Berlyno sienos griūtis – viena ryškiausių moderniosios istorijos akimirkų, emocinė 1989-aisiais vykusių judėjimų už laisvę kulminacija.
Faktiškai siena griuvo dėl biurokratinio incidento, bet, kaip sako istorikai, jos pamatus jau gerokai prieš 1989 metų lapkričio 9-osios vakarą buvo išjudinusios revoliucijos ir judėjimai už laisvę Rytų ir Vidurio Europoje.
Padėjo biurokrato klaida
Likus penkioms dienoms iki Berlyno sienos griūties Rytų Berlynas pulsuote pulsavo: pusė milijono žmonių reikalavo laisvės, laisvo judėjimo, siekė pralaužti Šaltojo karo šarvą.
Rytų Vokietijos – Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) – valdžia siekė nuraminti augančius protestus ir sumanė palengvinti judėjimą į Vakarus, bet nesiruošė visiškai atverti sienos.
Pokyčiai turėjo būti minimalūs, bet virto staigmena visiems, kai juos visai neįsigilinęs lapkričio 9-ąją perskaitė VDR atstovas spaudai Guntheris Schabowski: „Privačių kelionių už šalies ribų galima prašyti be sąlygų.“
Priblokšti žurnalistai reikalavo paaiškinimo, klausė, kada tai įsigalios. G.Schabowski naršė po popierius, vartė, bet nieko nebuvo pasiruošęs. Tada pasakė: „Mano žiniomis – nedelsiant.“
Iš tiesų nauja tvarka turėjo įsigalioti kitą dieną, bet būtų reikėję kreiptis dėl vizų, kurios būtų išduodamos tam tikromis sąlygomis, bet kiek palengvinta tvarka.
Tačiau niekas nebebuvo svarbu: televizijos ištransliavo VDR spaudos atstovo žodžius ir minios žmonių iš Rytų Berlyno patraukė prie sienos.
„Sumišęs žiūrėjau spaudos atstovo konferenciją, o tada mačiau, kaip prie mano saugotų vartų atkeliauja minia, – „Der Spiegel“ pasakojo sienos apsaugos darbuotojas Haraldas Jägeris. – Bandžiau susisiekti su savo vadais, bet jie nedavė jokių nurodymų – nei atidaryti vartus, kad jie pereitų į kitą pusę, nei paleisti ugnį, kad minia būtų sustabdyta.
Be to, su saujele sargybinių bet koks smurtas prieš didžiulę įpykusią minią būtų buvęs beprasmis.“
Tuomet H.Jägeris bijojo, kad žmonės žus ir be kulkų, nes kilo sumaištis, visi stumdėsi, nekantravo.
„Žmonės galėjo būti sužeisti arba žūti sudraskyti, sumindyti. Jei būtų kilusi panika, bijau pagalvoti, kas būtų nutikę, – sakė H.Jägeris. – Todėl daviau nurodymą saviškiams: „Atidaryt užtvaras!“
Tūkstančiai peržengė nuo 1961 metų stovėjusį barjerą, verkė, šventė, glėbesčiavosi – šias scenas transliavo viso pasaulio televizijos.
Daugybė žmonių užsikorė ant sienos atkarpos prie Brandenburgo vartų, patys ėmė skaldyti sieną kūjais ir plaktukais.
Netrukus ir greitkeliuose daugėjo transporto, kuris vyko šia kryptimi.
Neramūs metai pasiekė kulminaciją.
Jautėsi istorijos dalimi
Sascha Mölleringas gerai pamena tą vakarą, kai per televiziją išvydo spaudos konferenciją. Jo motina tuo metu pasakė: „Nagi, Sascha, ko tu lauki? Lėk prie sienos! Tai istorija!“
„Nuėjau prie atkarpos, stovėjusios prie Brandenburgo vartų.
Ten tūkstančiai žmonių stovėjo ant sienos, šoko, dainavo „The Beatles „ dainas. Nuotaika buvo nuostabi“, – sako S.Mölleringas.
Žmonių minios traukė prie sienos, vieni kitiems šaukė: „Ei, ar tu girdėjai? Siena atvira! Sienai – galas.“
Ant jos lipo ir sargybiniai, kurie anksčiau šaudė tuos, kurie bandė užtvarą perlipti. Ne veltui daug kas sakydavo, kad Berlynas apjuostas mirties siena.
Nuo lapkričio 9-osios į Vakarų Vokietiją judėjo minios šeimos narių ir bičiulių, kurie taip ilgai nesimatė.
