„Europa buvo ir visada bus mano gyvenimo meilė“, – per vieną atsisveikinimo kalbų sakė kadenciją baigęs Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris.
64-erių politiko meilė Europos Sąjungai neužgeso nepaisant to, kad jo penkerių metų kadenciją ženklino bene didžiausi žemės drebėjimai Bendrijos istorijoje.
Jis atėjo į postą iš karto po Rusijos agresijos Ukrainoje, Graikijai klimpstant į skolas, vėliau Europą užklupo migrantų krizė, 2016 metais prasidėjo iki šiol nesibaigiantis „Brexit“ galvosūkis, reikėjo išmokti naujų transatlantinio bendradarbiavimo formų, kai JAV buvo išrinktas prezidentas Donaldas Trumpas.
2016 metais J.C.Junckeris kalbėjo nieko nepagražindamas: „Europos Sąjunga išgyvena egzistencinę krizę.“ Kai pernai kalbėdamasis su „Lietuvos rytu“ pirmininkas prisiminė šiuos savo žodžius, teigė, kad tai buvo pavojaus signalas, kurį Europa išgirdo.
„Iš prigimties esu optimistas, o pagal profesiją – realistas. Abiem atvejais – ir kaip optimistas, ir kaip realistas – manau, kad Europa verčia naują istorijos puslapį.
Kaip dažnai būna, tik pasiekę tam tikrą tašką sugebame išgirsti pavojaus signalą, – „Lietuvos rytui“ sakė J.C.Junckeris. – Kai tuos žodžius sakiau 2016 metais, buvome pasiekę tą tašką. Reikėjo įvertinti tikrąją padėtį. Nuo tada pamažu, užtikrintai ir ryžtingai pasukome kursą kita linkme.“
Buvęs Liuksemburgo premjeras J.C.Junckeris nebijojo parodyti, kur Europa klysta ir klumpa, kai „Europoje buvo per mažai Sąjungos, o Sąjungoje – per mažai Europos“.
Tačiau pačiais sunkiausiais momentais jis buvo ir tas, kuris sugeba išsklaidyti įtampą pokštais, teatrališkais pasisveikinimais ir širdingais bučiniais.
Kaip „Lietuvos rytui“ pasakojo su J.C.Junckeriu daug bendravęs Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, pirmininkas ir širdį, ir sielą atidavė Bendrijai: „Nėra likę labai daug tokių žmonių, kurių visas gyvenimas būtų taip paliestas Europos.“
Visuomet pasitikėjo savimi
Kai šiemet per ne vienerias derybas buvo svarstyta, kas turėtų pakeisti J.C.Junckerį, politinis rebusas buvo sudėtingas – prancūzai norėjo vieno kandidato, vokiečiai kito. Reikėjo rasti kompromisą. Juo tapo 61 metų vokietė Ursula von der Leyen.
Tuo metu J.C.Junckeris juokavo: „Su tam tikru džiugesiu stebiu, kaip jums nelengva mane pakeisti.“
Ir iš tiesų – vargu ar kas ryžtųsi ginčytis, kad Europos Komisijos vadovo postas J.C.Junckeriui puikiai tiko.
J.C.Junckeris atėjo į šį postą po 18 metų pirmininkavimo Liuksemburgui, o 2004–2013 metais buvo ir Euro grupės vadovas.
„J.C.Junckeris – be galo gilios politinės patirties ir politinės išminties asmenybė. Jis matė didžiąją dalį Europos istorinių įvykių savo akimis. Jis dalyvavo ir kuriant Mastrichto sutartį, ir įvedant vieningą valiutą – eurą.
Jis dirbo su tokiomis asmenybėmis kaip François Mitterand’as, Jacques’as Chiracas, Helmutas Kohlis, su dabartiniais ES lyderiais – pradedant Angela Merkel ir baigiant Emmanueliu Macronu, – pasakojo A.Pranckevičius. – J.C.Junckeriui traukiantis į politinę pensiją, mes matome labai iškilaus europiečio išėjimą iš politinio lauko.“
2014 metais atėjęs į Europos Komisijos vadovo postą jis atsinešė ne tik didelį politinį kapitalą, bet ir derybinio meno įgūdžius, kurie gal ir peržengdavo protokolo ribas, bet dažnai suveikdavo, kaip klijai mezgant santykius.
„J.C.Junckeris – įdomi asmenybė, turinti be galo gerą humoro jausmą, didžiulę politinę įžvalgą ir intuiciją, kuri leidžia jam ir su didžiausiais pasaulio vadovais sugebėti užmegzti šiltą ryšį ir su jais sutarti“, – „Lietuvos rytui“ teigė A.Pranckevičius.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo teigimu, bendraudamas su tokiais lyderiais kaip JAV prezidentas D.Trumpas arba Kinijos vadovas Xi Jinping’as, J.C.Junckeris sugebėjo rodyti didelio valstybės žmogaus charakterį.
