Taikos miestelis simboliniu pavadinimu Rondinė („rondine“ išvertus iš italų k. – kregždė), auginantis taikos lyderius, prieš ketverius metus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.
Vis dėlto ne daug kas žino, kad jo istorija prasidėjo nuo laiško Raisai Gorbačiovai ir po italų grupės kelionės į „perestroikos“ laikų Lietuvą.
Būtent ši kelionė į mūsų šalį tapo vienu motyvų įkurti unikalią pasaulyje vietą, kur priešai virsta draugais.
Misijai įkvėpė Lietuva
Atvykus į Toskanoje esančią Rondinę pasitinka užrašas „Rondinė – taikos tvirtovė“.
Prieš keletą dešimtmečių čia stūksojo tik nebegyvenami akmeniniai viduramžių mūrai, o dabar jaunuoliai iš konfliktų kamuojamų pasaulio šalių čia atvyksta mokytis taikos.
Miestelis buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, pristatytas Jungtinių Tautų Asamblėjoje Niujorke, o paramą jam yra oficialiai deklaravusi ne tik Italijos vyriausybė, bet ir popiežius Pranciškus.
Unikali ypatingo miestelio idėja jos įkūrėjui Italijos psichologijos profesoriui Franco Vaccari kilo po kelionės į Lietuvą, tuomet dar priklausiusią Sovietų Sąjungai.
Neįtikėtiną istoriją „Lietuvos rytui“ sutikęs papasakoti profesorius neslėpė, kad kelionę, dėl kurios teko net grasinti sovietų režimui, iki šiol prisimena iki smulkmenų.
„1987-aisiais pirmą kartą nuvykau į tuometę Sovietų Sąjungą. Mes keliavome į Maskvą, Leningradą ir į Lietuvą. Tas vizitas į Vilnių mane labai palietė, – pasakojo F.Vaccari. – Nors jau buvo lyg naujos epochos pradžia, Sovietų Sąjunga dar buvo labai stipri, su KGB ir visu diktatūriniu režimu.
Vilniuje mane nuvedė prie Aušros Vartų, mes lipome siauriais laiptais į viršų susimaišę su Lietuvos žmonėmis, kurie dainavo laikydami žvakes rankose. Mane tai labai sujaudino. Grįžome į Italiją. Nepaisant vis dar stiprios Berlyno sienos, norėjome pradėti bendradarbiauti, norėjome dirbti dėl taikos.“
Rašė M.Gorbačiovo žmonai
F.Vaccari tikino tuomet su savo studentais nusprendęs rašyti laišką pačiai R.Gorbačiovai, kuri rūpinosi sovietų jaunimo bendradarbiavimu su bendraamžiais iš Vakarų. Laišką patys pristatė tiesiai į Sovietų Sąjungos ambasadą Romoje.
„Mums garantavo, kad laiškas pasieks adresatą, nors tokius laiškus siųsti – tas pat, kas įmesti butelį su žinute į vandenyną ar parašyti laišką Kalėdų Seneliui.
Po kiek laiko Areco mieste mane sustabdė mane pažinojęs Komunistų partijos senatorius ir pasakė: „Profesoriau, turiu jums gerą žinią. Jūsų prašymas buvo svarstomas paties centrinio komiteto.“
Atsakymas vėliau buvo perduotas ne tiesiogiai mums, bet Italijos komunistų partijos šventėje Bolonijos mieste.
Atostogavau Dolomitinėse Alpėse, kai mane pasiekė žinutė: „R.Gorbačiova jus kviečia į Sovietų Sąjungą“, – prisiminė taikos miestelio prezidentas.
Susitiko su V.Sladkevičiumi
F.Vaccari pasakojo, kad įleisti į Lietuvą, kur jau vyko istoriniai pokyčiai, sovietų valdžia nelabai norėjo, tačiau italai buvo atkaklūs ir be galo drąsūs.
„Kai pradėjome ruoštis kelionei, Lietuvoje prasidėjo pirmieji judėjimai dėl nepriklausomybės. Vilniaus ir Kauno gatvėse pasirodė armija. Nuvykę į ambasadą pradėjome dėl to protestuoti, sakėme, kad tam nepritariame, kad jie turi liautis naudoti jėgą ir išklausyti lietuvių tautą, – tikino italas F.Vaccari. – Tuomet pareiškėme, kad būtinai norime aplankyti ir Lietuvą, o jei mūsų neįleis, surengsime spaudos konferenciją ir anuliuosime kelionę.“
Miestelio vadovas sako dabar manantis, kad tuomet elgėsi taip, lyg būtų šiek tiek išprotėję.
