Aplink pasaulį sprogo nepasitenkinimo pūlinys: neramumai kilo dėl tų pačių priežasčių

Nuo Čilės iki Libano, nuo Irako iki Indijos. Visame pasaulyje nerimsta tūkstantiniai streikai, protestai ir net riaušės.

Viso to pradžia veikiausiai galima laikyti praėjusių metų rudenį Prancūzijoje kilusį „geltonųjų liemenių“ judėjimą, kurį pakurstė valdžios siekis padidinti degalų kainas.

Po jų sekė dar dabar tebesitęsiantys protestai Honkonge. Jie kilo valdžiai pasiūlius priimti ekstradicijos įstatymą, kuris į regiono reikalus leistų dar labiau kištis kinams. Valdžia šio plano atsisakė, tačiau demokratijos ištroškusių honkongiečių protestai tęsiasi toliau.

Tačiau pastaruoju metu barikados liepsnoja ne vien Paryžiaus ar Honkongo gatvėse, o išplito į kitas pasaulio sostines ar mažesnius miestus.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad protestai nėra susiję tarpusavyje, nes priežastys, motyvai ir priemonės skiriasi kiekvienoje šalyje.

Čilėje žmonių kantrybės taurę perpildė išaugusios metro bilietų kainos. Libane žmonės į gatves išėjo paskelbus apie mokestį už socialinių tinklų programėlę „WhatsApp“.

Žlugusia valstybe laikomame Irake žmonėms atsibodo gyventi žemiau skurdo ribos, kai valdo viskuo aptekęs elitas.

Tai – tik keli iš dešimčių skirtingų protestų atvejų, tačiau šis neramumų ruduo turi visą pasaulį vienijančių bruožų.

Vietinė valdžia daug kur atsisakė nepasitenkinimą sukėlusių sprendimų, bet protestai tęsiasi. Tad kas toliau pykdo žmones?

Protestai Čilėje kilo spalio 18 dieną, kai valdžia paskelbė apie sostinėje augsiančias metro bilietų kainas.

Tūkstančiai žmonių užplūdo gatves. Dienomis skambėjo raginimai valdžiai trauktis, o naktimis degė laužai ir įsiaudrinusius piliečius turėjo raminti riaušių policija.

Neramumai greitai iš sostinės išplito ir į kitus šalies miestus.

Per protestus žuvo mažiausiai pora dešimčių žmonių, o prezidentas Sebastianas Pinera šalyje įvedė nepaprastąją padėtį.

Valdžia skubiai griebėsi nuolaidų, bet praėjus vos savaitei nuo protestų pradžios į Santjago gatves išėjo per milijoną žmonių.

Protestas dėl vieno vyriausybės sprendimo virto dideliu pasipiktinimu dėl vienoje turtingiausių Lotynų Amerikos šalių augančios nelygybės.

S.Pinera pradėjo švietimo, sveikatos apsaugos ir pensijų reformas, pakeitė beveik dešimtį ministrų, tačiau žmonėms to neužteko, ir protestai tęsiasi toliau.

Protestuotojai neturi lyderių, bet valdžiai pateikė aiškiai suformuluotus reikalavimus.

Nevyriausybinių organizacijų atstovai tvirtina, kad tai parodo, jog šalies partijos nepajėgios atstovauti visuomenei.

Šalies prezidentą šiuo metu palaiko vos per 15 proc. piliečių. Likusieji valdžiai turi vieną aiškų reikalavimą – pakeisti šalies konstituciją. Tokį norą palaiko apie 80 proc. šalies gyventojų.

Dabartinė šalies konstitucija buvo parašyta dar diktatoriaus Augusto Pinocheto valdymo metais. Žmonės nori, kad naujojoje konstitucijoje būtų įtvirtintas atstovavimas visiems Čilės piliečiams ir jų prioritetams.

„Agresyvus atsakas į protestus Čilėje išsprogdino seniai besikaupusio nepasitenkinimo pūlinį. Protestai paskelbus taupymo priemones, kurių viena buvo susijusi su subsidijų degalams panaikinimu ir potencialiai galėjo paveikti skurdesnius visuomenės sluoksnius, kilo ir Ekvadore.

Abiem atvejais reformos buvo atšauktos. Tik Ekvadore situacija stabilizavosi, o Čilėje įsiplieskė protestai ir neatrodo, kad greitai nurims“, – situaciją „Lietuvos rytui“ komentavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Ieva Giedraitytė.

