Iš paskutinio Europoje esančio fašistinio mauzoliejaus šią savaitę iškeldinti diktatoriaus F.Franco palaikai.
Pasak Ispanijos ir užsienio žurnalistų, tai svarbiausia metų naujiena visoje Europoje – ji žymi vieno šalies istorinio laikotarpio pabaigą ir kito pradžią.
Konflikto tarp Madrido ir Barselonos akivaizdoje ši ekshumacija turi simbolinę reikšmę, tačiau ji negali išspręsti politinės Ispanijos krizės.
Kol kas Katalonijos ir Ispanijos vadovai dar nesusėdo pasikalbėti apie kunkuliuojantį konfliktą, o Katalonijoje protestai ir toliau tęsiasi.
Iškeldinti F.Franco palaikai
Ispanija ir toliau kausto tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Po itin neramios savaitės Katalonijoje šį ketvirtadienį buvo ekshumuoti Ispanijos diktatoriaus F.Franco palaikai.
Po dešimtmečius trukusių diskusijų ir ginčų ekshumuoti diktatoriaus palaikus praėjusią vasarą nurodė Ispanijos vyriausybė.
Nors tam aršiai priešinosi diktatoriaus palikuoniai, Aukščiausiasis teismas atmetė jų skundus ir įsakė iškeldinti palaikus į netoli Madrido esančias kuklias valstybines kapines, kur palaidota diktatoriaus žmona.
Žiniasklaida rašė, kad F.Franco ekshumacija reiškia tamsaus Ispanijos istorinio etapo pabaigą. Pasak analitikų, nuo šiol pilietinio karo aukų budelis nebesiilsės kartu su aukomis.
Kad perlaidojimas įvyko dabar – ne atsitiktinumas. Tokiais veiksmais laikinoji Ispanijos vyriausybė stengiasi pelnyti populiarumą tarp rinkėjų, kurio jiems prireiks lapkričio 10 dieną.
Dabar Ispanija išgyvena itin sunkų politinį laikotarpį. Po to, kai 2017 metų spalį Katalonijoje surengtas Madrido uždraustas referendumas dėl krašto nepriklausomybės, šalis iki šiol negali išsikapstyti iš politinės duobės.
Lapkričio mėnesį vėl vyks pakartotiniai rinkimai į šalies Kongresą – jau antrieji šiemet ir ketvirtieji per pastaruosius ketverius metus.
Anot ekspertų, kol Ispanija nesutvarkys nerimstančios Katalonijos krašto reikalų, tol jos valdyti nebus įmanoma.
Užtemdė Katalonijos klausimą
Nors ir trumpam, F.Franco ekshumacija nukreipė dėmesį nuo sudėtingos situacijos Katalonijoje. Visų dienraščių antraštės savaitės pabaigoje skelbė vien apie šį Ispanijai itin svarbų įvykį.
Pilietinio karo aukų artimieji jau dešimtmečius kritikuoja Kritusiųjų slėnį, kuriame kartu buvo sulaidoti ir respublikonų, ir fašistų žuvusieji.
Iš viso netoli Madrido esančiose bendrose pilietinio karo aukų kapinėse palaidota daugiau nei 33 tūkstančiai ispanų.
Ne veltui ekspertai vadina šią vietą didžiausiu Europoje bendruoju kapu ir fašistiniu mauzoliejumi, iš kurio žuvusių respublikonų artimieji bet kokia kaina nori iškeldinti savo senelius.
Bet kol kas tokios galimybės nėra, nes, pasak ekspertų, dėl didžiulės drėgmės kūnai yra susilydę su koplyčių betonu.
„Bent jau dabar seneliai nesiilsės tokioje prastoje kompanijoje“, – po to, kai diktatoriaus palaikai buvo iškeldinti iš Kritusiųjų slėnio, juokavo ne vienas respublikonų palikuonis.
Fašistai pasinaudojo proga
Tikrai ne visiems ispanams patinka faktas, jog diktatoriaus palaikai buvo iškeldinti iš mauzoliejaus.
Prie kapinių, kuriose ketvirtadienį buvo palaidotas F.Franco, buvo susirinkę apie 500 jo gerbėjų, jie giedojo fašistinį himną ir nešėsi frankistines vėliavas.
Kai kurie demonstracijos dalyviai piktinosi, kad štai kur tikroji diktatūra, kai socialistų vyriausybė daro, ką nori, ir gali ekshumuoti F.Franco kūną, nes jis neva jiems trukdo.