Bet nors fizinis barjeras griuvo labai staiga, užtruko daug ilgiau, kol vokiečiai ėmė jausti, kad Rytai ir Vakarai – vienos valstybės dalis.
Vokietijos suvienijimą vykdęs kancleris Helmutas Kohlis daug dirbo dėl politinės vienybės, bet ekonomiškai skurdūs Rytai, nustekenti komunistų valdžios ir atsilikę, sunkiai integravosi.
„Aš buvau berniukas, užaugęs Berlyno rytuose. Nuo tada, kai griuvo siena, dar bent 10 metų ji stovėjo mano galvoje. Mūsų sąmonėje ji buvo įsitvirtinusi ir įsigraužusi“, – teigė S.Mölleringas.
Kitaip žvelgia į sienos griūtį
Paskutinis VDR vadovas Egonas Krenzas dabar 82-ejų. Turbūt nerastumėte žmogaus, kuriam būtų labiau gaila Berlyno sienos griūties, nei šiam komunistui.
„Myliu Rusiją ir mylėjau Sovietų Sąjungą, – britų transliuotojui BBC šįmet dėstė E.Krenzas. – Vis dar turiu ten daug ryšių, o VDR buvo Sovietų Sąjungos vaikas. SSRS sūpavo VDR lopšį. Ir, kad ir kaip man būtų gaila, SSRS taip pat stovėjo prie VDR mirties patalo.“
E.Krenzas puikiai prisimena tą 1989-ųjų naktį. Tačiau prisimena ją karčiai: „Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime. Nenorėčiau to vėl patirti. Kai Vakarų politikai sako, kad tai buvo žmonių šventė, aš suprantu.
Tačiau man ant pečių gulė visa atsakomybė. Jei tokiu emocijomis įelektrintu momentu kas nors būtų buvęs nužudytas, mes galėjome būti įsiurbti į karinio konflikto tarp didžiųjų galybių sūkurį.“
Vokietijos vieningosios socialistų partijos (VVSP) generalinio sekretoriaus Ericho Honeckerio įpėdinio, paskutinio VDR vadovo veidą „puošė“ ironiškas šypsnys, jis visuomet kalbėjo partijos laikraščio „Neues Deutschland“ frazėmis.
2009 m. E.Krenzas parašė knygą „Ruduo ‘89“ („Herbst ‘89“). Jis pasakojo apie savo valstybę ir jos žlugimą. Bandė parodyti, kokiu aspektu į Berlyno sienos griūtį žvelgė jis, VDR vadas.
„Rugpjūčio 11-oji. E.Honeckerio atostogos ėjo į pabaigą. Jis kelioms valandoms užsuko į Vokietijos vieningosios socialistų partijos centro komitetą. Saugumo skyrius parengė pranešimą, kuriame buvo analizuojamos priežastys, kodėl tiek daug VDR piliečių nori išvykti iš šalies.
Paprašiau E.Honeckerio įtraukti šį pranešimą į politinio biuro dienotvarkę. Jis, netaręs nė žodžio, įdėjo aplanką į seifą. Pasibaisėjau. Šalį buvo apėmusi krizė, prie VFR ambasadų Berlyne, Budapešte, Prahoje ir Varšuvoje būriavosi VDR piliečiai laukdami vizų išvykti į Vakarus. VVSP nariai tikėjosi paaiškinimo iš savo vadovybės“, – knygoje permainų nuojautą prisiminė E.Krenzas.
Po keturių dienų, rugpjūčio 15-ąją, įvyko ilgai lauktas VVSP politinio biuro posėdis.
Jo metu E.Honeckeris nė žodžiu neužsiminė apie pasikeitusias šalies gyventojų nuotaikas.
Spalio 2 d. ADN (ADN – VDR naujienų agentūra. – Red.) išplatino E.Honeckerio pranešimą, kad į Vakarus pabėgę šalies piliečiai (tai buvo daroma iš Vengrijos ir Austrijos teritorijų. – Red.) „savo elgesiu pamynė moralines vertybes ir išbraukė save iš šalies visuomenės. Dėl jų neturi būti pralieta nė viena ašara“.
VDR piliečiai ir VVSP nariai tikėjosi, kad spalio 6 d. iškilmingoje kalboje, skirtoje 40-osioms pirmosios vokiečių socialistinės valstybės įkūrimo metinėms, E.Honeckeris atvirai prabils apie šalyje susidariusią padėtį. Visi liko nusivylę. Tai buvo sergančio žmogaus ir politiškai neįžvalgaus vadovo kalba.
