Neseniai įvykusi neįkainojamų papuošalų vagystė Dresdene į dienos šviesą iškėlė problemą, su kuria susiduria dauguma šiuolaikinių muziejų, – tai apsauga.
Ar Dresdeno muziejus „Žaliasis skliautas“ (vok. „Grunes Gewolbe“) pats palengvino ilgapirščių darbą ir kas nutiks brangenybėms, jei jos nebus skubiai surastos?
Pažiūrėjo atmestinai
Atrodo, kad už muziejų apsaugą atsakingi žmonės nujautė po truputį artėjančią katastrofą. Šių metų gegužės pradžioje Vokietijos muziejų asociacijos nariai susitiko Dresdene pasikalbėti apie muziejų saugumą ir pabandyti atrasti naują darbo grupę, atsakingą už muziejų priežiūrą.
Atrodė, kad grupės tinklalapyje esančios antraštės pranašavo artėjančią nelaimę: „objektų saugumo valdymas“, „darbuotojai (sauga)“ ir „rizikos analizė bei ekstremaliųjų situacijų valdymas“.
Visos šios priemonės galėjo būti naudingos ankstų pirmadienio rytą lapkričio pabaigoje, kai iki šiol nenustatyti nusikaltėliai išdaužė muziejaus „Žaliasis skliautas“, dar žinomo kaip „Žalioji saugykla“, vitrinas ir pavogė meno kūrinius bei brangakmenius, kurių vertė – apie 1 mlrd. eurų, o kultūrinė reikšmė neįkainojama.
Darbo grupė, atsakinga už saugumą, dar nebuvo tam pasirengusi. Spalio pabaigoje įvyko „pradinis steigiamasis susirinkimas“, kurio atstovu tapo Michaelas Johnas, Dresdeno kolekcijų, technologijų ir saugumo skyriaus vadovas „Žaliojoje saugykloje“.
Įsilaužimo metu jis Londone lankėsi konferencijoje apie muziejų saugumą.
Prieš keletą metų tuometis kolekcijų generalinis direktorius Martinas Rothas teigė, kad „Žaliasis skliautas“ yra „toks pat saugus kaip Fort Noksas“ (didžiulis įtvirtinimas JAV Kentukio valstijoje, kur saugomos Amerikos aukso atsargos. – Red.).
Net po šio įvykio Dresdeno lobių saugyklos direktorius Dirkas Syndramas laikraščiui „Sachsische Zeitung“ sakė, jog saugumo sistema buvo patikrinta prieš ketverius metus ir buvo padaryta išvada, kad viskas yra gerai.
Direktorius pasakojo, kad niekas negalėjo sustabdyti nusikaltėlių, nes tai, ką jie padarė, priminė filmą „Neįmanoma misija“.
Apiplėšti nebuvo sudėtinga
Kad ir kokį filmą matė D.Syndramas, tai negalėjo būti „Neįmanoma misija“. Šiame filme aktoriaus Tomo Cruise’o įkūnijamas Itanas Hantas turėjo įveikti aukštųjų technologijų spąstus.
O nusikaltėliai Dresdene ėmėsi paprasto senamadiško būdo: jie prapjovė groteles priešais langą ir kirviu išmušė vitriną.
Tiesą sakant, vagystė jiems turėjo būti netgi pernelyg lengva. Jie negalėjo turėti problemų orientuodamiesi muziejuje, nes muziejaus svetainėje galima rasti virtualią ekskursiją, kurioje galima pamatyti svarbias įstaigos vietas.
Ir net su saugumu susijusios neskelbtinos detalės yra viešai prieinamos.
Bet kuris žmogus, mokantis naudotis internetu, gali rasti vitrinų gamintoją, kuris reklamuoja savo darbą ir nurodo tikslias detales apie stiklą, kuris naudojamas gamyboje.
Bet kuris, kas tai perskaitys, žinos, ko jam reikia, kad galėtų sudaužyti vitrinas.
Pirmosios diskusijos dėl atmestino požiūrio į „Žaliojo skliauto“ saugumą kilo kitą dieną po įsilaužimo, kai policija paviešino nusikaltimo vaizdo medžiagą.
Neryškūs vaizdai buvo tokios prastos kokybės, kad Vokietijos socialiniai tinklai labai greit ėmė mirgėti nuo patyčių.