„Pamenu vieną juokingą situaciją, kai susitikęs su Kinijos prezidentu Xi Jinping’u jis, dar būdamas mažyčio Liuksemburgo vadovas, pasakė: „Tu ir aš, Kinija ir Liuksemburgas, mes kartu esame pusantro milijardo žmonių pasaulyje. Mes galime labai daug nuveikti kartu.“
Taigi jis visuomet rodė didelį pasitikėjimą savimi ir, nors buvo iš tikrai labai mažos valstybės – Liuksemburgo, su visais pasaulio lyderiais jis bendravo kaip lygus su lygiu“, – teigė A.Pranckevičius.
Kaip teigia A.Pranckevičius, svetimų žodžių į J.C.Junckerio lūpas neįdėsi.
„Jis kalba tai, ką byloja jo politinė išmintis ir jo įžvalgos. Net jo patarėjams ir spaudos tarnybos žmonėms būdavo nelengva iš anksto nuspėti, ką pirmininkas pasakys. Jis pats kūrė savo retoriką, savo kalbą. Kartais būna, kad patarėjai sukuria vadovų įvaizdį ar didžiąją dalį jų kalbų.
To tikrai nebuvo J.C.Junckerio atveju“, – teigė A.Pranckevičius.
Rūpinosi mažiausiomis narėmis
J.C.Junckeris visą laiką Europos Sąjungą matė kaip kūrybos objektą, kuris nuolat keičiasi, reaguoja į krizes ir iššūkius bei dažniausiai per juos sustiprėja.
„Kai J.C.Junckeris atėjo, jis pradėjo nuo didelių krizų – ir didžiosios ekonomikos krizės, ir Graikijos gelbėjimo. Jis atėjo po Rusijos agresijos Ukrainoje, Krymo aneksijos.
Vos po metų, 2015-aisiais, įvyko migracijos krizė, o 2016-aisiais – ir „Brexit“ referendumas.
D.Trumpo išrinkimas taip pat įnešė siautulio į transatlantinius ryšius, – vardijo A.Pranckevičius. – Pirmi treji metai buvo paženklinti milžiniškų žemės drebėjimų pačioje ES politikoje, visi penkeri metai – dramatiški.
Bet J.C.Junckerio Komisija sugebėjo pabaigoje suteikti ilgalaikę vilti – kad ES išlieka, kad „Brexit“ netapo pabaigos pradžia.“
„Nuo pat pradžių Europa buvo ne tik sėkmės istorija, bet ir istorija sėkmės, kuri gali būti pasiekta tik mokantis“, – teigė J.C.Junckeris.
„Jo Europos matymas ir jausmas keitėsi priklausomai nuo laikotarpio, bet jam svarbiausia būdavo jokių valstybių nepalikti užnugaryje, kalbėtis, palaikyti dialogą, nieko neizoliuoti, – pasakojo A.Pranckevičius. – Ypač geras pavyzdys – Graikija. Jam pradėjus darbą 2014 m. Graikijos skolų problema buvo vienas didžiausių iššūkių Europos Sąjungoje.
J.C.Junckeris čia atliko labai svarbų vaidmenį – jis įdėjo labai daug pastangų, kad Graikija liktų euro zonos ir Bendrijos narė.“
2017 metais J.C.Junckeris buvo įsiutęs, kai Europos Parlamente pasiklausyti Maltos premjero Josepho Muscato kalbos susirinko saujelė žmonių – palaikė tai nepagarba mažesnėms šalims: „Sveikinuosi su tais, kurie pasivargino būti salėje. Tai, kad čia sėdi vos 30 žmonių, rodo, jog Parlamento požiūris yra nerimtas.“
Anot A.Pranckevičiaus, itin sudėtingos teisės viršenybės bylos su Lenkija ir Vengrija per pastaruosius penkerius metus stipriai palietė vidinį pasitikėjimą Europos Sąjungoje.
„Tačiau net ir susidarius sudėtingai situacijai J.C.Junckeris buvo vienas lyderių, kuris nuolatos palaikė dialogą tiek su Varšuva, tiek su Budapeštu. Jis, kiek įmanoma, stengėsi išspręsti problemas dialogu, – prisiminė A.Pranckevičius. – Sunku suskaičiuoti, kiek kartų jis yra susitikęs su Viktoru Orbanu. Nors jie visada „špilkavo“ vienas kitą viešumoje, nesutarė dėl tokių dalykų, kaip imigracijos politika, ES vizija, tačiau jis rodė kiekvienam politikui ir lyderiui pagarbą, rasdavo laiko su jais susitikti.“
Anot A.Pranckevičiaus, J.C.Junckeris praleisdavo mažiau laiko su tais žmonėmis, su kuriais gerai sutarė, ir daugiau laiko skirdavo tiems, su kuriais nuomonės skyrėsi. Jis matė savo vaidmenį kaip įtampos mažintojo.