„Dabar Ispanijoje vėl prasidės pilietinis karas, mes jau ruošiamės“, – sakė ilgesį F.Franco laikams jaučianti madridietė.
„Įsivaizduokite, kas būtų, jei Rusijoje iš mauzoliejaus sugalvotų iškelti Leniną!“ – sakė kitas demonstracijos dalyvis.
Nors jų ir nėra dauguma, Ispanijoje vis dar yra aktyvių F.Franco diktatūros rėmėjų, kurie tvirtina, kad „su vadu Franco gyvenome geriau“.
Daug šlapiuojančių žaizdų
Pasak kai kurių istorikų, Ispanijoje po pilietinio karo yra išlikusių dar daug neužgydytų žaizdų.
Istorikai pabrėžia, kad demokratinis perėjimas Ispanijoje nevyko sklandžiai ir nebuvo padėtas galutinis taškas, nes, pasak Liaudies partijos priešininkų, jų gretose vis dar yra F.Franco ideologijai ištikimų žmonių.
Tad daugybė akademikų tvirtina, kad diktatoriaus palaikų perkėlimas yra simboliškai labai svarbus – tarsi įrodymas, jog Ispanijai pagaliau pavyko atsikratyti fašizmo šešėlio.
Tačiau F.Franco ekshumacija yra ir naujo istorinio etapo pradžia“, – sakė Barselonos universiteto šiuolaikinės istorijos dėstytoja Queralt Sole.
Premjeras nekelia ragelio
Nors diktatoriaus ekshumacija iš tiesų svarbi šalies istorinei atminčiai, vien iškeldinus F.Franco iš Kritusiųjų slėnio socialistai neišsikapstys iš politinės duobės.
Ne veltui šiomis dienomis Ispanijos laikinajai vyriausybei priminta, kad reikia rūpintis ne mirusiais, o gyvais.
Katalonijos vyriausybė taip pat yra vos per žingsnį nuo pakartotinių rinkimų.
Praėjusią savaitę Katalonijoje vykusios riaušės šiek tiek aprimo, tačiau Madrido ir Barselonos konfliktas vis dar nepajudėjo iš mirties taško.
Katalonijos prezidentas Quimas Torra kasdien bando susisiekti su Ispanijos premjero pareigas einančiu Pedro Sanchesu, tačiau pastarasis kol kas nereaguoja. Q.Torra skundžiasi, kad socialistas neatsiliepia telefonu.
Tokie Katalonijos vadovo pareiškimai sulaukė daugybės komentarų – populiariausiose humoro laidose buvo svarstoma, ar tik nebus taip, kad Q.Torra yra blogai užsirašęs P.Sancheso numerį?
Per riaušes prarado akį
Praėjusią savaitę Katalonijoje vyko visuotinis streikas, o Barselonoje kasdien vyko manifestacijos, per kurias netrūko susirėmimų su policija.
Studentai iki šiol streikuoja, o šiandien Barselonos gatvėse ir vėl vyks nepriklausomybės šalininkų rengiama manifestacija su šūkiu „Už laisves“.
Sekmadienį Katalonijos sostinėje demonstraciją ruošiasi surengti Ispanijos vienybės šalininkai.
Daug diskusijų šią savaitę žiniasklaidoje sukėlė policijos elgesys su protestuotojais: manifestantai nufilmavo daugybę policijos smurto atvejų, kai kurie jų – prieš žurnalistus.
Tarp protestuotojų – šimtai sužeistųjų, ne vienas žmogus dėl policijos iššautų guminių kulkų prarado akį.
Sužeistųjų yra ir tarp policijos pareigūnų.
Didelį pasipiktinimą reiškė ir suimtųjų artimieji.
Praėjusią savaitę per protestus buvo suimta apie 200 žmonių, iš jų aštuoniolikai pritaikytas prevencinis sulaikymas.
Sulaikytųjų tėvai ir motinos žiniasklaidai pasakojo, kad jų atžalos yra mušamos ir tardomos žiauriais būdais.
Tokios žinios Katalonijos visuomenėje yra sukėlusios didžiulį pasipiktinimą, reikalaujama vidaus reikalų patarėjo Miquelio Bucho atsistatydinimo.
„Demokratiniu cunamiu“ pasivadinusi organizacija, šiomis dienomis rengusi protestus, teigia, kad Katalonijos žmonės privalo protestuoti, kol gaus atsakymus iš Barselonos ir Madrido.
Lygina su Lietuva
Katalonijos žiniasklaida ir socialiniai tinklai virte verda. Kultūros, švietimo ir mokslo žmonės svarsto, kaip surasti išeitį iš kritinės situacijos.