Policija atrodė susinervinusi: „Darykite ką nors konstruktyvaus ir palaikykite muziejų, užuot kalbėję internete apie prastas kameras.“
Signalizacija tylėjo
Problema negalėjo būti lėšų trūkumas. Kaip teigia Dresdeno valstybinių meno kolekcijų generalinė direktorė Marion Ackermann, per metus muziejus išleido 8 mln. eurų apsaugai.
O stebėjimo kameros, galėjusios nufilmuoti kokybiškiau, kainuoja apie 100 eurų.
Nors tyrėjai žino labai mažai apie nusikaltėlius, įsilaužimo seka nustatyta labai tiksliai.
Maždaug po 4 valandos ryto nusikaltėliai pradėjo pjaustyti XIX a. vartus. Milžiniška metalo konstrukcija buvo perpjauta aštuoniose vietose. Dažniausiai toks darbas sukelia daug žiežirbų ir didelį garsą.
Po to įsilaužėliai rizikavo gana drąsiai: virš lango, per kurį jie įlipo, yra įmontuota apsaugos kamera, taip pat kaip ir ant šalia esančio pietinio bokšto.
Jos turėjo nufilmuoti nusikaltėlius. Langas taip pat matomas pro daugelį netoliese esančio viešbučio langų.
Bet jie taip perpjovė vartus, kad nesuveikė jokia signalizacija ir niekas neatkreipė dėmesio. Pirmoji signalizacija įsijungė tik tada, kai vagys iššoko per langą, kuris pagamintas iš trigubo apsauginio stiklo.
Vadino vagišių sėkme
Policijos įrašuose teigiama, kad apsauga pastebėjo įsilaužimą 4 val. 56 min. ryto. Vos po trijų minučių apsauga pranešė apie tai policijai. Policijos nuovada yra vos 600 metrų nuo įsilaužimo vietos, tad pareigūnai atvažiavo 5 val. 4 min. Vadinasi, visai vagystei pakako 8 minučių.
Per tą laikotarpį nusikaltėliai turėjo išlįsti per mažą tarpą vartuose, pereiti du didelius kambarius ir tik tada pasiekti brangakmenių parodą, kur ir išdaužė vitriną kirviu.
Pastate buvo tamsu, bet ne todėl, kad nusikaltėliai sugadino elektros generatorių, – zona, kurioje saugomos brangenybės, turi savo elektros grandinę ir avarinį generatorių.
Lango signalizacija įsijungė, kaip ir judesio detektorius saugykloje bei signalizacija, pranešanti, kad vitrina buvo sudaužyta. Kameros taip pat veikė.
Iš tiesų tai apsaugos komandos kaltė, kad filmuota medžiaga – nekokybiška. Apsauga neįjungė šviesos.
Dresdeno valstybinių meno kolekcijų generalinis direktorius Dirkas Burghardtas teigė, kad visa tai buvo paprasčiausia sėkmė.
„Jei šviesa būtų buvusi įjungta, jie būtų pavogę ir kitas vertybes“, – tvirtino D.Burghardtas. Tačiau jis nepaminėjo, kad bent vienas iš nusikaltėlių turėjo žibintą.
Apsauga leido vagims tęsti savo darbą tamsoje ir paskambino policijai. Kaip teigė muziejaus vadovybė, net nesvarstyta, kad įstaigos apsauginiai turėtų pulti vagis. Apsauga nebuvo ginkluota.
Pavogti daugiau brangenybių vagims sutrukdė paprasčiausias valas, kuriuo brangakmeniai buvo pritvirtinti prie šilkinio dėklo.
Neišmanėliai daiktų nepirks
Kai policija pagaliau atvyko, vagys jau buvo pasprukę. Po minutės pareigūnai sužinojo apie mašiną, kuria jie pabėgo. Automobilis vėliau buvo rastas sudegintas požeminėje Dresdeno automobilių aikštelėje.
Nusikaltėliai pabėgo su visomis brangenybėmis. Po kurio laiko paaiškėjo, ko muziejus neteko.
Tarp trūkstamų lobių buvo deimantų rinkiniai, kuriuos buvo įsigiję Saksonijos monarchai Augustas Stiprusis ir Augustas III. Dauguma brangakmenių buvo išpjaustyti tarp 1782 ir 1789 metų.