O įtampą jis dažnai sklaidydavo pokštais. Vienas įsimintiniausių – 2015 metais per viršūnių susitikimą Rygoje, kai J.C.Junckeris pasitikinėjo svečius ir pamatęs V.Orbaną pasakė: „Ateina diktatorius. Sveikas, diktatoriau!“ Ir ėmė plekšnoti delnu Vengrijos lyderiui per skruostą.
Mažos valstybės artumas
Pats būdamas iš mažos valstybės, jis visuomet siekė, kad visų – mažų ir didelių balsas būtų išgirstas. Tai buvo labai svarbu Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims.
„Jam buvo ypač svarbu, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys nesijaustų kaip atskalūnės, kad nedidėtų įtampa tarp Rytų ir Vakarų. Būtent todėl Baltijos valstbės jam buvo tokios svarbios, – teigė A.Pranckevičius. – Jis ypač daug dėmesio skyrė sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais projektui.
Buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ne vieną kartą sakė, jog J.C.Junckerio asmeninis įsitraukimas buvo esminis žingsnis, kad Baltijos šalys ir Lenkija pagaliau sutartų politiškai šį projektą įvykdyti.“
J.C.Junckeris visada sakydavo, kad mūsų regione mato nepabaigtą darbą: Baltijos šalys nėra iki galo integruotos į Europos Sąjungą energetikos ir infrastruktūros prasme – jos vis dar yra priklausomos nuo Rusijos daugelyje sričių.
„Nors Baltijos šalys nutolusios nuo Briuselio ir Liuksemburgo, jis skyrė labai daug dėmesio, kad trys šalys, kurios tapo visavertėmis ES narėmis, nesijaustų infrastruktūriškai ir energetiškai toli“, – tvirtino A.Pranckevičius.
Su Lietuvos prezidente D.Grybauskaitė ir J.C.Junckeris palaikė labai gerą ryšį dar nuo tada, kai buvo Euro grupės vadovas, labai daug bendravo tiek susitikimų metu ir už jų ribų.
„Aukščiausia bendradarbiavimo išraiška buvo pernykštis jo vizitas minint Lietuvos valstybės šimtmetį, kurį jis iki šiol prisimena su didžiule šiluma.
Mes kaip tik prieš keletą savaičių dalyvavome atsisveikinimo pietuose su pirmininku J.C.Junckeriu.
Pamatęs mane jis prisiminė tą dieną ir juokaudamas pasakė, kad tą dieną Vilniuje buvo 40 laipsnių šalčio. Man teko jį pataisyti, kad buvo 20 laipsnių šalčio, – juokėsi A.Pranckevičius. – Pirmininkas prisiminė, kad Vilniuje buvo be galo šalta, bet jį sužavėjo žmonių šiluma ir jų gausa gatvėse bei aikštėse visą dieną.“
J.C.Junckeris sakė A.Pranckevičiui, jog Vilniuje jautėsi kaip namuose – turbūt dėl to, kad ir Lietuva, ir Liuksemburgas nėra didelės valstybės.
„Pirmininkas pridėjo, kad dažnai tos mažosios ES valstybės smūgiuoja aukščiau savo svorio, kartais svajoja drąsiau ir elgiasi drąsiau, bet dažnai yra ne ką mažiau subrendusios nei didžiosios ir senosios ES narės, – sakė A.Pranckevičius. – Turbūt tai apibūdina ir jo požiūrį ir į bendravimą su Lietuva, ir į prezidentę D.Grybauskaitę, kuri jam visada imponavo, nes nebijojo pasakyti dalykų tiesiai.“
Prajuokino vėliavos istorija
A.Pranckevičius pasakojo, kad kone kiekvienas susitikimas su J.C.Junckeriu buvo lydimas įsimintinų prisiminimų – ir juokingų, ir rimtų.
„Labai įdomi situacija įvyko, kai J.C.Junckeris atvyko į Vilnių. Paėmėme pirmininką oro uoste ir važiavome link miesto.
Senamiesčio restorane „Ertlio namas“ turėjo įvykti vakarienė su prezidente D.Grybauskaite, – prisiminė A.Pranckevičius. – Pakeliui iš oro uosto staiga abu pastebėjome, kad automobilio priekyje esanti Europos Sąjungos vėliavėlė po truputėlį skysta nuo koto.“
A.Pranckevičius pasakoja, kad abu vėliavėlę stebėjo, tačiau vienas kitam nieko apie tai nesakė, kalbėjosi apie kitos dienos renginius, skirtus šimtmečiui.