Žmonės skanduoja, kad į gatves juos išvarė ne 30 pesų (4 euro centų) išaugusi metro bilietų kaina, o 30 metų šalyje vykdoma politika.

Taip jie kalba apie tris dešimtmečius nuo 1990-ųjų vykdomą politiką, kai iš šalies prezidento pareigų pasitraukė A.Pinochetas.

„Konstitucijoje buvo įtvirtintas neoliberalus ekonomikos modelis, o mūsų vyriausybė tapo korporacija“, – teigė protestuose dalyvaujanti Christina Paillal.

Tai leido šaliai pasiekti žemą infliacijos lygį ir stabilumą, tačiau smarkiai nukentėjo vidurinė klasė, kuri neišgali padoriai gyventi.

Protestai Libane prasidėjo diena anksčiau nei Čilėje, kai vyriausybė paskelbė apmokestinanti įvairius produktus, tarp kurių ir pokalbiai per socialinių tinklų programėlę „WhatsApp“.

Didžiuosiuose šalies miestuose protestuotojai iškart pradėjo reikšti nepasitenkinimą tokiais sprendimais.

Pagrindinius kelius užblokavo degančių padangų stirtos, o nelygybę atspindintis Beiruto senamiestis buvo nusėtas dužusių stiklų šukėmis ir dujų balionėliais.

Anksčiau masiniai protestai šalyje būdavo planuojami, o dabar viskas kilo spontaniškai.

Mėnesinis daugiau nei penkių eurų mokestis už „WhatsApp“ šalies biudžetą per metus papildytų apie 225 mln. eurų.

Tačiau vien mokesčių paskelbimas neatspindi situacijos, kuri jau metus tvyro Libane.

Vyriausybė jau seniai yra įvedusi taupymo priemones, kurios „buvo neišvengiamos norint išgelbėti valstybę“.

Libanas daugelio netiksliai yra laikomas stabiliausia regiono stybe, tačiau realybė kitokia.

„Libano atveju demokratija nėra garantas, kad problemos bus greitai išspręstos“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius.

Valstybės skolos santykis su BVP yra vienas didžiausių pasaulyje, o valdžiai sunkiai sekasi žmonėms suteikti pagrindines paslaugas – elektrą, vandenį, švietimą ir sveikatos apsaugą.

Daugeliui žmonių tenka mokėti papildomai už šias paslaugas, tačiau didelė gyventojų dalis to neišgali.

Kur keliauja pinigai? Libano žurnalistai ir aktyvistai bando išsiaiškinti visus korupcinius ryšius šalyje, kurios politinis elitas faktiškai nepasikeitė nuo 1990-aisiais pasibaigusio 15 metų trukusio pilietinio karo.

Tačiau akivaizdu, kad jie yra apėmę visą grietinėlę.

Šalies premjeras milijardierius Saadas Hariri jau atsistatydino, tačiau žmonėms to neužtenka – jie reikalauja visos valdančiosios klasės pasikeitimo.

Iraką masiniai protestai drebina nuo spalio 1-osios. Šie protestai ypatingi ne vien dėl dydžio ir atkaklumo, bet ir dėl pagrindinių jų dalyvių – Irako šiitų.

Šiitai yra didžiausia ir įtakingiausia Irako visuomenės dalis.

Jie eina į gatves ir protestuoja, o protestuotojus negailestingai tramdo saugumo pajėgos. Kareiviai yra lojalūs vyriausybei, o joje dominuoja Irako šiitai.

Kodėl žmonės protestuoja prieš valdžią, artimą pagal religinę konfesiją?

Atsakymo reikia ieškoti Saddamo Husseino režimo griūtyje prieš 16 metų. Jį supo Irako sunitai, tad šiitai turėjo daug vilčių, kad pasikeitus valdžiai į gera keisis ir jų gyvenimas.

Tačiau viltys greitai dužo ir realybė neatitiko geresnio gyvenimo įsivaizdavimo. Irako vyriausybė savo žmonėms nesuteikė pagrindinių dalykų, kurių jie iš jų tikėjosi, – pagarbos, darbo vietų, saugumo ir jausmo, kad tavo balsas kažkam rūpi.

Vietoj to žmonės gavo milžinišką korupcijos lygį, žlungančią ekonomiką, kuri nekuria naujų darbo vietų, ir politikus, kuriems rūpi tik jų poreikiai.

„Irakas – labai specifinė šalis, kuri pasidalinusi į etnokonfesines linijas.

