Juos vadina naujaisiais kruvinaisiais deimantais dėl kylančio pamišimo ir kainos, kurią kiti žmonės sumoka už jų išgavimą.
Vos prieš keletą metų niekas nežinojo apie mistinę kristalų galią. Dabar išpopuliarinti socialinių tinklų ir paversti dvasingumo simboliu kristalai nišinę auditoriją paliko užnugaryje ir tapo visuotiniu fenomenu Vakaruose.
Aktorė Gwyneth Paltrow pasakojo, kad ametistais valo geriamąjį vandenį ir jį energizuoja. Dainininkė Adele – kad kristalas jai suteikia pasitikėjimo savimi scenoje.
Socialinių tinklų žvaigždės siūlo naudoti kristalus masažuojant veidą arba užtepus kaukes. O aktorė Kate Hudson pasakoja, kad laiko rožinio kvarco luitą prie veido kremo dėželės, kad priemonė prisigertų geros energijos.
Ir nors kristalų gydomoji galia nėra įrodyta jokiais moksliniais tyrimais, daugybė žmonių įtikėjo, kad šios iškasenos subalansuoja blogą energiją, kuri veikia kūną ir protą.
Nors susidomėjimas kristalais sparčiai auga, kristalų bei mineralų pramonei pavyko išvengti nuodugnaus patikrinimo.
Kol kas nėra galimybių sertifikuoti kristalus ir nė viena skaidrumo schemų nėra sukurta tokioms prekėms kaip auksas ir deimantai.
Norint sužinoti, kaip iš žemės ištrauktas akmuo atsidūrė parduotuvėje, reikia keliauti atgal visa tiekimo grandine: nuo parduotuvės iki eksportuotojo, nuo tarpininko iki kristalų kasyklos, galiausiai iki vyrų ir moterų, dirbančių po žeme, kurių darbo jėga sukūrė pramonę, vertą ne vieno milijardo dolerių.
Skurstantis lobynas
Madagaskaras yra viena skurdžiausių pasaulio valstybių, tačiau po šios šalies gyventojų kojomis – tikras lobynas.
Rožinis kvarcas ir ametistai, turmalinas ir citrinas, labradoritas ir karneolis – juos visus galima rasti Madagaskare.
Brangakmenių ir tauriųjų metalų eksportas iš šios šalies 2017 metais augo sparčiausiai ir sudarė net 109 mln. dolerių (97.1 mln. eurų).
Nenuostabu, kad šiuo metu Madagaskaras yra vienas pagrindinių kristalų tiekėjų, taip pat kaip Indija, Brazilija ir Kinija.
Šalyje, kurioje infrastruktūra nėra išplėtota, trūksta pinigų ir paprasčiausio darbo reguliavimo, šie kristalai iš žemės kasami rankomis, ne mašinomis.
Ir nors šioje saloje veikia kelios didelės kasybos kompanijos, daugiau nei 80 procentų kristalų iškasami nedidelių žmonių grupių ir šeimų, kurių darbas neprižiūrimas ir apmokamas mažiausiomis kainomis.
Pragyventi – doleris per dieną
Jeigu norite sužinoti, kaip rožinis kvarcas patenka į jūsų rankas, reikėtų pradėti nuo Andzoma Ramartinos – Madagaskaro regiono, sudaryto iš keliolikos kaimelių, kuriuose iš viso gyvena vos 15 tūkstančių žmonių.
Keliaujant iš Madagaskaro sostinės Antananaryvo juos galima pasiekti per vieną dieną.
Šioje saloje svarbu prisiminti, kad važiuojant toliau nuo sostinės, kyla vis daugiau pavojų.
Madagaskaro kaimai dažnai susiduria su ginkluotų grupuočių „dahalo“ antpuoliais – per juos vagiama, o kartais ir žudoma bei prievartaujama.
Gyventojai atvykėlius visada perspėja: nevaikščiokite naktį, nelikite kelyje vieni, po penktos valandos vakaro geriausia iš viso užsidaryti namuose ir nekišti nosies.
