2010 metų rugpjūčio 14-osios naktį Pietų Korėjos tralerio „Oyang 70“ kapitonas išvyko iš vieno Naujosios Zelandijos uosto į savo paskutinę kelionę.
Jo valdomas laivas turėjo žvejoti pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, maždaug 650 mylių nuo kranto.
Į vietą jie atvyko po trijų dienų, ir 42-ejų kapitonas Shin Hyeongi liepė įgulai išmesti tinklus per aprūdijusius laivo bortus.
Vyrams įnirtingai dirbant denyje vis daugėjo smulkių žuvų – pietinių žydrųjų merlangų. Su kiekvienu tinklų traukimu sidabru žėrinti krūva tik augo.
Menkinių šeimai priklausantys merlangai dažnai sumalami gaminant žuvų pirštelius arba paverčiami granulėmis ir parduodami lašišų fermoms.
Už kilogramą tokių žuvų mokama vos keli centai, tad „Oyang 70“ įgulai reikėjo pagauti gausybę, kad atsipirktų kelionė. Galiausiai denis prisipildė – sugauta 39 tonos šių žuvų.
74 metrų ilgio laivas pirmą kartą į vandenį nuleistas labai seniai: vidutinis Pietų Korėjos žvejybos kompanijų naudojamų laivų amžius yra 29 metai, o „Oyang 70“ – 38-eri.
Likus mėnesiui iki išplaukimo Naujosios Zelandijos pareigūnai laive rado daugybę problemų ir paskelbė, kad juo plaukti labai pavojinga.
Trūkumai buvo akivaizdūs: vienos iš po deniu esančių durų buvo nesandarios – praleido vandenį. Vėliau paskelbta, kad problemos išspręstos, tad laivas gavo leidimą plaukti.
Problema – prie vairo
Vis dėlto didžiausia neišspręsta problema buvo laivavedys. Shin Hyeon-gi pakeitė ankstesnį kapitoną, kuris nusigėręs prieš tai iškrito per bortą ir nuskendo.
Laivui naujasis kapitonas vadovavo vos 9 mėnesius. Buvę darbininkai jį vadino piktu žmogumi. Jis dažnai rėkė ir nuolat nešiojosi skaidraus gėrimo butelį. Tik įgula nesuprato – degtinė tai ar vanduo. Bet niekas nedrįso paklausti.
Shin Hyeon-gi smarkiai spaudė vyrus ir jie dirbo greitai, kad kuo greičiau būtų atlaisvinama vieta naujai ištrauktam laimikiui.
Po deniu daugiau nei tuzinas vyrų plušėjo prie konvejerio – skrodė žuvis, o vertingas dalis šaldė ir pakavo.
Darbas pirmas 24 valandas vyko be atokvėpio.
Rugpjūčio 18 d. 3 valandą nakties pirmasis kapitono padėjėjas pabudino visus iš miegų. Tinklas buvo pernelyg pilnas ir tempė laivą žemyn.
Vanduo variklių skyriuje jau siekė beveik pusę metro, o įgula buvo pasiruošusi nukirpti tinklą. Kapitonas pakilo iš lovos ir darbininkams nurodė ne nupjauti tinklą, o traukti jį visu pajėgumu, tačiau šis nurodymas buvo paskutinis – netrukus įvyko tragedija.
Laivą eksploatavusios kompanijos „Sajo Oyang“ prastas elgesys su laivais ir darbuotojais niekam nekėlė nuostabos.
Pažeidimai laivuose buvo matomi plika akimi, bet inspektoriai ir prižiūrėtojai tiesiog užsimerkdavo, ir tai dažnai kainavo žmonių gyvybę.
Lyg plaukiojantis šaldytuvas
„Oyang 70“ laivo įgulą sudarė 8 korėjiečiai vadovai, 36 indoneziečiai, 6 filipiniečiai ir vienas kinas. Korėjiečiai laive dirbusius musulmonus dažnai vadino šunimis ar beždžionėmis. Vanduo laive buvo rusvos spalvos ir turėjo metalo poskonį.
Buvę įgulos nariai pasakojo, kad dažnai laive vienintelis maistas buvo ryžiai ir vandenyne sugautos žuvys. Vyrams buvo mažinamas atlyginimas, jei jie valgydavo pernelyg lėtai.