Šiitai gauna daugiau dėmesio, tačiau susiskaldymas yra ir tarp jų – vieni palaiko tradicinę, kiti – Irano chomeinistinę ideologiją“, – teigė E.Račius.

Visuomenės nuomonės apklausų duomenys praėjusiais metais pirmą kartą nuo 2003-iųjų parodė, kad sunitai šalyje labiau patenkinti gyvenimu nei šiitai. Trys ketvirtadaliai jų tvirtino, kad gyvenimas prarado prasmę.

O kai nieko nebelieka, vienintelė išeitis – išeiti į gatves.

Vyriausybės atsakas į tai buvo dvejopas – dėl smurtinių represijų jau žuvo beveik 300 irakiečių, o valdžia spaudoje pradėjo skleisti dezinformaciją apie protestuotojų tikslus ir šią savaitę dalyje šalies blokavo priėjimą prie interneto.

Jokių nuolaidų žmonėms nebuvo suteikta, o jie reikalavo pakeisti politinę sistemą, kuri šalyje egzistuoja nuo JAV invazijos 2003-iaisiais.

Tačiau šios trys šalys – ne vienintelės, kuriose vyksta politiniai neramumai.

Lotynų Amerikos regiono ekspertė I.Giedraitytė pabrėžia, kad žmonės pastaruoju metu protestavo Bolivijoje, Argentinoje, Meksikoje, Ekvadore, Haityje ir Hondūre.

Vienose šalyse žmonių nepasitenkinimą sukėlė rinkimų rezultatai, kitose – nesibaigiantis smurtas, korupcija ir skurdas.

Protestuotojų gausu ir Indijoje, kur lietūs sunaikino didelę dalį svogūnų derliaus, o valdžia uždraudė šią prekę eksportuoti į kitas šalis. Nepatenkinti indai visa dažniau susiduria ir su ekonominiais sunkumais.

Juos supranta Vokietijos ir Olandijos ūkininkai, kurie pastaruoju metu nekart blokavo įvairių miestų kelius. Jie protestuoja prieš valdžios atstovų planus įvesti mokesčius anglies dvideginio emisijai.

Įvairių protestų kiekvieną mėnesį ar savaitę kyla vis kitoje šalyje, tačiau ar įmanoma šiuos skirtingus atvejus susieti į vieną bendrą paveikslą?

Visų pirma galima išskirti ekonominę padėtį, tiksliau – ekonomikos augimo lėtėjimą ar net visišką sustojimą.

Dar visai neseniai Čilė buvo Lotynų Amerikos perlas, jos ekonomika praėjusio amžiaus pabaigoje augo 6 proc. per metus. Dabar šis augimas siekia vos porą procentų, o Tarptautinis valiutos fondas viso Lotynų Amerikos regiono augimo prognozę sumažino nuo 2 iki 0,2 proc.

Su problemomis susiduria ne tik demokratinės valstybės. Ekspertai pastebi, kad lėtėja Kinijos ekonomika. Su šia problema susiduria ir didžiausios pasaulio demokratijos Indijos ekonomika. Jos augimas per pastaruosius kelerius metus sumažėjo nuo 10 iki 6 procentų.

O protestų krečiamo Libano ekonomikos augimas pastaruoju metu nukrito iki 0 proc.

Tokius lėtėjančios ekonomikos pokyčius greitai pajunta paprasti gyventojai, ieškantys darbo ir bandantys sudurti galą su galu. Protestai tik įrodo, kad užtenka vienos žiežirbos dėl valdžios sprendimo, ir visoje šalyje gali suliepsnoti tūkstantiniai protestai.

Prie lėtėjančios ekonomikos prisideda ir stagnuojanti vidurinė klasė, didėjanti atskirtis.

VDU profesorius E.Račius pabrėžė, kad šios problemos nėra būdingos tik vienam regionui. Jos daugelyje valstybių yra struktūrinės, tad pakeitus valdžią neišsispręstų.

„Demokratija nėra ta platforma, kurioje galima greitai išspręsti tokias problemas.

Tai su keliomis išimtimis galioja universaliai. Kalbame apie didžiulius pinigus ir ekonomikas.

To variklis negali būti taip lengvai perkurtas“, – teigė E.Račius.

Kitas bendras vardiklis, kuris apima daugybę skirtingose pasaulio vietose vykstančių protestų, – korupcija.

