JAV prezidentui Donaldui Trumpui šie metai buvo tikrai nelengvi. Dėl bandymo spausti Ukrainos pareigūnus kilo milžiniškas skandalas, kurio epicentre atsidūrė ir Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis.
Norėdamas pasidomėti savo politinio konkurento Joe Bideno veikla Ukrainoje D.Trumpas užsitraukė JAV demokratų nemalonę ir apkaltos procesą.
Garsiausio amerikiečių kalinio finansininko Jeffrey Epsteino mirtis sukėlė dar nematytą sąmokslo teorijų bangą. Metų pabaigoje sklandė įvairiausių gandų, susijusių su vyro savižudybe.
Pasaulyje 2019-eji pasižymėjo kaip masinių protestų metai. Honkonge nepalankus ekstradicijos įstatymas sukėlė protestus, jie nesiliauja iki šiol ir virto judėjimu už šios srities nepriklausomybę nuo Kinijos.
Protestavo ir Pietų Amerikos, Europos ir Vidurinių Rytų gyventojai. Kai kurie tai darė siekdami politinių reformų, kiti – vedami laisvės ir nepriklausomybės troškimo.
Prezidentui rengė apkaltą
D.Trumpas ir 2019 metais nesugebėjo nusikratyti skandalų šleifo. Šįkart jo veiksmai jam net užtraukė apkaltos procesų naštą.
Pokalbis su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu buvo kertinė šių metų skandalo ašis. JAV prezidentas teiravosi apie vieno pagrindinių konkurentų 2020 metų prezidento rinkimuose J.Bideno ir jo sūnaus Hunterio veiklą Ukrainoje.
Liepos 25 dieną įvykęs telefono pokalbis pakeitė visą 73-ejų JAV vadovo D.Trumpo metų eigą. Jam teko aiškintis šalies Atstovų Rūmams dėl savo įtartinos veikos.
D.Trumpas, kaip įtarta, bandė spausti Ukrainos valdžios pareigūnus, kad jie pasidomėtų J.Bideno įtaka ir veiksmais jų šalyje.
Tuo metu naujasis Ukrainos vadovas V.Zelenskis turėjo greitai pažinti karčiąją politikos pusę – vadovu tapęs aktorius Amerikoje pavirto dažnai linksniuojamu asmeniu.
Nors pats JAV prezidentas teigė, kad tokiu elgesiu nenorėjo spausti Ukrainos vadovo V.Zelenskio, jo prašymai pasidomėti būsimo konkurento veikla tapo lemiamu veiksniu šalies demokratams pareikšti nepasitikėjimą.
Taip D.Trumpas tavo viso labo trečiuoju prezidentu šalies istorijoje, kurio apkaltos svarstymas ateinančiais metais keliaus į Senatą, o ten laukiamas tikėtinas jo išteisinimas.
Mat daugumą Senate vis dar išlaiko respublikonai, todėl nėra jokių abejonių, kad partijos vedlio munduras bus plaunamas prieš 2020 m. JAV prezidento rinkimus.
Mistika apipinta mirtis
Finansininko J.Epsteino mirtis suglumino visą pasaulį. Jo išėjimas ateityje greičiausiai bus nušviestas įvairiuose dokumentiniuose ir vaidybiniuose filmuose, mat istorija – neeilinė.
„Aš nesu seksualinis iškrypėlis, aš paprasčiausias įstatymo pažeidėjas, – 2011 metais leidiniui „New York Post“ sakė J.Epsteinas. – Yra skirtumas tarp žmogaus, kuris nužudo kitą asmenį, ir asmens, kuris pavagia riestainį iš parduotuvės.“
J.Epsteinas buvo kaltinamas vadovavimu ir pelnymųsi iš tinklo, kuris seksui pardavinėjo nepilnametes mergaites.
Tai nebuvo pirmasis tokio pobūdžio kaltinimas jam, nes prieš dešimtmetį teismas verslininką išteisino dėl bandymų verbuoti nepilnametes užsiimti prostitucija.
66-erių J.Epsteinas turėjo įtakingų draugų – princą Andrew, dabartinį JAV vadovą D.Trumpą ir buvusį šalies lyderį Billą Clintoną.
Gimęs ir augęs Niujorke J.Epsteinas savo vietą surado Volstrite. Jis buvo gabus bankininkas ir 1982 metais įkūrė savo firmą.
J.Epsteinas greitai pradėjo krautis turtus, o sėkminga karjera kartu atnešė ir visą įtakingų draugų būrį.
„Pažįstu Jeffą 15 metų, – 2002 metais kalbėjo D.Trumpas. – Jis nuostabus žmogus ir man labai patinka su juo leisti laiką.“
Bankininką nuolat supo gražios moterys, tačiau nepaisant to jis visada turėjo liguistą seksualinį potraukį prie nepilnamečių.