Sumanė nušalinti E.Honeckerį
Spalio 10 dieną įvyko pirmasis – po VDR 40-ųjų įkūrimo metinių minėjimo – VVSP politinio biuro posėdis. Tvyrojo laukimo ir įtampos atmosfera.
„Dauguma partijos narių ir darbininkų palaiko mūsų politiką, kuri buvo ir yra teisinga“, – sakė E.Honeckeris, o E.Krenzas jautė, kad partijos vadovas ir toliau gyvena visai kitame pasaulyje.
Daugelis politinio biuro narių ragino išsiaiškinti, kodėl tiek žmonių palieka VDR.
„Nuo to laiko, kai tapau politinio biuro nariu, dar niekada nebuvau matęs tokių aštrių diskusijų. Jaučiausi atsakingas už tai, kad nuomonių pasikeitimas įvyko taip vėlai.
Diskutavome dvi dienas. Na, o koks rezultatas? Kompromisinis popierius, iš kurio kiekvienas galėjo padaryti kokią norėjo išvadą“, – prisimena E.Krenzas.
Tos dienos vakarą E.Krenzas apsilankė Willio Stopho – 1976–1989 metais VDR ministrų tarybos pirmininko – bute.
„W.Stophas nė kiek nenustebęs išpoškino: „Erichui nušalinti nuo pareigų būtina dauguma. Pirma turime pasitarti su visais.“
Spalio 17 d. E.Honeckeris pavėlavo į politinio biuro posėdį. Tai susirinkusiesiems sukėlė nuostabą, nes partijos vadovas buvo punktualumo įsikūnijimas. Atrodė, jis net neįtarė, ką netrukus pasiūlys W.Stophas.
„Siūlau pirmąjį politinio biuro dienotvarkės punktą: atleisti draugą E.Honeckerį iš generalinio sekretoriaus pareigų, o E.Krenzą išrinkti generaliniu sekretoriumi“, – pirmasis prašneko W.Stophas.
E.Honeckeris, bent iš išorės, buvo ramus. Jis tepasakė: „Gerai. Tokiu atveju pradėsime diskusijas.“
Visi politinio biuro nariai ir kandidatai buvo už E.Honeckerio atleidimą. E.Krenzas buvo išrinktas generaliniu sekretoriumi.
Sukėlė lemtingą klaidą
Kaip dabar prisipažįsta E.Krenzas, reikėjo rasti vokiečių kalbos sąvoką, kuri aprėptų tai, kas buvo pasiekta per 40 VDR gyvavimo metų ir aiškiai parodytų, kad nusigręžiama nuo to, kas įstūmė VDR į dabartinę padėtį.
„Apsistojau prie formuluotės: „Nuo šio posėdžio prasideda lūžis mūsų gyvenime“, – knygoje rašė E.Krenzas.
Lapkričio 9 d. E.Krenzas pateikė projektą, kuris numatė pakeisti VDR piliečių išvykimo į užsienį taisykles. Senosios faktiškai draudė šalies gyventojams lankytis kapitalistinėse šalyse.
Tą pačią dieną 18 val. buvo numatyta tarptautinė spaudos konferencija. G.Schabowski neturėjo VDR ministrų tarybos patvirtintų naujų išvykimo į užsienį taisyklių originalo.
Tad E.Krenzas davė jam savąjį, su kuriuo jis buvo supažindinęs centro komiteto narius.
Ir čia, pasak E.Krenzo, politinio biuro narys padarė klaidą, kurios pasekmės buvo labai skaudžios VDR idėja tikėjusiems komunistams. Žmonėms plūstant prie sienos E.Krenzas nutarė verčiau nelieti kraujo, pakelti užtvaras.
Netrukus paskutinis VDR vadas gavo pasiūlymą naktį nuskristi į Varšuvą ir dalyvauti bendroje spaudos konferencijoje su tuomečiu Vokietijos Federacinės Respublikos kancleriu H.Kohliu, viešėjusiu Lenkijoje.
Tokiu atveju sienų tarp abiejų Vokietijų griuvimą būtų galima pateikti kaip bendrą jų vyriausybių sprendimą. E.Krenzas nesutiko.
„Sprendimas atidaryti sieną buvo VDR reikalas.