Organizacijos „Transparency International“ ataskaitose neigiama, kad Šiaurės Afrikos ir Vidurinių Rytų regione yra didžiausias kyšininkavimo lygis visame pasaulyje.

Trečdalis regiono gyventojų tvirtina, jog per praėjusius metus jiems teko duoti kyšį, kad pasinaudotų viešosiomis paslaugomis.

„Viduriniuose Rytuose matomi protestai yra rezultatas vyriausybių nesugebėjimo įgyvendinti reikalavimus, kuriuos jų piliečiai reiškia jau nuo Arabų pavasario pradžios 2010-aisiais“, – teigė „Transparency International“ atstovė Kinda Hattar.

Tačiau ši problema aktuali ir kitose pasaulio vietose.

„Korupcija daugumoje Lotynų Amerikos valstybių milžiniška.

Drauge su nelygybe ji kuria pojūtį, kad pastangos nepadeda pakeisti socialinės ir ekonominės padėties“, – tvirtino I.Giedraitytė.

E.Račius pažymėjo, kad plačiai išsikerojusi korupcija gali privesti ir prie protestų kitose šalyse.

„Pažiūrėkime į tą pačią Ukrainą. Galbūt dabar ten protestų nėra, tačiau kas žino, kelintas velvetinės ar dar kokios nors revoliucijos raundas laukia.

Matome, kad valdžios keičiasi, o galiausiai oligarchai vis tiek valdo šalį ir korupcija yra sunkiai išgyvendinama problema“, – kalbėjo E.Račius.

Protestuojančių šalių gyventojai nepatenkinti ir politine sistema bei jos atstovais.

Pasak E.Račiaus, negalima sakyti, kad Irake ar Libane nėra demokratijos, nevyksta rinkimai ir nesikeičia valdžia.

„Rinkimų nugalėtojai keičiasi – kita valdžia, ministrai, tačiau politinis elitas yra susitelkęs ir veidų keitimasis esmės nekeičia“, – tvirtino VDU profesorius.

Čilės gyventojų noras pakeisti konstituciją, sukurti socialinių teisių paktą bei milžiniškas nepasitikėjimas valdžia taip pat atspindi norą pasiekti didesnių politinių pokyčių.

Dėl politinių priežasčių nerimsta Honkongo gyventojai, katalonai, „Brexit“ klausimu susiskaldę britai. Bet ar įmanoma užgesinti šią parako statinę, o gal liepsna plis toliau?

Situaciją pasaulyje atspindi ir neseniai pradėtas rodyti filmas „Džokeris“. Pagrindinis filmo veikėjas, kaip ir visi žemiausių klasių atstovai, gyvena skurde ir užmarštyje, mieste trūksta paslaugų, kurias turi užtikrinti valdžia, o turtingam elitui nerūpi žmonių problemos.

Daugelis žmonių semiasi įkvėpimo iš psichopato žudiko ir savo veidus dažo baltai su plačia raudona netikra šypsena.

„Mes visi esame klounai“, – tokį užrašą protestuotojai dažais buvo užpurškę ant vienos statulos Santjage.

Beirute protestuotojai skandavo, kad jie yra džokeriai, o jų miestas tapo naujuoju Gotamu, kuriame ir vyksta filmo veiksmas.

I.Giedraitytė pabrėžia, kad pasaulyje vyrauja tam tikras „užkrato efektas“.

„Tikėtina, kad ne vieną Lotynų Amerikos protestuotoją įkvėpė Honkongo ar Katalonijos protestai. Pastarieji, ypač Čilės, gali įkvėpti ir kitus“, – kalbėjo VU TSPMI dėstytoja.

O E.Račius kalba apie galima Arabų pavasario pratęsimą praėjus dešimtmečiui.

„Neabejotinai galime kalbėti apie perspektyvų antrąjį Arabų pavasario raundą šalyse, kuriose jo nebuvo.

Irakas ir Libanas yra gražūs to pavyzdžiai, bet tai nebūtinai ves į didesnę visuomenių gerovę, laisvės ir demokratijos erą“, – perspektyvas apibendrino ekspertas.

Mesijai nebūtinai taps gelbėtojais, o nauji protestai pasaulyje gali kilti akimirksniu.

Džokeris savo ruožtu nėra tik kaukė. Šis veikėjas atspindi, kaip silpniausių visuomenės grupių engimas ir ignoravimas gali privesti prie chaoso ir tragiškų padarinių, o pasaulis ir toliau juda šia linkme.