Jis pats pripažino, kad jį traukia jaunutės. Tokia aistra privedė J.Epsteiną prie kalėjimo kameros, kartu ir prie mįslėmis apipintos mirties.
Garsusis kalinys teismo sprendimo dėl kaltinimų prekyba žmonėmis laukė vienoje Niujorko kalėjimo kamerų. Nors turėjo būti stebimas visą parą, staiga pranešta apie vyro mirtį.
Sąmokslo teorijų apie J.Epsteino mirtį sklando daugybė. Kai kurie mano, kad jis mirė nuo patirtų kaklo sužalojimų, kai bandė nusižudyti, kiti sako, kad garsųjį kalinį nužudė tie, kuriems atrodė, kad J.Epsteinas žino per daug.
Nors J.Epsteiną kalėjimo kameroje nuolat stebėjo du kalėjimo prižiūrėtojai, žmonės teigia, kad savižudybės versija yra mažai tikėtina.
JAV federalinių tarnybų pareigūnai bet kokias tokias teorijas atmeta. Tačiau įdomu tai, kaip smarkiai pasaulyje išpopuliarėjo frazė „Epsteinas nenusižudė“, – ji vartojama įvairiuose forumuose, pokalbių svetainėse ar interneto puslapių komentaruose.
Teisininkė Gloria Allred, kuri teismuose atstovavo J.Epsteino seksualinio priekabiavimo aukoms, teigia, kad jo mirties istorijoje išlieka kelios neišsiaiškintos detalės.
Profesorius Ericas Oliveris, kuris nagrinėja sąmokslo teorijas, mano, kad valdžiai nepavyks įtikinti žmonių garsaus asmens savižudybės versija: „Kai gyvuoja toks didelis nepasitikėjimas politine ir teisine sistema, bet kokie įtikinėjimai gali būti labai su dėtingi.“
Laisvės šauksmas Honkonge
Garsusis ekstradicijos įstatymo projektas, kuris įžiebė pirmuosius protestus, Honkonge buvo pristatytas balandį.
Pagal jame įtvirtintas sąlygas, nusikaltimus Honkonge atlikę asmenys, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti išsiųsti į žemyninę Kinijos dalį.
Įstatymo projektui prieštaraujantys Honkongo gyventojai teigė, kad toks reglamentas didina nesąžiningų teismų ir nuosprendžių vykdymo riziką.
Baimintasi, kad tokiu sprendimu Kinija padidintų įtaka Honkonge ir galėtų persekioti vietos žurnalistus bei politinius aktyvistus.
Tūkstančiai žmonių išėjo į gatves pareikšti nepasitenkinimo. Po kelių protesto savaičių miesto vadovė Carrie Lam sakė, kad šis įstatymo projektas bus įšaldytas.
Protestuotojai, baimindamiesi, kad jis gali būti persvarstytas, reikalavo, kad svarstymas būtų visiškai atšauktas.
Tuomet prasidėjo žiaurūs susirėmimai tarp vietos policininkų ir protestuotojų. Rugsėjį įstatymo projekto svarstymas buvo galutinai nutrauktas, tačiau protestuotojai toliau veržėsi į gatves.
Spalio 1-ąją, kai Kinija triukšmingai šventė Komunistų partijos valdymo 70-metį, Honkongas skendėjo chaose, prasiveržė smurtas. Tą dieną mieste buvo nušautas 18 metų vaikinas.
Vyriausybė tuomet uždraudė protestuotojams dėvėti kaukes – taip jie dangstėsi nuo teisėsaugos persekiojimo.
Lapkritį vietos studentai užsibarikadavo Honkongo politechnikos universitete ir tai galima laikyti vienu svarbiausiu protestų mieste momentu. Susirėmimai truko ne vieną dieną, Vakarai ėmė aktyviau kalbėti apie situaciją.
Lapkritį įvyko ir Honkongo savivaldos rinkimai, juose triuškinamą pergalę iškovojo demokratijai pritariantys atstovai.
17 iš 18 tarybos vietų užims Kinijos politikai prieštaraujantys asmenys. Tikėtina, kad tai taps papildomu laisvės impulsu protestuose skendinčiame krašte.
Honkongas sulaukė paramos iš Jungtinės Karalystės, JAV, Prancūzijos, Kanados ir Australijos – čia vyko masinės protesto akcijos.
Palaikymo ir paramos Honkongo gyventojai sulaukė ir Lietuvoje.
Karčios diktatūros šaknys
Venesueloje šie metai toliau pažymėti kaip kovos už valdžią ir šalies ateitį laikotarpis. Ši Pietų Amerikos šalis jau kelerius metus kenčia dėl prastėjančios ekonomikos, maisto ir vandens trūkumo.
Daugiau nei 4 milijonai venesueliečių yra emigravę iš šalies, o bėgti iš šalies šįmet dar labiau skatino lyderio 57-erių Nicholaso Maduro veiksmais.