„Man tebuvo 35 metai, bet mes tikėjome savo laisvės idėjomis.
Mums, katalikams, Lietuva buvo labai svarbus katalikybės kraštas, mes jai jautėme didelę simpatiją, Lietuvos kančia buvo mūsų kančia. Taigi su mumis šiek tiek pasiginčijo, bet prašymą patenkino.
Tačiau tai – dar ne viskas. Mes dar paprašėme, kad mums leistų susitikti ir su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kuris buvo įkalintas savo mažame mediniame namelyje. Nors to nesitikėjome, leido aplankyti ir jį“, – neįtikėtiną istoriją pasakojo F.Vaccari rodydamas iki šiol saugomas nuotraukas su kardinolu.
Jis pabrėžė, kad ši kelionė į Lietuvą visai 70-ies italų grupei paliko neišdildomą įspūdį.
„Kaune, Šv.Antano bažnyčioje, tuomet surengėme spektaklį apie šventojo Pranciškaus gyvenimą.
Iki šiol puikiai prisimenu tą bažnyčią – perpildytą žmonių, su daugybe mažų vaikų, kurie mus sveikino puldami į glėbį.
Prisimenu, jog atvežėme lankstinukų, kuriuose itališkas spektaklis buvo išverstas į rusų kalbą, kad žmonės galėtų jį lengviau sekti. Kokie buvome kvaili ir nesusipratę.
Į mus pažvelgė piktai ir atsakė, kad mes esame draugai, bet tai, kas parašyta kirilica, į bažnyčią nepateks. Tada daug ką supratome“, – emocingai pasakojo F.Vaccari.
Rondinėje prasideda dialogas
Pirmosios taikos kregždės Rondinės miestelyje nutūpė 1995-aisiais, kai vyko Rusijos ir Čečėnijos karas.
Būtent šių konfliktuojančių pusių studentai tapo pirmaisiais Rondinės gyventojais.
„Ta idėja buvo tokios embriono būsenos iki Čečėnijos karo. 1995 metais Grozno universiteto rektorius kreipėsi į tuos italus prašydamas priimti keletą čečėnų studentų, kad jie galėtų užbaigti mokslus.
Jie atsakė: „Taip, mes priimsime, bet priimsime ir keletą jaunų rusų, kad jie galėtų gyventi kartu ir mokytis to sugyvenimo“, – pasakojo Rondinę neseniai aplankęs Lietuvos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius.
Atvykę jaunuoliai privalėjo dalytis studijų suolu, virtuve ir net skalbykle, nepaisant to, kad pasąmonėje turėjo giliai įspaustą priešo etiketę, o namuose jų tautiečiai kovojo.
„Tai buvo labai sudėtinga patirtis, vėliau išaugusi ir atvėrusi kelią kitoms šalims. Pradžioje Rusijos pusė mus įtarinėjo, kad mes siekiame Čečėnijos nepriklausomybės, bet mes niekada nepalaikėme jokios politinės pusės.
Mes dirbame kitu tikslu: norėjome mokyti jaunimą, kad visi, norintys taikos, pirmiausia turi kalbėtis. Rondinė yra ta vieta, kur prasideda dialogas“, – nelengvą pradžią prisiminė F.Vaccari.
Nudraskė priešų etiketes
Dabar ši taikos citadelė bendradarbiauja su 25-iomis pasaulio šalimis – ne tik tomis, kuriose vyksta karas. Čia atvyksta ir studentų iš įvairių socialinių konfliktų kamuojamų valstybių, tokių kaip Kolumbija.
Miestelio prezidentas pabrėžė, kad išmokti juos valdyti ypač svarbu, nes nuo tokių konfliktų prasideda karai.
„Karas niekada neateina netikėtai, pirma prasideda socialiniai konfliktai, paskui jie plečiasi, tampa nevaldomi ir sprogsta karais. To moko istorija.
Mes savo studentus vežame ir į mafijos valdomas Pietų Italijos teritorijas. Norime parodyti mūsų žaizdas, leisti suprasti, kad nėra pasaulyje vietų be konfliktų.
Žinoma, Sirijoje, kur vyksta karas, kur kas blogiau. Bet jei konfliktų neišmoksime valdyti, karo rizika visada bus už kampo visose šalyse“, – sakė taikos miestelio įkūrėjas.
Su priešu dalijasi viskuo
Rondinės miestelyje jau užaugo daugiau kaip 200 taikos misionierių iš viso pasaulio ir 100 iš Italijos, atvykstančių mokytis pagal specialią programą, skirtą paskutinių klasių Italijos moksleiviams.
