Politikos milžinas, kurį gerbė visa tauta. Revoliucionierius, kurio suteikta viltis greitai tapo smurto, korupcijos ir ekonominio kracho simboliu.
Teroristinės grupuotės vadas, pasirinkęs mirtį vietoj nelaisvės, pirmasis demokratinis lyderis, kuris kunkuliuojantį nepasitenkinimo katilą suvaldė vos metus.
Tokios buvo asmenybės, su kuriomis pasaulis atsisveikino šiais metais.
Žmonių įtikinimo meistras
Rugsėjo 26-ąją buvo paskelbta, kad anapilin, gulėdamas savo lovoje, iškeliavo buvęs Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas.
1995–2007 metais Prancūzijai vadovavęs J.Chiracas turėjo vieną ilgiausių politinių karjerų. Per 86-erius gyvenimo metus jis du kartus buvo šalies prezidentas, dukart premjeras ir net 18 metų ėjo Paryžiaus mero pareigas.
Nors politiko prezidentavimo kadencijas lydėjo neveiklumas ir politinė stagnacija, kuri įklampino šalį į skolas ir susiskaldymą, J.Chiracas buvo vienas mėgstamiausių Prancūzijos politikų.
Jis aktyviai priešinosi 2003 metais prasidėjusiai JAV invazijai į Iraką. Tuomet prezidentą palaikė net 90 proc. prancūzų.
„Karas visada turi būti paskutinė priemonė. Tai visada yra blogiausias sprendimas ir nesėkmės įrodymas, nes atneša tik mirtį ir kančią“, – likus savaitei iki invazijos kalbėjo J.Chiracas.
Jis sutrumpino Prancūzijos prezidento kadenciją nuo 7 iki 5 metų, o vienas svarbiausių J.Chiraco darbų buvo Prancūzijos vaidmens Holokauste pripažinimas. Jis paskelbė, kad šalis yra atsakinga už 76 tūkst. žydų pasiuntimą į koncentracijos stovyklas.
Tiesa, kai pasitraukė iš pareigų, prancūzai jį pradėjo vadinti melagiu. 2011-aisiais jis buvo pripažintas kaltu dėl netinkamo valstybės lėšų naudojimo ir piktnaudžiavimo visuomenės pasitikėjimu.
J.Chiracas šalyje bus prisimenamas kaip meno įtikti rinkėjams meistras. Ilgus metus jis važinėjo po šalį spausdamas letenas net ir šunims, tapšnodamas karvių šonus ir rinkimų kampanijos metu pietus per dieną valgydavo 5 skirtingose vietose, kad pamatytų kuo daugiau žmonių.
Jis spaudė tiek daug rankų, kad vakare delnus atpalaiduodavo kišdamas į ledą arba klijuodavo specialius pleistrus.
J.Chiracas prezidentavimo metu tapo lyg Respublikos monarchas, o tokio pasitikėjimo ir populiarumo monarchistams prancūzams, visiems iki šiol buvusiems jo įpėdiniams, trūko.
Suvienijo ir sužlugdė
Šį rugsėjį pasaulis atsisveikino ir su dar vienu beveik visą gyvenimą valdžioje prabuvusiu politiku – seniausiu pasaulio diktatoriumi vadintu Robertu Mugabe.
95 metus išgyvenusio R.Mugabe politinė karjera prasidėjo nuo kovos su kolonializmu ir tęsėsi iki Zimbabvės nepriklausomybės pripažinimo.
Jam pavyko paskelbti nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės, surengti ir laimėti rinkimus, kalbėti apie taikią ateitį, kurioje kaip lygūs gyventų baltaodžiai ir juodaodžiai, tačiau šalis greit nuriedėjo kita kryptimi.
R.Mugabe Zimbabvės prezidentu tapo 1987-aisiais. Pradžioje jam pavyko kurti vieningą visuomenę, tačiau 1992 metais buvo paskelbtas žemės perėmimo įstatymas, kuris leido konfiskuoti žemę be teisės apskųsti sprendimą.
R.Mugabe lojalūs kariškiai pradėjo atiminėti baltiesiems priklausiusius žemės plotus ir žudyti tose teritorijose surastus žmones.
Tokie veiksmai visiškai sužlugdė šalies ekonomiką. Zimbabvė iš vieno didžiausių Afrikos maisto gamintojų pavirto valstybe, kuri galėjo išlikti tik dėl užsienio šalių paramos.
Politikas toliau sėkmingai laikė valdžią savo rankose. Į draugus ir priešus jis žiūrėjo su paranojišku skepticizmu. 2014-aisiais diktatorius tvirtino, kad liks valdžioje „iki Dievas pasakys: „Ateik“.