Ekspertai nesutaria, ar šį netradicinį grobį įmanoma parduoti, jei taip, tai kaip ir kam. Meno istorikė Heide Rezepa-Zabel netiki, kad įmanoma rasti pirkėją visiems pavogtiems dirbiniams. Ji teigia, kad senieji deimantai neatspindi šiuolaikinio skonio.
„Brangakmeniai turi išorinį blizgesį ir mirga apšviesti žvakės ar žibintuvėlio, tačiau jie neturi šiuolaikinių deimanto gylio“, – sakė ekspertė. Ji teigė, kad šiandieninė deimantų pjaustymo technika skiriasi nuo XVIII a.
Šiomis dienomis pirkėjai tikisi aukštos kokybės ir būtent šiuolaikinių deimantų, spalva bei skaidrumas yra svarbiausia, tai diktuoja kainą deimantų rinkoje. Vertingas akmuo, pasak jos, turi būti itin baltas, turi puikiai blizgėti ir turėti griežtą pjūvį. Tačiau galbūt įmanoma pavogtus brangakmenius perdirbti?
„Išpjaustyti brangakmenį iš naujo būtų per didelė netektis“, – sakė H.Rezepa-Zabel. Ji pabrėžė, kad 20 karatų deimantas galėtų virsti vos 1 karato.
Be to, iš naujo išpjaustyti deimantus yra brangu – tai gali kainuoti nuo tūkstančio iki 10 tūkst. eurų.
Peteris Zingleris, 75 metų vyras, kuris užsiėmė vagystėmis net 30 metų, tam nepritaria. O jis apie brangenybių rinką šį tą nusimano – jis vogdavo brangakmenius ir automobilius, paveikslus ir kailius, kurių vertė – net keli milijonai eurų.
P.Zingleris iš patirties žino, kad egzistuoja net ir nelegalių daiktų rinka: kai kurie klientai nori turėti buvusios karalienės karūną, o kitiems žmonėms patinka objektai, turintys didelę simbolinę vertę.
Jie gėrisi šiais daiktais savo namuose paslėptuose kambariuose.
Buvęs plėšikas mano, kad kai kurios pavogtos Dresdeno brangenybės bus pakeistos. „Tačiau tikrai yra žmonių, kuriems patinka senoji brangakmenių išvaizda.
Yra įvairių klientų ir nėra nieko, ko negalima parduoti“, – sakė P.Zingeris.
Jis sako, kad nėra sunku pavogtus brangakmenius išpjaustyti iš naujo ir parduoti. Vagys užsidirbtų bent 20 proc. pavogtų brangenybių vertės. Tačiau Dresdeno vagystės atveju sunku nustatyti tikslią sumą.
Po įsilaužimo žmonės kartojo frazę „neįkainojama vertė“ ne be priežasties.
„Žaliojo skliauto“ direktorius D.Syndramas teigė, kad pavogti daiktai yra „pasaulio kultūros paveldas“. Jis teigė, kad didžiausia brangenybių vertė – istorinė, nes jos atspindi vėlyvojo baroko papuošalų kompoziciją.
Mene ir dailės versle besispecializuojančiam advokatui Peteriui Raue iš Berlyno tikroji katastrofa būtų, jei brangakmeniai būtų išardyti ir sugadinti.
P.Raue mato paralelių su Berlyno Bodės muziejaus 100 kilogramų auksinės monetos vagyste, kuri buvo įvykdyta 2017 m. kovą.
„Greitas ir paprastas vagystės būdas sieja Dresdeno vagišius ir Berlyno gaują“, – sakė P.Raue.
Dresdeno policijos vadovas taip pat mato sąsajas su Berlyno vagyste. „Rammo“ gaujos nariai, kilę iš Libano, buvo kaltinami dėl monetos vagystės sostinėje.
Taip pat tariamai egzistuoja panašumų su dviem įsilaužimais garsiojoje Berlyno universalinėje parduotuvėje „KaDeWe“.
Abiem atvejais nusikaltėliai vitrinas sudaužė kirviu. Gal jie paliko pėdsaką ir Dresdene?
Parengta pagal „Der Spiegel“ inf.
