Neaukšto ūgio, kostiumą vilkintį ir ryškius kaklaraiščius ryšintį 56 metų vyrą pasaulis pažįsta iš ilgų Jungtinės Karalystės Parlamento posėdžių dėl „Brexit“.
Visiems įsiminė jo, įsitaisiusio žalioje odinėje kėdėje, šūksniai „Oooorder!“ „Oooooorder!“ („Tvarkos!“)
Konservatorių partijos politikas J.Bercow iš Bendruomenių Rūmų pirmininko pareigų pasitraukė spalio pabaigoje.
Jo įpėdiniu tapo Leiboristų partijos narys Parlamente 62 metų Lindsay Hoyle’as.
Dabar J.Bercow – laisvas žmogus. Apie jo, Bendruomenių Rūmų pirmininko, vaidmenį bus rašoma istorijos vadovėliuose. Mat jis buvo liudininkas, kai įstrigo dviejų Jungtinės Karalystės ministrų pirmininkų – Theresos May ir Boriso Johnsono sutartys su Europos Sąjunga, o jas atmetus „Brexit“ teko atidėti jau tris kartus.
„Privalėjau užtikrinti, kad visi balsai Bendruomenių Rūmuose būtų išgirsti. Parlamentas sustabdė „Brexit“ laikinai. Ir taip turėtų būti“, – teigė J.Bercow.
Stengėsi būti nešališkas
Pateikiame interviu su buvusiu Jungtinės Karalystės Bendruomenių Rūmų pirmininku, publikuotą leidinyje „Der Stern“.
– Daugelis „Brexit“ rėmėjų („Brexiteers“) laiko jus proeuropietišku.
Ir jums, Bendruomenių Rūmų pirmininkui, priekaištaujama dėl šališkumo.
– Šią kritiką griežtai atmetu. Kai buvau partinis, rėmiau Parlamentą. Visų parlamentarų teisę suabejoti vyriausybe, mesti jai iššūkį ir jai prieštarauti. Ir kai prieš keletą metų „Brexit“ rėmėjų buvo mažuma, leidau jiems klausti ir ginčytis. Ir tuomet jie nesiskundė.
Kai tą patį dabartiniame Parlamente leidau proeuropiečių mažumai, „Brexit“ rėmėjams nepatiko. Juk ne mano uždavinys buvo apsaugoti vyriausybę nuo parlamentinės aritmetikos realybės.
– Gruodžio 12-ąją įvyks nauji Parlamento rinkimai. Ministras pirmininkas B.Johnsonas šiuos rinkimus apibūdino kaip sprendimą „Tauta prieš Parlamentą“.
– Tai – teisėta politinė taktika, bet tuo pat metu tiesiog klaidinga. Susiskaldęs praėjusių mėnesių Parlamentas atspindėjo susiskaldžiusią visuomenę. Taip balsavo rinkėjai ir per referendumą dėl „Brexit“ 2016 m. vasarą.
Suprantu, kodėl daugelis žmonių sako: „Pirmyn ir įgyvendinkite „Brexit“. Bet nusivylimas ir nekantrumas nėra geri politikos patarėjai.
– Manote, kad Bendruomenių Rūmuose viskas vyko gerai ir teisingai, nepaisant daugelio beprasmiškų balsavimų?
– Parlamentas ginčijasi, svarsto ir pataria. Jei ką nors kritikavau – tai garsiai, nes kartais tvyro jo kakofonija. Ir tai buvo apgailėtina: kai kurie kolegos rodė įniršį ir pereidavo prie asmeniškumų. Dažniausiai – dėl nuovargio ar nusivylimo.
Bet Parlamentui tai neužtraukė gėdos – jis buvo gyvybingas ir atliko savo darbą.
Kolegos mąstė savarankiškiau nei anksčiau ir aiškiai sakė, kas jiems trukdo. Taip turėtų būti.
– Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas vasario mėnesį įsiterpė į britų debatus savo „Twitter“ žinute: „Įdomu, kaip atrodo ypatinga pragaro vieta tiems, kurie „Brexit“ stumia be plano.“ Ką pagalvojote šiuos žodžius išgirdęs pirmą kartą?
– Jis teisus. Tai buvo nediplomatiška, bet jis teisus.
– O kai Aukščiausiasis teismas rugsėjį Boriso Johnsono taktinį manevrą, Parlamento darbo sustabdymą kelioms savaitėms, pripažino neteisėtu, niekiniu ir neturinčiu jokio poveikio?
– Patyriau visišką pasitenkinimą. Kartoju – visišką pasitenkinimą. Futbolo žargonu kalbant, tai buvo visiškas varžovo pažeminimas santykiu 11:0.
– Pusė pasaulio stebėjosi tokiu vaizdu: Bendruomenių Rūmų lyderis, konservatorius Jacobas Reesas-Moggas per debatus, kurie tęsėsi naktį, atrodė, miega ant priekinio Bendruomenių Rūmų suolo. Jūsų reakcija?
– Nemanau, kad jis miegojo. Manau, kad buvo jaukiai įsitaisęs. Jis labai mandagus žmogus. Kažkas man yra sakęs: „Jacobas neatsistoja, kad kalbėtų.