Be to, prisiminiau Michailo Gorbačiovo perspėjimą, kad VFR ir VDR santykius reikia suderinti su Sovietų Sąjunga. M.Gorbačiovui galėjo susidaryti įspūdis, kad VDR kartu su VFR žaidžia politinį žaidimą, nukreiptą prieš jį“, – savo knygoje rašė E.Krenzas.
Šampanas be kulkų
Apie vidurnaktį E.Krenzas pamėgino paskambinti į Maskvą M.Gorbačiovui.
Buvo vėlus metas ir vyriausybinio ryšio būstinė nejungė su Sovietų Sąjungos vadovu.
E.Krenzas rašė: „Primygtinai to nereikalavau. Bet koks padėties dramatizavimas galėjo baigtis neteisingais sprendimais. Tai man svetima.“
VDR gynybos tarybos sekretorius Fritzas Streletzas palaikė nuolatinį ryšį su Varšuvos sutarties valstybių dalyvių ir Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų Vakarų grupuotės vadovybe.
Sustiprintos kovinės parengties buvo ir Sovietų Sąjungos kariuomenė, dislokuota VDR teritorijoje, visiškos kovinės parengties buvo ir vadovaujantys jų organai.
„Tą naktį šampanas tekėjo upeliais. Tai, kad nebuvo pralieta nė lašo kraujo, panėšėjo į stebuklą. Juk vis dar buvo gyvas abiejų pasaulio sistemų – nesutaikomų priešų – įvaizdis“, – taip istorinę lapkričio dieną aprašo paskutinis VDR vadovas E.Krenzas.
Jis tik kelis mėnesius buvo VDR vadovas.
Būtent E.Krenzui gimė idėja atsisakyti Berlyno sienos – barjero, skiriančio dvi vokiečių valstybes, du pasaulius
1999-aisiais E.Krenzas buvo nuteistas pusseptintų metų kalėti – jis ir daug kitų VDR vadų apkaltinti prisidėjus žudant žmones, mėginusius pereiti Berlyno sieną devintajame dešimtmetyje.
Paskutinė Berlyno sienos auka
20-metis Chrisas Gueffroy – paskutinis iš tų, kurie žuvo bandydami pabėgti iš VDR į Vakarus. Rytų Berlyne 1989 m. vasario 5-ąją vidurnaktį pro nedidelius sodų namelius Berlyno sienos link atsargiai slinko du jaunuoliai – Ch.Gueffroy ir Christianas Gaudianas. Jie svajojo pasprukti.
Sovietų Sąjungoje ir kai kuriose kitose socialistinėse šalyse vyko pertvarka ir metų pradžioje VDR pasklido gandai, kad valdžia atšaukė įsakymą šaudyti į bėglius, todėl vaikinai ryžosi bėgti.
Jiems jau pavyko perlipti daugiau kaip 3 metrų aukščio betoninę sieną, bet tai tik pirmoji kliūtis. Už jos driekėsi spygliuotos vielos užtvaros, po to vadinamoji nepastebima kliūtis – suraizgyta laidų užtvara, kontrolinė juosta – tuščia erdvė, apšaudoma iš bokštelių, o po to dar viena siena. Suveikė signalizacija. Užkaukė sirenos, įsiplieskė prožektoriai.
Perbėgti kontrolinės juostos ir perlipti antros tvoros, už kurios buvo Vakarų Berlynas, Chrisui ir Christianui nepavyko. VDR pasieniečiai pradėjo šaudyti. Informacija, kad VDR valdžia atšaukė įsakymą šaudyti į bėglius, pasirodė esanti klaidinga.
Ch.Gueffroy žuvo nuo kulkų krušos – viena jų pataikė tiesiai į širdį, o sunkiai sužeistas Ch.Gaudianas buvo išvežtas į kalėjimo ligoninę. Vėliau Rytų Berlyno teismas uždarame posėdyje nuteisė jį trejiems metams kalėjimo „už bandymą neteisėtai kirsti sieną sunkinamosiomis aplinkybėmis“.
Šaudynės prie sienos tada sukėlė protestų audrą ir po dviejų mėnesių išties buvo atšauktas įsakymas šaudyti į bėglius. O dar po 9 mėnesių griuvo Berlyno siena. Naujausiais duomenimis, Rytų ir Vakarų Vokietijos pasienyje galėjo žūti daugiau kaip tūkstantis žmonių. Tačiau informacijos yra tik apie 327 aukas. Daugelio pavardės apskritai nežinomos – VDR valdžia stengėsi, kiek tai įmanoma, jas slėpti.
