Terminologija buvo tapusi ginklu. Abi pusės nebuvo linkusios pripažinti viena kitos egzistavimo. Valdžia Rytuose buvo iškabinusi kelio ženklų su menkinamu užrašu „Vakarų Berlynas“. Jų pačių miestas buvo Berlynas – be jokių priedėlių. Užgrūdinti Šaltojo karo kovotojai kalbėdavo ne apie susigalvotą Vokietijos Demokratinę Respubliką, o apie Sowjetische Besatzungszone – sovietų okupuotą Vokietijos zoną.
Tarp Rytų ir Vakarų zonų stovėjo viena smarkiausiai įtvirtintų sienų pasaulyje – su savaime iššaunančiais šautuvais, minų laukais ir kitomis baisybėmis. Berlyną dalijusi riba irgi buvo mirtina. 1989-ųjų vasarį Chrisas Gueffroy, 20-metis padavėjas, tapo paskutiniuoju žmogumi, nušautu, kai mėgino pabėgti iš darbininkų rojaus.
Tuo tarpu pabėgimas į kitą pusę nekėlė jokios rizikos. Tereikėjo įsėsti į traukinį ir išlipti Frydricho gatvės stotyje.
Dirbdamas Berlyne kaip BBC žurnalistas techniškai buvau karo korespondentas, nors kautynės buvo pasibaigusios jau seniau kaip prieš 40 metų. Turėjau garbingą karinį statusą, susijusį su atitinkamomis teisėmis (pvz., kirsti patikros punktą „Charlie“, iš mano automobilio skambant „Pink Floyd“ dainai „The Wall“) ir įpareigojimais. Jeigu būčiau sudaužęs savo automobilį Rytų pusėje, turėjau kreiptis ne į Vopos (vietos policiją), o pareikalauti, kad atvyktų sovietų pareigūnas.
Važinėdavau ten – be avarijų – kiekvieną dieną, kartais vien tam, kad paerzinčiau pasieniečius. Jie dėbsodavo akmeniniais žvilgsniais, tarsi galvodami, jog mėginu slapta pravežti savo paties nosį. Jeigu mano džiugūs pasisveikinimai priversdavo juos šyptelėti, pagalvodavau, kad komunizmas žengė dar vieną žingsnelį savo griūties link.
Vakarų Berlyne laikas irgi buvo sustingęs. Kitaip nei kitose šalyse, Vakarų sąjungininkai, kuriems tebepriklausė faktinė valdžia, priešinosi bet kokiam sovietinių tarnybų spaudimui prisitaikyti prie naujosios padėties.
Aplankiau apgriuvusią Estijos ambasadą Tyrgartene, kurią diplomatai paliko 1940 metais. Joje buvo apsigyvenęs vienas linksmo būdo menininkas, susirūpinęs dėl neseniai įvykusio jaunų estų vizito. Jie perspėjo, kad jų okupuota šalis greitai susigrąžins savo pastatą. Galiausiai taip ir nutiko.
Latvijos ambasados seniai nebebuvo likę, bet gavau interviu iš vieno nepatiklaus advokato, kuris tebeprižiūrėjo atstovybės banko sąskaitą.
Buvusioje Lietuvos ambasadoje buvo įsikūręs automobilių salonas.
Ne mažiau egzotiška, bet ne tokia romantiška buvo kairuolių stovykla. Kadangi Vakarų Berlynas formaliai nebuvo Vakarų Vokietijos dalis, ten gyvenantys jaunuoliai negalėjo būti šaukiami atlikti karinės tarnybos. Tarnybos kariuomenėje vengiančiųjų antplūdis sukūrė didelį „alternatyvųjį“ sluoksnį. Gyventojai, dosniai subsidijuojami mokesčių mokėtojų pinigais, piktindavosi kapitalizmu, imperializmu ir Vakarų „okupantais“, nesuvokdami, kad vos kelių šimtų metrų prasideda tikroji imperija, varžanti populiariąją kultūrą, persekiojanti hipius ir anarchistus, o vengiančius karinės tarnybos siunčianti į baudžiamąsias brigadas ir psichiatrines ligonines.
Padalytas Berlynas tampa vis tolimesne istorija, bet jo pamokos tebegyvuoja. Ideologija niekur nedingo. Studijuoti Lenino veikalus, ypač apie politinę kovą, yra naudinga. Išpūstuose oficialiuose pareiškimuose galima rasti užuominų. Visuomet atkakliai laikykitės terminologijos. Baltijos šalims 1991 metais nepriklausomybė nebuvo suteikta – jos ją atgavo. Krymas yra okupuotas – kaip ir Tibetas. Taivanas yra valstybė, o ne maištinga provincija. Neregimos sienos išlieka. Laisvės trokštantys žmonės nebėga į komunistinę Kiniją arba (neskaitant Edwardo Snowdeno perbėgimo) į Rusiją. Tačiau jie atvyksta į Vakarus, kai kada – smarkiai rizikuodami. Na, o antivakarietiškos nuotaikos yra tiesiog pataikavimas savo silpnybėms: dauguma kitų žmonių mielai tvarkytųsi su problemomis, kokių iškyla mums.