Jis atkreipia į save dėmesį.“ Tai jo stilius. Bet tai savimi pasitikinčio žmogaus įspūdis.
Vaikus augino su iššūkiais
– Ką jautėte paskutinę savo, kaip Bendruomenių Rūmų pirmininko, darbo dieną, kai svečių tribūnoje matėte savo vaikus? (Tai vienintelė pokalbio akimirka, kai J.Bercow praranda savitvardą. Jis ilgai tyli, giliai kvėpuoja. Jo akyse – ašaros.)
– Didžiavausi į juos žiūrėdamas. Ir jaučiau dėkingumą, kuris lieka, bet kurio niekada negalima išreikšti žodžiais.
– Kaip jūsų darbas atsiliepė šeimai? Ji 10 metų gyveno oficialioje Bendruomenių Rūmų pirmininko rezidencijoje Vestminsterio rūmuose, už apsauginių tvorų tiesiog prie Parlamento.
– Pozityvus dalykas – garbė ir privilegija gyventi šalia Didžiojo Beno. Mano vaikai išaugo ypatingoje vietoje. Šiuos prisiminimus jie saugos visą gyvenimą. Negatyvus – niekas mums nepriklausė. Ant sienų kabantys portretai, namuose esantys daiktai. Mes buvome praradę privatumą.
Kai žmona paprašydavo nupirkti pieno iš prekybos centro, esančio šalia metro stotelės, tai užtrukdavo ilgai. Pakeliui būdavau sustabdomas kolegų, kurie iš manęs kažko norėjo. Buvo ypač sunku, kai pas vaikus atvykdavo svečių.
Pavyzdžiui, švenčiant gimtadienį, turėjo būti patikrinti visi automobiliai, visi lankytojai turėjo būti registruojami prie vartų. Nenoriu, kad skambėtų taip, lyg skųsčiausi. Bet tai – kitas gyvenimas. Laimė, kad vaikai, kai įsikraustėme, buvo maži.
Vėlai vedžiau ir todėl esu gana senas tėvas. Anuomet mano vaikai buvo penkerių, trejų ir vienų metų. Jei jie būtų buvę vyresni ir jau turėję draugą ar draugę – būtų buvę sunkiau. Bet iš mažens jie nežinojo kito gyvenimo. Ar dabar džiaugiuosi, kad į mūsų naują namą galiu paprastai užsakyti picą? Taip! Tuo visi labai džiaugiamės.
Puldinėjo ir šeimos narius
– Kaip šeima susitaikė su asmeniniais, prieš jus nukreiptais išpuoliais?
– Nuo to vaikus galėjome dažniausiai apsaugoti.
Ir mano žmona yra gana kieta. Kartais jai iki kaulo įgrisdavo mane užvertusi įžeidinėjimų lavina ar priešiškumas jos atžvilgiu. Politikoje vis dar yra seksizmo ir šovinizmo.
Ji dėl savo nuomonės kartais labai nukentėdavo – ji jau seniai remia leiboristus. Ir ant savo automobilio lango stiklo prisiklijavusi lipduką „Velniop tą „Brexit“.
Ir dėl to mane kritikavo vienas deputatų. Atšoviau, kad veikiausiai niekas nenori man paaiškinti, kad žmona esanti savo vyro nuosavybė.
– Ar sunkiau buvo apsaugoti vaikus, kai jie tapo vyresni?
– Jie susijaudindavo, kai tekdavo perskaityti keletą skandalingų antraščių važiuojant metro į mokyklą.
Pavyzdžiui, kai buvau apkaltintas dėl psichologinio spaudimo darbuotojui, nors tai visiškai neigiu. Niekam nesu daręs psichologinio spaudimo, to nedarysiu ir dabar. Šiuos kaltinimus mano vaikai įvertino kaip nesąžiningus.
– Gimėte Londone paprastoje šeimoje, tėvas buvo automobilių pardavėjas ir vairavo taksi. Kokį vaidmenį klasinė visuomenė dabar vis dar vaidina britų Parlamente?
– Pirmiausia Bendruomenių Rūmai per praėjusius metus jau tapo daug įvairesni.
Bet jei manęs klausiate, ar dar esama snobų, atsakysiu. Snobizmas – visuomenės dalis, ir tai niekada visiškai neišnyks.
Nesupraskite manęs klaidingai: tokio elgesio nekenčiu. Yra žmonių, kurie mano esantys geresni dėl savo tėvo, motinos ar mokyklos, kurią lankė. Man dėl to liūdna.
– Ar asmeniškai su tokiu pasipūtimu teko susidurti?
– O, Dieve, žinoma. Kai 2009-aisiais buvau išrinktas Bendruomenių Rūmų pirmininku, vienas kolegų, konservatorių pasakė: „Kai Leiboristų partija pateikia pirmininko kandidatūrą, tuomet laukiama darbininkų klasės atstovo. Bet konservatoriai turėtų rinkti džentelmeną. O dėl J.Bercow – problema. Jis – skandalistas, triukšmadarys.“
Šiuos žodžius pasakęs žmogus nebuvo ypač intelektualus ar iškalbingas, jis buvo išrinktas tik dėl savo kilmės. Jis buvo snobas.