Unikalų taikos mokymo metodą sukūręs Italijos psichologijos profesorius sakė, kad studentams čia dėstomi įvairūs dalykai, mokantys keisti mąstymą.
Bet pirmiausia jų laukia tikras išbandymas – dveji metai itin artimo gyvenimo kartu su priešu mažame ir gana izoliuotame Italijos kaimelyje.
„Jie turi atvykti poromis su savo priešu. Jie dalijasi kambarį, virtuvę, studiją, mašiną, dviratį – viską. Kitaip tariant, kitą visuomet randi greta.
Rondinė labai žavi, bet ir labai sudėtinga vieta, nes čia atvyksta jaunuoliai, turintys labai stiprų išankstinį nusistatymą prieš kitą, pilni skausmo ir kančių, ir visa tai įveikti nėra lengva. Tie jaunuoliai, kurie čia mokosi, iš tiesų labai drąsūs.
Matyti, kad jie nori geresnės ateities, labai džiugina, tai suteikia daug vilties“, – sakė F.Vaccari.
„Aš susitikau jauną vaikiną iš Šiaurės Osetijos, kuris sakė, kad važiuodamas į Rondinę įsivaizdavo, kaip ginčysis su savo priešu, tikėjosi sutikti vaikiną kaip ir jis – iš Ingušijos. O atvažiavęs rado jauną merginą, su kuria susidraugavo kaip brolis ir sesuo, – įspūdžiais po susitikimo su studentais dalijosi Lietuvos ambasadorius R.Šlepavičius. – Pats taip ir pasakė. Mačiau merginą iš Armėnijos ir vaikiną iš Azerbaidžano ir kai kalbėjausi su jais, pabrėžiau, kad jie yra būsimieji savo tautų lyderiai ir turės prisiimti tą didelę atsakomybę kurti taiką, kurti gyvenimą – jie patvirtino, kad tam yra pasiryžę.“
Terpė susėsti pokalbio
Iš Šiaurės Osetijos į Rondinę atvykęs Batrazas „Lietuvos rytui“ pasakojo įsivaizdavęs, kad pirmasis susitikimas su priešu bus kur kas labiau įtemptas.
„Maniau, kad tikrai kils konfliktas. Žinoma, neimsime kovoti, bet maniau, kad diskusija tikrai kils. Iš tiesų labai daug diskutavome, bet neagresyviai. Tiesiog bandėme suprasti mūsų situaciją žvelgdami į ją iš priešo pusės.
Mano šalyje negali su savo priešu taip ramiai atsisėsti ir pasikalbėti, o čia tokia galimybė yra“, – sakė studijas netrukus baigsiantis jaunas osetinas.
Aishat, atvykusi į Rondinę iš Nigerijos, pasakojo, jog jos šalį kamuoja daugybė vidinių konfliktų, kuriuos reikia spręsti norint, kad žmonės iš Afrikos nebėgtų į Europą.
„Manau, kad ateitis prasideda dabar ir nuo mūsų pačių. Jeigu norime, kad ateinanti karta turėtų šviesesnę ateitį, reikia pradėti veikti.
Aš galvoju apie savo šalies vaikus, kurie yra visiškai nekalti, tačiau auga įtikinti, kad turi priešą, nors jo nėra. Man kartais pataria likti Europoje, bet aš privalau grįžti ir imtis tų permainų. Yra daugybė darbo, aš dėl to studijavau, o mano kelionė tik prasidėjo“, – kalbėjo Aishat, Nigerijoje baigusi politikos mokslus.
Mokytis taikos jaunuoliai į Rondinę atvyksta po studijų savo šalyje ir itin kruopščios atrankos. Mokydamiesi būti taikos nešėjais jie įgyja ir savo specialybės magistro laipsnį. Visos studijų išlaidos jiems kompensuojamos.
Rondinės įkūrėjas neslėpė, kad buvo ir skaudžių patirčių – kai kuriems studentams teko pirma laiko palikti miestelį, nes jie nesugebėjo susidoroti su iššūkiais.
Vis dėlto dauguma šią ypatingą mokyklą baigia sėkmingai. Po mokslų taikos kregždės įpareigojamos skristi namo nešti taikos misiją tautiečiams.
„Didžiausi iššūkiai laukia po to, kitaip tai būtų graži, bet šiek tiek utopiška patirtis.
Mes pradedame matyti gražius rezultatus. Tai skirtingo pobūdžio iniciatyvos.