„Mačiau, kad ir viena jo, ir viena mano akis stebi tą vėliavėlę, kuri nuolatos blaškėsi vėjyje, kovojo dėl išlikimo. Ir staiga ji pakilo į orą ir nuskrido, trenkėsi į automobilį už mūsų ir į dar kitą, kol galiausiai palindo po dar vieno ratais. Stojo nejauki tylos minutė. Tuomet aš atsisukau į J.C.Junckerį ir sakiau: „Pone pirmininke, man atrodo, kad mūsų vėliava nuskrido.“ Jis į mane pažiūrėjo ir pasakė: „Iš tikrųjų.“
Visą vizitą jis negalėjo to epizodo užmiršti.
Rytą, vos išėjęs iš viešbučio, prieš išvykdamas į susitikimą su premjeru Sauliumi Skverneliu, jis visų pirma puolė žiūrėti, ar už protokolą atsakingi darbuotojai sugebėjo rasti vėliavėlę ir ar ji gerai pritvirtinta.
Komiška situacija, tačiau buvau kiek išsigandęs, kad vizitas prasideda su tokiu prastu simboliu.“
Pralaužė ledus Vašingtone
Vis dėlto gero humoro jausmo nestokojantis J.C.Junckeris, regis, niekada nepykdavo, jeigu kas nevyksta pagal protokolą, mat ir pats išeidavo iš už jo ribų.
Visi praplikę politikai jau buvo išmokę, kad turės nulenkti galvą, nes J.C.Junckeris norės pabučiuoti spindintį viršugalvį. Visi žinojo, kad Europos Komisijos pirmininkas neieško žodžio kišenėje, nes visuomet buvo gerai pasiruošęs.
Galbūt tai patiko ir D.Trumpui, su kuriuo J.C.Junckeris lengvai rado bendrą kalbą.
„2018 metų liepos 25-ąją Baltuosiuose rūmuose per šešių valandų derybas J.C.Junckeris sugebėjo pasiekti prekybos karų paliaubas. D.Trumpas planavo už savaitės įvesti muitus Europos automobilių industrijai, kurie galėjo siekti iki 60 mlrd. eurų ir jau atrodė, kad visi įmanomi įrankiai derybose su D.Trumpu jau panaudoti“, – įtampą prisiminė A.Pranckevičius.
Su JAV vadovu jau prieš tai kalbėjosi kanclerė A.Merkel ir Prancūzijos prezidentas E.Macronas. Pastarasis buvo pasikvietęs JAV prezidentą į Paryžių, pakvietė jį dalyvauti Bastilijos dienos parade, vaišino jį ypatingoje vakarienėje Eiffelio bokšte, bet tai nepadėjo perkalbėti prezidento.
J.C.Junckeris nuvyko į Vašingtoną gerai pasiruošęs, atsivežė Europos Sąjungos smegenų centrų paruoštas statistines prognozes ir kalbėjo faktais bei skaičiais.
„J.C.Junckeris panaudodamas savo politinę patirtį, politinę intuiciją ir asmeninį ryšį sugebėjo susitarti ne tik kad muitų nebūtų, bet ir pradėjo naujas derybas dėl prekybos sutarties su JAV, – pasakojo A.Pranckevičius. – Jis pažadėjo Amerikai, kad Europa daugiau importuos sojų pupelių ir suskystintų dujų – tai dvi ekonomikos sritys, kurios ypač svarbios prezidentui D.Trumpui ir jį remiančioms valstijoms.
Per metus nuo jųdviejų susitikimo JAV suskystintų dujų eksportas į Europą padidėjo 479 proc. o sojų pupelių paaugo 93 proc.
Tai iškalbingi skaičiai, parodantys, jog J.C.Junckeris laikosi savo žodžio, juo galima pasitikėti.“
A.Pranckevičius teigia, kad Vašingtone buvo ir dar vienas kritinis momentas: „Baigiantis deryboms D.Trumpas pasakė: „Tu man labai patinki, tačiau aš norėčiau sudaryti sutartį su tavimi, bet ne su Europa. Ar tai įmanoma?“
O J.C.Junckeris atsakė: „Deja, bet Europa esu aš.“
Šiame viename sakinyje atsispindi ir J.C.Junckerio humoro jausmas, ir pasitikėjimas savimi, ir istorinė akimirka, parodanti, kad mes Europos Sąjungoje šnekame vienu balsu. Tai momentas parodantis, kad mes galime atsakyti į diplomato Henry Kissingerio klausimą, kam skambinti, jeigu nori pasikalbėti su Europa.“
Visą straipsnį apie J.C.Junckerį ir interviu su juo skaitykite lapkričio 30-osios „Lietuvos ryto“ numeryje.