Prisimenu ir dar kitą susidūrimą su pasipūtėliu deputatu, kuris man sakė: „Jei būtų mano valia, tokių žmonių kaip jūs Parlamentas neregėtų.“ Jo paklausiau: „Taip manote, nes esu kilęs iš darbininkų klasės ar dėl to kad esu žydas?“ Ir jis atsakė: „Dėl abiejų aplinkybių.“
Tai buvo išpuoliai, kuriuos privalėjau atremti.
Nuvylė kolegų priešiškumas
– Kai 1997-aisiais buvote išrinktas į Parlamentą, konservatyvioje torių partijoje buvote labai toli dešinėje. Ir priklausėte Europos skeptikams. Pasislinkote į vidurį. Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl taip atsitiko?
– Iš Konservatorių partijos patirtas priešiškumas prisidėjo prie šio pokyčio.
Žmonėms nepatinka perbėgėliai. Savęs prie tokių apskritai nepriskirčiau. Bet kai kurie kolegos niekada neatleido mano politinės „kelionės“ į vidurį.
Pažiūrų pokytį lėmė skaudus torių pralaimėjimas rinkimuose 1997-aisiais ir pirmiausia ketveri metai po to – 2001 m.
Abu kartus pralaimėta leiboristui Tony Blairui.
Konservatorių partija T.Blairą pirmuosius ketverius metus griežtai kritikavo. Ir aš buvau aiškus jo politikos kritikas.
Konservatoriai per 2001-ųjų rinkimus iškovojo tik viena vieta daugiau nei prieš ketverius metus. Atsižvelgiant į tokius augimo rodiklius mūsų pirmininkas būtų tapęs premjeru būdamas 840 metų. Pradėjau svarstyti, kas konservatorių stovykloje ne taip.
Nekreipėme dėmesio į skurdą šalyje, o atotrūkis tarp turtingųjų ir vargingųjų tiktai didėjo. Ir – kaip anuomet sakė Th.May – mes buvome tapę bjauria partija – „nasty party“.
Šalis daug labiau gerbė mažumas nei mūsų partiją. Moralė turėjo pasikeisti.
Kaklaraiščiai – saviraiška
– Bendruomenių Rūmai turi daugelį tradicijų. Kas jums, dirbant šiuose Rūmuose, buvo keisčiausia?
– Kasdienė procesija nuo Bendruomenės Rūmų pirmininko namų į Parlamentą buvo gana neįprasta. Mano pirmtakai kasdien nešiojo dvariškių drabužius, pėdkelnes ir mūvėjo senovinius batus su sagtimi.
Maniau, kad tokia apranga Bendruomenių Rūmų pirmininką atitolina nuo paprastų žmonių.
Taigi nusprendžiau nešioti tiktai mantiją.
Dvariškių drabužius – įskaitant ir pėdkelnes – nešiojau, kai mus aplankydavo pagarbos vertas svečias ir, žinoma, visų garbingiausias svečias – karalienė.
– Ką papasakotumėte apie savo kaklaraiščius?
– Jais norėjau išreikšti savo asmenybę. Daugelis vyrų renkasi labai solidžius, santūrius, konservatyvius kaklaraiščius. Bet man patinka šiek tiek spalvingesni kaklaraiščiai.
Turiu daug Marcelio Duchamp’o ir britų prekės ženklo „Van Buck“ kaklaraiščių.
– Ar buvote nustebęs, kad jūsų pasirodymai sulaukė dėmesio visame pasaulyje?
– Tiktai dariau savo darbą. Bet gali būti, kad, be „Brexit“ dramos, ir mano kaklaraiščiai atliko vaidmenį, kodėl žmonės stebėjo debatus Bendruomenių Rūmuose.
– Kai kurie sako, kad įpratote šaukti „Ooorder“, kad sulauktumėte daugiau dėmesio.
– Tiktai tikrai kvailas ir kandus kritikas sakytų, jog visa tai buvusi J.Bercow vaidyba. Tai taip kvaila.
Kalbu taip, kaip galvoju. Ir tarnyba reikalauja spontaniškos kalbos. Akivaizdu, jog nesu kalbėjimo mašina. Kalbu laisvai ir dėl to turiu savo kalbėjimo stilių.
Veikiausiai paveldėjau iš savo velionio tėvo. Jį pamėgdžioju nevisiškai. Bet dėl tėvo įtakos sukūriau savo kalbos stilių – kai kurie jį mėgsta, kiti – ne.
– Jei tektų lažintis: ar įvyks „Brexit“?
– „Brexit“ neišvengiamas, jis įvyks. Bet daugelis nesusimąsto, kad visa tai, ką iki šiol patyrėme, tėra tik pirmoji fazė, tik susitarimas dėl išstojimo.
Apie „Brexit“ ir jo praktinį įgyvendinimą Parlamente bus diskutuojama artimiausius 10–15 metų. Tokia realybė.
Parengta pagal „Der Stern“ informaciją.
