„La Pedreda“ (arba kitaip „Casa Mila“. – Red.) ir kiti A.Gaudi darbai pavertė Barseloną vienu ryškiausių turistų traukos taškų Europoje.
Ilgos eilės susidaro prie „La Pedrera“ beveik kiekvieną dieną. Kai žiūri į banguojantį ir nelygų akmens fasadą, atrodo, kad tai ne namas mieste, o urvai, išskaptuoti masyvioje uoloje.
Įėję į vidų lankytojai pamato pastatą, kuris neįprastas nuo viršaus iki apačios. Plytelėmis išklotas kiemelis prie įėjimo primena povandeninį mišką, o ant stogo terasoje kaminų formos atrodo kaip įvairiausi šalmai.
Tačiau gyvenimas bute pastate „La Pedrera“ A.Viladomiu kelia praktinių rūpesčių.
Apšaukia ir apstumdo
Visų pirma – kasdienė kova norint prasibrauti iki lifto, keliančio į jos butą ketvirtame aukšte.
„Ne kartą teko irtis kelią namo alkūnėmis, o žmonės šaukė ant manęs manydami, kad lendu be eilės, – savo bute interviu „The New York Times“ neseniai pasakojo 63 metų rašytoja. – Tai nėra labai malonu, ypač kai nešiesi maišus produktų.“
Ji įsikūrusi baltame erdviame 350 kvadratinių metrų bute, kuriame dideli erkeriniai langai ir mažai baldų. Čia ji gyvena nuo devintojo dešimtmečio.
Ispanė čia įsikėlė susipažinusi su savo būsimuoju vyru, kuris čia nuomojosi butą dar iki to, kai „La Pedrera“ įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą 1984 metais.
A.Gaudi suprojektavo šį pastatą kaip privačią rezidenciją, kurią dalijosi keletas šeimininkų. Projektą 1906-aisiais užsakė pasiturinti pora – Roser Segimon ir jos vyras Pere Mila.
Jie norėjo pasistatyti naujus namus „Passeig de Gracia“ – tuo metu ši vieta pamažu ėmė virsti madinga parduotuvių gatve.
Ėmė namą pravardžiuoti
Statydamas namą A.Gaudi užtruko šešerius metus. Pora pagrindinį aukštą pasiliko sau, bet likusios erdvės buvo padalytos į 20 butų ir išnuomotos.
Oficialiai šis pastatas vadinosi „Casa Mila“. Dar nebaigtą statyti jį Barselona jau apkalbinėjo. Netrukus namas gavo pravardę „La Pedrera“, kuri reiškia „akmens skaldykla“ – dėl neapdoroto atrodančio fasado ir nesimetriškų formų.
Iš dizaino šaipėsi karikatūrininkai laikraščiuose. Teismuose virė įvairių konfliktų, tarp jų ir A.Gaudi kivirčas su pora, kuri sulaukė baudos iš miesto pareigūnų, nes architektas pastatė didesnį namą, nei numatyta leidime.
Ponia Segimon gyveno ilgiau už savo vyrą ir pardavė „La Pedrera“ vienai nekilnojamojo turto agentūrai. Kažkoks architektas transformavo viršutinį aukštą, kuris buvo skirtas skalbyklai, ir įrengė dar daugiau butų nuomai. Dabar likę vos keli, ir viename iš jų gyvena A.Viladomiu.
Kovo mėnesį ji išleido knygą „Paskutinė kaimynė“ apie pastato istoriją ir savo patirtį gyvenant viename iš A.Gaudi modernios architektūros šedevrų.
Ji sakė, kad vienas privalumų yra tai, kad per tris dešimtmečius nuomos kaina per daug neišaugo netgi po to, kai čia pradėjo plūsti turistai.
„Būtų labai kvaila persikelti kur nors kitur, žinant, kiek moku už gyvenimą tokioje ypatingoje vietoje Barselonos širdyje“, – sakė ispanė, neatskleidusi tikslios nuomos sumos.
Priversta apsitverti tvora
Už bilietą į „La Pedrera“ vidų turistai moka 22 eurus, tačiau juos įleidžia tik į dalį pastato bei vieną iš A.Gaudi įrengtų butų. Nepaisant to, bebaimiai lankytojai kartais peržengia ribas, todėl A.Viladomiu buvo priversta savo butą aptverti barjeru.
Ji sakė, kad anksčiau žmonės visą laiką skambindavo jai į duris norėdami užeiti apžiūrėti buto.
Kartais ji duris atidarydavo: „Jei pamatydavau žmogų, kuris man atrodydavo įdomus, parodydavau namus.“
Savo patirtį A.Viladomiu prilygina gyvenimui realybės šou „Didysis brolis“. Vos išėjusią į balkoną ją fotografuoja turistai, visur seka saugos kameros, o dūmų detektoriai kartais pradeda cypti gaminant vakarienę.
„Bet, žinoma, tai yra pasaulio kultūrinio palikimo „Didysis brolis“, – juokavo ispanė.
Didžiausia miesto trauka
Pastaraisiais metais A.Gaudi darbai yra svarbiausi Barselonos turizmo žemėlapyje. Prieš dvejus metus vienas pirmųjų architekto Barselonoje pastatytų namų „Casa Vicens“ paverstas muziejumi.
O ambicingiausias projektas yra nebaigtas architekto šedevras – „Sagrada Familia“, arba Šventosios Šeimos bazilika. Mirus A.Gaudi (jį 1926-aisiais partrenkė tramvajus. – Red.), buvo pastatyta vos ketvirtadalis statinio.
Praėjusį mėnesį Barselonos miestas pagaliau davė leidimą tęsti darbus, kad pabaigtų pastatą iki 2026-ųjų, kai pasaulis minės šimtąsias A.Gaudi mirties metines.
Dabartinis Barselonos meilės romanas su A.Gaudi yra gana naujas. Devintajame dešimtmetyje tokio susidomėjimo jo darbais nebuvo.
Kai buvo paskelbta, kad „La Pedrera“ parduodama, iš pradžių pastatas sunkiai pritraukė pirkėjų. Galų gale 1986-aisiais bankas „Caixa de Catalunya“ sumokėjo 900 milijonų pesų (6,2 milijono JAV dolerių) ir nusipirko pastatą.
Banko fondas renovavo „La Pedrera“ ir atvėrė duris turisams. Gyventojus fondas prašė išsikelti viliodamas pinigais.
Pasiūlymo atsisakė A.Viladomiu ir dar keli gyventojai, kurie vis dar gyvena pastate, bet interviu nedalija.
Kai A.Gaudi statė „La Pedrera“, įvedė kelias to meto naujoves, pavyzdžiui, įrengė liftus ir tekantį vandenį kiekviename bute.
Šis pastatas buvo vienas pirmųjų Barselonoje, kuris turėjo požeminį garažą su 16 vietų automobiliams ar arklių karietoms. Dabar garažas paverstas auditorija.
Tačiau A.Viladomiu išvardijo keletą A.Gaudi dizaino aspektų, kurie parodo, kad jam prioritetas vis tiek buvo estetika. Tarkime, išlenktų paviršių panaudojimas.
„Apie knygų lentynas gali pamiršti, nes čia nėra nė vienos tiesios sienos, – sakė A.Viladomiu. – A.Gaudi buvo stipri asmenybė, turinti aiškių idėjų, kurias privalai gerbti, jei nori čia gyventi.“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