Šioje šalyje dabar dažniausiai pateikiamas klausimas: kas yra šios šalies prezidentas? Juanas Guaido – 36 metų opozicijos lyderis ar nuo 2013 metų šalį valdantis N.Maduro.
Tokį pasikeitimą nulėmė opozicijos lyderio J.Guaido kreipimasis į šalies kariuomenę: jis prašė pakeisti poziciją ir paremti jį kaip naują šalies vadovą.
Sausio 23 dieną J.Guaido jau apsiskelbė prezidentu ir pranešė, kad ruošiasi perimti vykdomąją valdžią Venesueloje.
N.Maduro į tokius veiksmus reagavo agresyviai, nes į prezidento postą buvo prisaikdintas vos prieš porą savaičių. N.Maduro oponento veiksmus pavadino JAV planu išstumti jį iš valdžios.
Užsispyręs kartojo, kad pagal konstituciją yra teisėtas šalies vadovas ir toks išliks.
Per pirmąją N.Maduro valdymo kadenciją šalis patyrė milžinišką ekonominį nuosmukį, o Venesuelos gyventojai kaltina jo socialistinę vyriausybę privedus šalį prie krizės.
N.Maduro buvo perrinktas antrai kadencijai 2018 metais, tačiau jo politiniai oponentai teigia, kad prezidento rinkimų rezultatai buvo suklastoti.
Rinkimų rezultatų nepripažino ir Nacionalinis Susirinkimas, kontroliuojamas opozicijos. Jo atstovai teigė, kad N.Maduro neskaidriais rinkimais uzurpavo postą.
Būtent todėl opozicijos lyderis J.Guaido sausio 23 dieną pasiskelbė šalies vadovu. Šį statusą pripažįsta daugiau nei 50 šalių.
Tačiau N.Maduro remia tokios pasaulio galybės kaip Kinija ar Rusija. Norint pakeisti valdžią Venesueloje reikia ir šalies kariuomenės sprendimo.
Kol kas karinės pajėgos remia N.Maduro, nors J.Guaido pažadėjo šalies kariams amnestiją, jei jie nusigręš nuo de facto Venesuelos vadovo.
Situacija šalyje šiuo metu yra kritinė. Venesuela skęsta humanitarinėje ir ekonominėje krizėje, o šalies opozicija tikina, kad pasiekti pozityvių rezultatų galima tik nuvertus diktatūrą.
Artėjančios krizės aidai
2019 metus pasaulyje galima apibūdinti kaip milžiniškų protestų ir nepasitenkinimų metus. Žmonės visuose žemynuose protestavo ir dėl globalinių planetos pasikeitimų, ir dėl politinių valdžios sprendimų.
„Extinction Rebellion“ organizacija visuose didžiausiose pasaulio miestuose reiškė nepasitenkinimą dėl šalių lyderių neryžtingumo sprendžiant klimato kaitos problemas.
Pietų Amerikos šalyse, tokiose kaip Čilė, Kolumbija, Bolivija, piliečiai protestavo prieš valdžios korupciją, nesąžiningus rinkimus ar nesubalansuotus ekonominius planus ir reformas.
Bolivijos prezidentui Evo Moralesui net teko atsistatydinti iš savo posto ir bėgti į Meksiką.
Senajame žemyne taip pat netrūko aistrų. Ispanijoje Katalonijos gyventojai reikalavo iš vyriausybės pradėti derybas dėl krašto atsiskyrimo nuo šalies.
Prancūzijoje vykę „geltonųjų liemenių“ protestai, kuriuose aidėjo prašymai kelti algas, mažinti kainas ir nelygybę, neilginti pensinio amžiaus. Gruodžio mėnesį prasidėjo ir transporto streikas, kuris paralyžiavo svarbiausius šalies transporto kelius.
Maskvoje vasarą vyko protestai dėl neskaidrių savivaldos rinkimų rezultatų. Per ne vieną savaitgalį vykusius neramumus suimta daugiau nei 1,5 tūkst. protestuotojų. Jiems buvo skirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės.
Viduriniuose Rytuose konfliktų taip pat nepavyko išvengti. Irane paskelbus apie degalų kainų kilimą protestuotojai netruko išeiti į gatves, neišvengta ir didelio žuvusiųjų skaičiaus.
Nuo spalio mėnesio aistrų kibirkštys įsižiebė ir Irake – prieš korupciją šalyje nukreipti mitingai vyko Bagdade ir kituose rytiniuose valstybės miestuose.
Libane taip pat aidėjo nepasitenkinimo šūksniai. Reikalauta naujos technokratinės valdžios suformavimo, pakeičiant visus politikus ir į jų vietą išrenkant naujus.
Pasak ekonomistų, didžiulis protestų skaičius pasaulyje gali būti tartum barometras, leidžiantis nuspėti artėjančią krizę.
Panašių apraiškų matėme ir 2007 metais, tuomet kilę neramumai išpranašavo ekonominį nuosmukį. Ar taip bus ir šį kartą?