Įgula laivą vadino plaukiojančiu šaldytuvu. Šildymas čia faktiškai neveikė, tualete nebuvo vandens. Laive buvo tiek tarakonų, kad įgula juos užuosdavo vis krintančius ir kepančius ant karšto variklio.
„Oyang 70“ tinklą tempdavo ir pagrindinę veiklą vykdydavo naktį, kai paprastieji merlangai vandens paviršiuje maitindavosi planktonu.
Lemtingą rugpjūčio 18-ąją įgula žinojo, kad tinkle yra daugiau žuvų, nei gali patempti valtis, tačiau niekas negalėjo pasakyti tikslaus skaičiaus, nes svorio jutikliuose nebuvo baterijų.
Tralerio tinklo keitimas laivui būtų kainavęs 150 tūkst. JAV dolerių (135 tūkst. eurų), o sugautų žuvų paleidimas kapitonui – darbo vietą.
Manoma, kad tinkle buvo per 120 tonų žuvų. Vėliau kitų laivų kapitonai paliudijo, kad toks laivas pritaikytas traukti vos ne triskart mažesnį laimikį, bet kapitono užsispyrimas lėmė, kad laivas pradėjo grimzti.
Laive įsivyravo chaosas
Daugelis kapitonų iškart būtų įvertinę situacijos pavojingumą ir mąstę racionaliai, tačiau Shin Hyeon-gi neturėjo tokios savybės.
Laivas jau buvo pasviręs 15 laipsnių kampu, tačiau kapitonas liepė vyrams dirbti toliau. Vanduo ėmė bėgti pro visas angas, o negyvos žuvys užkimšo visus latakus, kuriais turėjo ištekėti perteklius.
Netrukus nustojo veikti visos pompos. Po valandos laivo denyje vyriausiasis inžinierius gavo kapitono leidimą nupjauti tinklą, tačiau jau buvo per vėlu.
Laivas niro žemyn, kilo chaosas. Kapitonas išsiuntė nelaimės signalą. Darbuotojai šoko per bortą. Gelbėjimosi liemenes vilkėjo tik laivo vadovybė iš Pietų Korėjos. Pagrindinę gelbėjimosi valtį greitai apvertė didžiulės bangos.
Laive buvo 68 kostiumai, kurie būtų padėję išgyventi tuo metu buvusiame vos 6 laipsnių temperatūros vandenyje, tačiau nė vienas vyras jo neužsivilko. Gali būti, kad niekas net nemokėjo to padaryti.
Ne vanduo, o godumas nuskandino „Oyang 70“.
Po valandos į nelaimės vietą atplaukė Naujosios Zelandijos laivas „Amaltal Atlantis“ ir išgelbėjo 45 vyrus, kurie galėjo mirtinai sušalti arba paskęsti.
Gelbėtojams taip ir nepavyko rasti laivo kapitono kūno, o dalis kitų žuvusių komandos narių buvo rasti mirtinai sušalę gelbėjimosi valtelėje.
Sausumoje tokia išvengiama nelaimė reikštų kompanijos veiklos pabaigą, tačiau ne atvirame vandenyne.
Tikras žvejybos leviatanas
Giliavandenėje žvejyboje „Sajo Oyang“ yra tikras leviatanas – su piktąja dvasia siejama mitinė milžiniška jūrų gyvatė.
1971-aisiais įkurta įmonė turi per 70 laivų. Įmonės šūkis – „Gamta yra skani“. Per metus įmonė uždirbdavo iki 1 mlrd. JAV dolerių (apie 900 mln. eurų), daugiausia iš žvejybos aplink Naująją Zelandiją.
Įmonės sandara buvo kaip rusiškos matrioškos. Darbuotojus samdydavo ne pagrindinė įmonė, bet jos antrinės įmonės įkurta kita įdarbinimo agentūra. Kompanija susitelkė į pelną ir kratėsi atsakomybės.
Laivo nuskendimas buvo plačiai aprašytas visuose Naujosios Zelandijos naujienų portaluose. Kompanija pasisamdė lobistą Glenną Inwoodą, kuris turėjo atkurti prarastą įmonės reputaciją, o anksčiau dirbo tabaką gaminančioms ar banginių medžiokle užsiimančioms kompanijoms.
Praėjus 8 mėnesiams nuo laivo nuskendimo, į Naująją Zelandiją atvyko jo pamaina – „Oyang 75“. G.Inwoodas jį vadino aukščiausius žvejybos standartus atitinkančiu laivu ir aprodė žiniasklaidos atstovams.
