimtį žmonių, premjerė Jacinda Ardern atsisakė tarti jo vardą.
„Esu 28-erių baltaodis australas ir esu rasistas. Koks mano veiksmų tikslas? Aš noriu sukurti baimės atmosferą žudydamas musulmonus. Kodėl Naujojoje Zelandijoje? Nes noriu pasiųsti žinutę ir parodyti, kad jokia vieta pasaulyje, net pati atokiausia, nėra apsaugota nuo masinės migracijos“, – taip savo motyvus išdėstė žudikas internete prieš ataką paskelbtame 74 puslapių manifeste.
Premjerė siaubo žinutę siekė įveikti gerumu. Užuot kalbėjusi apie niekšą, ji, užsidėjusi hidžabą, susitiko su musulmonų bendruomene ir siekė parodyti, kad šalyje nėra vietos tokiems žmonėms kaip jų tikėjimo brolių žudikas. Dėl savo sugebėjimo būti žmogiška ir jautria kitiems J.Ardern laikoma viena iš šių metų ikonų.
Greitai jos pavyzdžiu ėmė sekti spauda: rašyta apie tėvą, kuris kūnu dengė savo vaikus, apie vyrą, kuris bandė sulaikyti užpuoliką į jį metęs kortelių skaitytuvą, apie žmones, kuriuos pražudė neapykanta.
Masinių šaudynių siaubo neregėjusi Naujoji Zelandija pirmąjį išbandymą atlaikė narsiai ir ryžtingai ėmėsi šaunamųjų ginklų reformos, kad sumenkintų galimybę, jog košmaras pasikartos.
Žuvo gelbėdami kitus
O balandį mirties siaubą teko prisiminti pilietinio karo žaizdas neseniai išsigydžiusiai Šri Lankai. Savižudžiai sprogdintojai puolė tris prabangius Kolombo viešbučius ir tris bažnyčias – 2 Kolombo regione ir vieną Batikaloa mieste.
Jie pražudė per 350 žmonių – 45 iš jų vaikai – ir dar 500 sužeidė.
Būtų žuvę dar daugiau, bet į vieną perpildytą bažnyčią pasimelsti atėjęs Rameshas Ranji neįleido įtartinai atrodžiusio užpuoliko. Dviejų vaikų tėvas tapo žiauraus savižudžio auka, nes su juo susigrūmė šventovės prieigose, tačiau išgelbėjo ir savo šeimą, ir 450 maldininkų.
Šri Lankos gynybos ministras Ruwanas Wijewardene teigė, kad išpuoliai per Velykas Šri Lankoje veikiausiai buvo atsakomasis smūgis į teroro aktą Kraistčerčo mečetėse Naujojoje Zelandijoje.
Tarp žuvusiųjų per atakas – 38 turistai iš 11 šalių: JAV, Australijos, Jungtinės Karalystės, Saudo Arabijos, Turkijos, Indijos, Japonijos, Danijos, Ispanijos, Portugalijos ir Nyderlandų.
Išpuolis skaudžiai smogė milijardieriaus, internetinės drabužių parduotuvės ASOS savininko Anderso Holcho Povlseno šeimai – žuvo trys iš keturių jo vaikų.
Metų pabaigoje peiliu ginkluotas vyras siautėjo Londone ir nužudė du žmones. Aukų galėjo būti ir daugiau, jei ne drąsūs vyrai, kurie jį sulaikė. Teroristą vienas puolė su kėde, kitas – gesintuvu, o trečias prie Londono tilto atlėkė nešinas neįprasčiausiu ginklu, kokį galima sugalvoti, – banginio narvalo iltimi.
Pastarąją pasigriebęs Darrynas Frostas teigė, kad iltis padėjo prispausti neseniai iš kalėjimo išėjusį islamistą prie žemės. Vyras ragino kalbėti ne apie neapykantą, kurią siekė skleisti užpuolikas, o apie tuos, kurie pasiryžę su ja kovoti.
„Žvelkime į tai kaip į progą susivienyti. Mes turime jausti atsakomybę kovoti su tais, kurie skleidžia baimę, neapykantą ir netoleranciją“, – įsitikinęs D.Frostas.
Šiais metais pasaulis mokėsi atmesti neapykantą ir neleisti jai plisti. Siekta iškelti tuos, kurie nepraranda žmogiškumo, ir neleisti triumfuoti tiems, kurie bando jį sunaikinti.