Yra tokių Rondinės gyventojų, kurie pateko į parlamentą, yra verslininkų, kurie kartu įdarbino rusus ir čečėnus. Siera Leonėje susibūrusi mūsų buvusių studentų grupė dirbo tam, kad prezidento rinkimai vyktų be smurto. Turime projektą, kur dirbama su Armėnijos ir Azerbaidžano jaunimu. Pamažu tie jauni asmenys atneša pokyčių į savo visuomenę“, – džiaugėsi F.Vaccari.
Unikalumu domisi pasaulis
2015-aisiais Rondinė buvo oficialiai pristatyta Nobelio taikos premijai, o šiemet išskirtinis dėmesys jai buvo skirtas Jungtinių Tautų Asamblėjoje Niujorke.
Italijos premjeras Giuseppe Conte kreipėsi į visų šalių lyderius prašydamas paremti Rondinės įkūrėjų idėją plėsti projektą ir įkurti pasaulinę lyderių mokyklą „Global Leaders School“, kur galėtų studijuoti jaunimas iš viso pasaulio, ne tik iš karo ir sunkumų sužalotų šalių.
„Privalome naudotis taikiais konfliktų sprendimo būdais, kuriuos jau turime, pradėdami nuo tarpininkavo, įtraukdami visas visuomenės grupes, moteris ir jaunimą. Primenu, kad Italijoje, mažame Toskanos mieste, mes jau turime tokią iniciatyvą. Ji vadinasi Rondinė – čia šimtai jaunuolių, atvykusių iš konfliktuojančių šalių, buvo pakviesti gyventi kartu, mokytis kasdienio dialogo, diena po dienos tapdami tikrais taikos pasiuntiniais“, – Niujorke kalbėjo Italijos premjeras G.Conte.
Rondinės įkūrėjai prašo, kad visos jų idėją remiančios šalys taikos projektui iš savo gynybos biudžetų skirtų tokią sumą, kokią yra numatę ginklams įsigyti.
F.Vaccari „Lietuvos rytui“ sakė, kad taip norima pasėti kur kas daugiau gerų sėklų, ir tikėjosi, jog viena pirmųjų jų idėją parems Lietuva: „Pasauliui reikalingi nauji lyderiai, turintys kitokį mentalitetą.
Po 20 metų darbo patirties mes norime savo metodą panaudoti tam, kad jie būtų auginami.
Prašome, kad prie to prisidėtų kitos valstybės, kad tai nebūtų tik mūsų reikalas, bet visų. Kaip simbolis, kad visi privalo būti gerbiami ir visi išklausyti – dideli ar maži.
Tikiu, kad ir Lietuva gali suvaidinti svarbų vaidmenį kaip Šiaurės Europos atstovė. Man tikrai būtų labai malonu, jeigu ji būtų tarp pirmųjų šalių, pasirašiusių šį dokumentą.“
„Manau, kad bet kuris žingsnis, kuris veda link sugyvenimo, link taikos, – svarbus.
Tai galbūt lašas jūroje, bet ta kryptimi, kuria mes norime, kad pasaulis suktųsi.
Tie žmonės anksčiau ar vėliau bus sprendimų priėmėjai. Jeigu jie bus išmokyti reguliuoti konfliktus, o ne juos eskaluoti, yra tikimybė, kad patys priims sprendimus atsižvelgdami į tą patirtį, kurią įgavo“, – Lietuvos ambasadorius neslėpė tikintis italų idėja.
Pats taikos mokymo metodo sumanytojas F.Vaccari sakė suprantantis, kad jo misija gali pasirodyti utopinė, tačiau sumažinti ginkluotų konfliktų skaičių esą tikrai įmanoma: „Mes nesakome, kad pasaulyje nebebus smurto, jo bus iki paskutinio žmogaus paskutinio atokvėpio Žemėje. Jis kaskart atgimsta, nes tūno žmogaus širdyje. Bet karas yra sisteminė, organizuota smurto išraiška. Tai kitas dalykas.
Mes sakome, kad jokio karo nebuvo be priešų. Pirma atsiranda priešas, paskui – karas. Dirbame tam, kad parodytume, jog priešas užauginamas iš lėto, ir tai yra siaubingi spąstai.
Priešas yra socialinė, kultūrinė konstrukcija. Jei mes išmoksime nesusikurti priešų, atimsime prielaidą karui kilti.
Nepanaikinsime smurto, bet karą ir ginkluotus konfliktus mes galime pamažu išnaikinti“, – įsitikinęs F.Vaccari, tikintis Toskanoje užaugintais pokyčių pasaulyje misionieriais.