Tačiau to, kas nutiko toliau, negalėjo sukontroliuoti net ir reputacijos taisytojas. Ankstyvą 2011-osios birželio rytą viena moteris nuvyko į bažnyčią ir navoje rado besislepiančius 32 indoneziečius. Jie buvo pabėgę iš „Oyang 75“ jo iškrovimo metu.
Musulmonai vyrai Liteltono uostamiestyje išsilaipino 4 val. ryto, kai kapitonas dar miegojo. Jie ieškojo mečetės, bet jos neradę nutarė prisiglausti bažnyčioje.
Pasakojo apie patirtą siaubą
Vėliau kunigams ir valdžios atstovams jie papasakojo apie patirtą vergovę siaubo laive.
Vyriausiasis inžinierius sulaužė denyje dirbusiam darbininkui nosį, nes šis netyčia į jį atsitrenkė.
Kitas laivo vadovybės narys taip dažnai mušė vieną darbuotoją, kad jis prarado regėjimą. Nepaklusnūs vyrai buvo užrakinami šaldytuve arba turėjo valgyti supuvusį žuvų jauką. Geromis dienomis pamaina trukdavo 20 valandų, tačiau kartais jie dirbdavo ištisas dvi paras.
„Ne kartą norėjau prašyti pagalbos, bet nežinojau, kam tai sakyti“, – teisme tvirtino laive dirbęs indonezietis Anti Sukendaras.
Tačiau blogiausia buvo seksualinė prievarta, kurią vykdė kapitonas. Jis puolė darbininkus dušuose, naktimis lipo į jų lovas.
„Kapitonas bandė mane išmokyti, kaip reikia su juo mylėtis, bet aš atsisakiau. Kitiems atsikratyti jo nepavyko“, – teigė vienas laivo darbuotojas.
Policijai apklausiant laivo įgulą, laivo savininkas atsisakė mokėti už indoneziečių nakvynę, maitinimą ir tvirtino, kad jie jam nebedirba.
Kapitonas greitai buvo atleistas ir parsiųstas atgal į Pietų Korėją, kad išvengtų baudžiamojo persekiojimo Naujojoje Zelandijoje.
Darbininkus pasamdžiusių įmonių darbuotojai dažnai skambino jūrininkų šeimoms ir grasino tylėti.
Tyrė visą industriją
Naujosios Zelandijos žurnalistas Michaelas Fieldas su dviem Oklando universiteto tyrėjais išsamiau nagrinėjo šią temą. Jie apklausė dešimtis kitų „Sajo Oyang“ ir kitų kompanijų laivų darbuotojų ir išsiaiškino, kad smurtas ir prievarta labai dažni Naujosios Zelandijos teritoriniuose vandenyse žvejojančiuose laivuose.
„Oyang“ laivynas savo veikla kėlė pavojų ištisų ekosistemų išlikimui. Vienas kompanijos laivas Rusijoje buvo nubaustas už nelegalią žvejybą, o vėliau Naujojoje Zelandijoje nubaustas už tai, kad tūkstančius litrų panaudotos variklio alyvos išpylė už borto.
Kiti kompanijos laivai buvo pagauti išmetantys šimtų tūkstančių eurų vertės žuvų krovinius už borto, kad apeitų kvotas ir galėtų pagauti daugiau šviežių žuvų.
Laivų darbuotojai pasakojo, kad jų maiste buvo pilna negyvų vabzdžių, čiužiniuose – besikandžiojančių vabalų, vyrai spintelėse slėpdavosi nuo smurtaujančių ir juos prievartaujančių laivo vadų.
Kapitonas turėjo visų įgulos narių pasus ir kitus dokumentus, kad užsitikrintų, jog jie niekur nepabėgs.
Viename kompanijos laive įvykus nelaimei darbininkui buvo amputuotas pirštas ir jis iš karto nusiųstas dirbti po deniu. Žaizda atsivėrė, o naktį pajutę kraują vyrą ėmė pulti tarakonai.
„Oyang“ laivyno istorija – kartu ir pasakojimas apie žmonių įkalinimą. Kyla klausimas, kodėl vyrai, pradėję čia dirbti ir pamatę sąlygas, nemėgino bėgti?