Tačiau pas jį atėjo ne Dievas, o Zimbabvės nacionalinė armija. 2017-ųjų lapkričio 15-ąją jam buvo paskirtas namų areštas. R.Mugabe atsisakė trauktis iš prezidento pareigų, bet Zimbabvės parlamentui svarstant apkaltos proceso klausimą jis pats atsistatydino.
Praėjus jau daugiau kaip dvejiems metams po R.Mugabe nuvertimo šalis dar nėra atsigavusi, o prezidento palikimo Zimbabvė dar ilgai neatsikratys.
Pasitiko kalifato galą
Spalį savo lemtį, kaip ir daugelis jo įkvėptų savižudžių sprogdintojų, pasitiko ir teroristinės „Islamo valstybės“ (IV) lyderis Abu Bakras al-Baghdadi.
48 metų teroristas susisprogdino požeminių tunelių tinkle Sirijoje, kai jį į kampą užspaudė JAV pajėgos.
Jis pagarsėjo kaip neapykantos skleidėjas, žiauriausių kada nors užfiksuotų vaizdo įrašų įkvėpėjas ir viešumoje tik kartą pasirodęs bėglys. Jis buvo suimtas 2004-aisiais Irake JAV okupacijai besipriešinančių sunitų sukilimo metu. Kalėjime A.B.al-Baghdadi buvo laikomas iki 2009-ųjų, ten ir tapo radikalus.
Sirijos pilietinis karas ir nestabilumas Irake buvo lyg dovanos teroristiniams A.B.al-Baghdadi siekiams.
2013 m. pabaigoje A.B.al-Baghdadi sekėjai užplūdo ar Raką. Judėjimo nuostatos pradėjo plisti Sirijoje, o 2014-ųjų vasarą čia buvo įkurtas islamo kalifatas, kuriam netrūko ambicijų, tačiau visos kitos savybės rodė, kad jie ilgai netrauks.
Teritorine prasme IV sužlugo taip pat greitai, kaip ir iškilo, tačiau pasaulyje liko jos siaubingas palikimas – ideologija, kuria A.B.al-Baghdadi sekėjai ir toliau vadovausis.
Viešumoje A.B.al-Baghdadi pasirodė tik 2014-ųjų liepą. Mosulo didžiojoje mečetėje jis susirinkusiems gerbėjams skelbė savo žodį. A.B.al-Baghdadi save paskelbė kalifu Ibrahimu.
Per vadovavimo metus jis nevedė karių į mūšio lauką, tačiau save laikė svarbiausiu judėjimo dvasiniu lyderiu, kurio idėjos plito lyg virusas internete.
IV vadeiva įkvėpė šimtus ar net tūkstančius vyrų ir moterų Libijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje sėti terorą.
Jo įtaka buvo tokia stipri, kad net niekada kalifato teritorijoje nebuvę asmenys vykdė žiaurias atakas ir save siejo su A.B.al-Baghdadi idėjomis.
Pirmasis demokratinis lyderis
Birželį šį pasaulį paliko pirmasis demokratiškai išrinktas Egipto prezidentas Mohamedas Morsi. 67-erių lyderis susmuko teismo salėje ir neatsigavo.
Į valdžią šis islamiškų pažiūrų veikėjas atėjo 2012-aisiais po Arabų pavasario sukeltos demokratinės bangos Viduriniuose Rytuose, tačiau greitai šie laisvės vėjai nustojo pūsti ir visi laimėjimai buvo nubraukti.
2013 metų liepą pirmasis prie Egipto vairo stojęs civilis buvo nuverstas karinės chuntos, o valdžią užėmė dabartinis prezidentas Abdelis Fattah al-Sisi. Jis pradėjo nuožmią kampaniją prieš savo pirmtako šalininkus iš „Musulmonų brolijos“.
Tūkstančiai žmonių buvo įkalinti, o šimtams dabar gresia mirties bausmės. Už grotų iškart atsidūrė ir demokratinis lyderis.
M.Morsi buvo kaltinamas teroristinių aktų planavimu, šnipinėjimu ir bendradarbiavimu su užsienio valstybėmis ir kovotojų grupuotėmis.
„Musulmonų brolija“ tvirtino, kad Egipto valdžia pamažu nužudė M.Morsi, ir tai nebuvo netikėtas širdies sustojimas.
M.Morsi prezidentavimas kaip niekada suskaldė Egipto visuomenę, tačiau šalis jo valdymo metais gyveno demokratiškai. Ar greitu metu tokie vėjai vėl papūs, nežino niekas.