Štai į Katalonijos žiniasklaidą straipsnius rašantis mokytojas Jaume Sastre dažnai lygina Katalonijos nepriklausomybės siekį su Lietuva. „Lietuvos rytas“ šia tema kalbėjosi su Maljorkoje gyvenančiu mokytoju.
J.Sastre teigia, kad tarp Lietuvos ir Katalonijos nepriklausomybės procesų įžvelgia paralelių.
„Matau daug panašumų. Tai – ekonominis okupanto spaudimas, policijos ir specialiųjų grupuočių siuntimas norint pažeminti tautą, grasinimai, šantažas, tiesioginio valdymo įvedimas.
Taip pat panašūs tuometiniai Maskvos ir dabartiniai Madrido bandymai pristatyti problemą kaip vidinį sugyvenimo konfliktą – ir dabar Katalonijoje, ir anuomet Lietuvoje“, – aiškino mokytojas.
Pasak jo, sovietų represijos ir Madrido valdžios elgesys dėl surengto referendumo Katalonijoje panašūs: „Visi, pradedant buvusiu premjeru Mariano Rajoy, buvusiu vidaus reikalų ministru Ignacio Zoido ir baigiant visais jų pavaldiniais – generolais, pulkininkais ir kitais – visi jie tvirtino, kad nežino, kas davė įsakymą sumušti balsuoti atėjusią pilietinę visuomenę. Kaip sovietai per Sausio 13-ąją.“
J.Sastre tikina, kad Katalonijos procesui reikia tokio lyderio kaip Vytautas Landsbergis.
„2017 metų spalio 1 dieną prezidentas Carlesas Puigdemont’as ir viceprezidentas Oriolas Junquerasas atitiko tos istorinės akimirkos, kurią mes išgyvenome, lygį. Buvo urnos, balsavimo biuleteniai, rinkėjų sąrašas ir žmonės balsavo. Bet skelbiant neprikausomybę jiems sudrebėjo ranka, – aiškino J.Sastre. – Nepriklausomybė tuoj pat buvo įšaldyta, nes – ir tai sužinojome vėliau – pasak vadovų, jie nenorėjo būti atsakingi už žuvusiuosius.
Tuomet žmonės apsupo Katalonijos parlamentą, jie buvo pasiruošę jį ginti taikiai, kaip gynė balsavimo būstines per referendumą.
Tačiau tuo metu mes neturėjome tokio lyderio kaip V.Landsbergis, kuris būtų drąsiai vadovavęs rezistencijai. Tuo metu Ispanija mus nugalėjo psichologiniame kare ir dabar, praėjus dvejiems metams, mes esame tame pačiame taške.“
Pasak J.Sastre, tauta yra pasiruošusi, bet katalonams trūksta politinio lyderio, kuris būtų pasiruošęs už nepriklausomybę atiduoti viską.
„Šis politinio lyderio trūkumas mus atvedė prie labai gležnos ribos, nes nėra nieko pavojingesnio už nekontroliuojamą ir susiskaldžiusį masinį judėjimą“, – tikino Maljorkoje gyvenantis mokytojas.
J.Sastre įsitikinęs, jog kitų valstybių paramą katalonų siekiams reikia išsikovoti.
„Už mus niekas darbų nepadarys. Juk teisės nėra dovanojamos, jas reikia išsikovoti. Lietuvos nepriklausomybę kadaise pripažino Islandija ir Danija, bet tuomet jau buvo paskelbta nepriklausomybė, tauta buvo stojusi prieš tankus ir 13 žmonių žuvo.
„Malcolmas X sakė: „Jeigu nesi pasiruošęs mirti už laisvę, privalai išbraukti šį žodį iš savo žodyno“, – afroamerikietį žmogaus teisių aktyvistą citavo mokytojas.
Pasak J.Sastre, tauta yra pasiruošusi, žmonės nori eiti į gatves, ginti parlamentą, vyriausybę ir televiziją.
„Bėda ta, kad mums trūksta tokio lyderio kaip V.Landsbergis. Dabar mes neturime nei vadovo, nei vyriausybės, kurių negąsdintų Ispanijos karaliaus ir generolų grasinimai, – svarstė pašnekovas. – Tačiau mes esame Europos Sąjungoje. Jei Felipe VI įsakytų parašiutininkams šaudyti į taikią minią, šis reikalas baigtųsi Žmogaus teisių tribunole ir jis būtų apkaltintas genocidu ir nusikaltimais žmonijai.“