Dauguma jų turėjo didelių skolų, o įdarbinimo sutartis pasirašydavo jiems nesuprantama anglų kalba. Alga siekė vos 235 JAV dolerius (212 eurų) per mėnesį, o tai pažeidė Naujosios Zelandijos įstatymus. Be to, iš šios sumos buvo išskaičiuojami įvairūs mokesčiai. Kartais darbininkai išvis negaudavo jokios algos.
Vyrai darbdaviams atiduodavo visus savo dokumentus, be kurių vėliau niekur kitur nerasdavo darbo. Net žinodami, kokios sąlygos jų laukia, indoneziečiai eidavo čia dirbti, nes neturėjo kitų galimybių.
Valdžia bandė kovoti
Kai Naujojoje Zelandijoje išaiškėjo, kokios baisios darbo sąlygos šiuose laivuose, įstatymų leidėjai pradėjo kovą su tokia praktika.
Bet G.Inwoodas bandė įstatymų leidėjus įtikinti, kad ilgos pamainos – visų žuvininkystės kompanijų kasdienybė, o dėl nesumokėto darbo užmokesčio kaltos darbuotojus samdančios agentūros Indonezijoje.
Smurto protrūkius jis priskyrė kultūriniams skirtumams tarp korėjiečių ir indoneziečių.
„Per visą veikimo Naujojoje Zelandijoje laiką „Sajo Oyang“ atstovai ar įgulos niekada nebuvo baudžiamojo persekiojimo procesų dalyviai.
Tai retas atvejis itin reguliuojamame Naujosios Zelandijos žvejybos sektoriuje“, – sakė G.Inwoodas.
Kompanija labai norėjo kovoti su blogu savo įvaizdžiu.
„Oyang 75“ laivo įgulai buvo paskirta 420 tūkst. Naujosios Zelandijos dolerių (241 tūkst. eurų) bauda už mažos vertės laimikio išmetimą norint pagauti vertingesnių žuvų ir dar 10,5 tūkst. Naujosios Zelandijos dolerių (6 tūkst. eurų) bauda už panaudotos variklio alyvos išpylimą į vandenyną.
„Oyang 77“ įgula sulaukė 120 tūkst. Naujosios Zelandijos dolerių (69 tūkst. eurų) baudos už daugiau nei 50 tonų žuvų išmetimą.
Spaudimą Naujajai Zelandijai darė ir užsienio valstybės.
JAV valstybės departamentas 2012 metų birželį paskelbė, kad Naujoji Zelandija netinkamai elgiasi su jos vandenyse žvejojančiais asmenimis.
Po poros metų šalies Parlamentas ėmėsi drastiškų veiksmų – šalies teritoriniuose vandenyse buvo uždrausta žvejoti užsienio kompanijoms. Jos toliau čia veikti galėjo tik savo veiklą visiškai perkėlusios į šią šalį.
Šiuo įstatymu norėta apsaugoti maždaug 1,5 tūkst. šalies vandenyse žvejojančiuose laivuose dirbančių užsieniečių.
Tiesa, šis ėjimas Naujajai Zelandijai kainavo šimtamilijonines investicijas, nes kompanijos žvejoti išvyko į kitas valstybes.
Istorijos kartosis toliau
Vergijos laivuose istorijų gausu ir kitose pasaulio vietose – Tailande, Taivane. Tačiau jokia kita šalis nereagavo taip agresyviai kaip Naujoji Zelandija.
Tokie šalies veiksmai sulaukė ir neigiamos giliavandenės žuvininkystės profsąjungų atstovų reakcijos.
Jie tvirtino, kad tai tik perkels blogąją praktiką į kitas valstybes, kurios dar mažiau kontroliuoja žuvininkystės sektorių.
„Oyang 75“ vėliau nukeliavo į rytinę Afriką ir žvejoja netoli Mauricijaus, o „Oyang 77“ – netoli Folklando salų.
Kompanijos laivus neretai ištinka tragedijos, kurias nacionalinės vyriausybės norėtų sustabdyti, tačiau kad įvyktų pokyčių, reikia ir žemiausio rango darbuotojų palaikymo.
Vieni bando bėgti iš „Oyang“ laivų, tačiau kitų namuose niekas nelaukia ir tai yra geriausia, ką jie turi.
Tai reiškia, kad tragedijos šimtus kilometrų nuo artimiausio kranto nutolusiuose laivuose kartosis ir toliau.
Parengta pagal „The Guardian“ informaciją.