Dauguma namų Andzoma Ramartinoje neturi vandentiekio, elektros ir, žinoma, telefono ar interneto. Maždaug pusė šiame regione gyvenančių tėvų yra praradę bent vieną kūdikį dėl ligos ar bado.
Remiantis „World Bank“ duomenimis, net 80 procentų žmonių, gyvenančių už Madagaskaro miestų ribų, gauna mažiau nei 1,72 euro per dieną ir yra įklimpę į skurdą.
Gyvybes pasiglemžia lavinos
Andzoma Ramartinos mero pavaduotojas Many Jean Rahandrinimaro „The Guardian“ teigė, kad kiek daugiau nei pusės regiono gyventojų pajamos priklausomos nuo kristalų kasybos.
Bet politikas pripažįsta, jog šis darbas yra itin pavojingas ir kasyklose kasmet miršta nuo dviejų iki keturių vyrų.
„Žmonėms reikia pinigų, todėl jie ir toliau uždarbiauja kasyklose, – pasakoja M.J.Rahandrinimaro. – Tai labai pavojinga. Šie žmonės gana dažnai pražudomi griūvančių nuošliaužų.“
Tačiau nuošliaužos nėra vienintelis pavojus, su kuriuo susiduria kasyklose dirbantys žmonės.
Nuo smulkinamų akmenų kyla dulkės, kurios skverbiasi į plaučius ir padidina plaučių vėžio riziką. Vaikų išnaudojimas taip pat yra milžiniška problema: skaičiuojama, kad Madagaskaro kasyklose dirba apie 85 tūkst. vaikų.
Kristalų kasyba sukelia ir aplinkosaugos problemų, kenkia Madagaskaro atogrąžų miškams.
Atradus naujas vietas kasykloms tūkstančiai darbininkų priversti keliauti per saugomas vietas, o tai kelia pavojų įvairioms nykstančioms gyvūnų rūšims.
Vandenį paverčia eliksyru
Nors kristalų verslas klesti tarp vartotojų, kurie linkę rūpintis aplinkosauga bei sąžininga prekyba, neatrodo, kad kristalų kasėjų padėtis gerėtų.
Be to, kuo daugiau kristalų iškasama, kad būtų patenkintos vakariečių sveikatingumo užgaidos, tuo labiau nukenčia žemė.
Kol kas neegzistuoja joks reglamentas, kuris padėtų pagerinti sąlygas tiems, kurie savo rankomis kasa kristalus.
Gertuves su kristalais gaminančios kompanijos „Glacce“ įkūrėja Julia Schoen „The Guardian“ pasakojo, jog etiškas tiekimas yra jos įmonės svarbiausias prioritetas, tačiau ji negali nieko padaryti, kad kristalų gavyba būtų geriau apmokama ar saugesnė.
„Glacce“ pardavinėja vandens gertuves ir metalinius šiaudelius, kuriuose įtvirtinti įvairūs kristalai, tokie kaip rožinis kvarcas, ametistas ir kiti.
Manoma, kad šie kristalai paprastą vandenį paverčia eliksyru, kuris turi gydomųjų kristalo savybių.
J.Schoen tvirtina, kad gertuvių, kurios kainuoja 60–100 dolerių (55 –90 eurų), pardavimas stipriai išaugo nuo tada, kai ji pradėjo verslą, o paklausa dažnai viršydavo pasiūlą.
Naudojant tokius prekių ženklus kaip „Glacce“, prekiaujančius gydomųjų kristalų galios mitu, šių pusbrangių akmenų kasybos praktika toliau išliks aktuali.
Nereguliuojama darbo praktika tokiose šalyse kaip Madagaskaras kelia vis daugiau susirūpinimo, kaip ir dabartinės aplinkosaugos problemos.
Pirkėjai gali manyti, kad šie „sveikatingumo“ kristalai yra nekenksmingi ir duos naudos, bet, kaip ir daugelio panacėjų atveju, retai viskas būna taip paprasta.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
