„Vis dar negaliu tuo patikėti. Traukiu iš purvo mūsų šeimos nuotraukas. Jose – mūsų namas, kurio nebėra. Čia nieko nebeliko“, – stovėdamas prie savo šeimos namų, virtusių nuolaužų krūva, kalbėjo 36 metų Keita Otsuki.
Jo motina, teta ir senelė laikomos dingusiomis, kaip ir dar maždaug 10 žmonių. O senelis – vienas iš beveik 80 taifūno „Hagibis“ aukų.
Taifūnų sezonas Japonijoje būna kasmet, tačiau „Hagibis“ smūgis buvo stipriausias per kelis dešimtmečius. Apie 33 tūkst. namų buvo skalaujami potvynio, per 2 tūkst. jų buvo visiškai sunaikinti. Sugrįžę namo savo daiktus gyventojai rado po storu pažliugusio purvo sluoksniu, sudužusius, sugadintus.
Pražūtingo taifūno „Hagibis“ galybę pajuto ir Japonijoje gyvenantys bei atostogavę lietuviai.
Pasak jų, stebino ne tik gamtos šėlsmas, bet ir tai, kaip japonai sugeba susitelkti ir veikti stichijos akivaizdoje.
„Žilų plaukų galvoje tikrai daugiau atsirado, šuoliais prabėgo mintys apie gyvenimo trapumą ir labai norėjosi namo. Saugokimės ir saugokime kitus, mokykimės iš japonų kuo rimčiausiai laikytis visų instrukcijų, kurios kartais atrodo ir juokingos – iki tam tikro momento“, – teigė į taifūno zoną patekusi lietuvė Lina Kriukelienė.
Patirties niekam nelinkėtų
Tinklaraštyje „Smalsi musė“ L.Kriukelienė aprašė savo patirtį Niko mieste, kuris yra Točigio prefektūroje, įtrauktoje į aukščiausios kategorijos grėsmės sąrašą. Visai netoli vietos, kur apsistojo lietuvė, slinko pats taifūno epicentras.
„Kad ir kokiame viešbutyje apsistotumėte Japonijoje, dažniausiai prašoma parašyti, iš kokios Japonijos vietos atvykai ir kur vyksi toliau. Kai mūsų visą laiką besišypsantis šeimininkas Niko mieste pamatė mano parašytą kitą stotelę – Hakonės miestą, pradėjo juoktis ir rodyti orų prognozes. Čia ir išgirdome apie pirmąkart Japonijai smogsiantį tokios galios taifūną.
Sužinojome, kad nuo rytdienos nevyks jokie greitieji traukiniai šinkansenai, bus stabdomos vietinės traukinių linijos, uždaromos parduotuvės, didelės gamyklos, pirmąkart nuo atidarymo neveiks Tokijo disneilendas, žmonės raginami imtis maksimalių atsargumo priemonių“, – pasakojo L.Kriukelienė, kuri tuomet nutarė likti Niko mieste dar vienai nakčiai.
Lietuvė apsigyveno visai šalia upės – atvykus tai atrodė tikra romantika, bet vėliau tai tapo grėsme: „Pas mus gausiai ir nuolat lijo, o upė iš nekaltos ir išdžiūvusios virto galinga ir grėsminga.“
Tinklaraščio autorė teigė, kad visa laimė, jog šeimininkai buvo rūpestingi – nuolatos pranešdavo naujienas, rekomendavo pasiruošti svarbiausius daiktus, jei tektų evakuotis, vaišino maistu.
Niko miestui taifūnas smogė vakarop: „Pūtė gūsiais, ne nuolat, vis dar galėdavome nueiti iki upės.
Tačiau lietus ir nesibaigiantis vandens kiekis varė iš proto. Mūsų gatvele tekėjo srautai, o kieme klampojome per balas. Triukšmas nuo upės buvo toks, kad lauke susikalbėti nebuvo lengva. Mūsų aklagatviu vis pravažiuodavo specialus automobilis su švyturėliais – situacija buvo stebima.“
Nerimas buvo toks, kad sunkiai sekėsi užmigti. Lina teigė, kad jis nuslūgo tiktai jau naktį atsitraukus taifūnui ir kai evakuacija nebegrėsė.
„Patirtis, aišku, didelė, bet jos niekam nelinkėčiau: nei per atostogas, nei bet kada kitu metu. Baru save už tai, kad nepažiūrėjau to specializuoto orų prognozių puslapio, kurį puikiai žinojau“, – teigė lietuvė.
Ruošėsi ir Tokijuje
Japonijos sostinėje Tokijuje dirbantis knygos „Kaip veikia Japonija“ autorius Andrius Kleiva „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad apie taifūną „Hagibis“ perspėjimą iš išmaniojo telefono programėlės gavo iš anksto – likus savaitei iki jam pasiekiant Tokiją.
„Galėjau stebėti jo besikeičiantį vėjo ir judėjimo greitį, dydį, apytikslį laiką valandomis, kada pasieks konkrečias Japonijos vietas, ir kritulių kiekį, – pasakojo lietuvis A.Kleiva. – Taifūnui artėjant daugėja nuolatos atnaujinamos informacijos visose žiniasklaidos priemonėse, perduodančiose svarbiausią informaciją tiesiai iš Japonijos meteorologijos tarnybos.“
Lietuvis pasakojo, kad Japonija savo dramatišką gamtą pažįsta ir investuoja į technologijas, leidžiančias jos veiksmus prognozuoti kiek įmanoma geriau.
„Žemės drebėjimų iki paties paskutinio momento nuspėti iki šiol neįmanoma, tačiau kiekvieną taifūno judesį internete galima sekti vos jam susitelkus žemiau Japonijos“, – pasakojo A.Kleiva.
Nors taifūnų sezonas japonams taip įprasta, kaip rudenį lapus numetantys medžiai, A.Kleiva pasakojo, kad šį kartą tarnybos žmonėms, gyvenantiems tiesiogiai taifūno kelyje, skelbė: „Dažnai jus įspėjame, bet šį kartą taifūnas seniai nematytos apimties – nelaukdami išankstinių pranešimų būkite pasiruošę evakuotis, ruoškitės elektros srovės nutrūkimui – kraukite baterijas, ruoškitės vandens tiekimo nutrūkimui – pripildykite vonias, patraukite daiktus nuo langų ir venkite bet kokių kelionių ateinantį savaitgalį.“
Lietuvis pasakojo, kad visuomenė informuota apie „00000Japan“ belaidį internetą, prie kurio būtų galimybė prisijungti nutrūkus bet kokiam mobiliajam ryšiui.
„Taifūnui nuo Japonijos esant jau kelių valandų atstumu nacionalinė NHK televizija ir jai priklausantys informacijos kanalai – mobilioji programėlė, radijas – pradėjo organizuoti ištisines transliacijas iš įvykio vietų, – sakė A.Kleiva. – Komerciniai kanalai gamtinių pavojų metu irgi apjuosia ekraną informacinėmis juostelėmis, bet NHK japonų žinomas kaip absoliučiai pagrindinis informacijos šaltinis bet kokiam pavojui iškilus. Nežinai, kas vyksta, nenutuoki, kaip elgtis – jungi NHK.“
Turėjo rinktis, kas liko
Japonai itin gerai sugeba susitelkti grėsmės akivaizdoje. Ir suvokia – jeigu valdžia duoda patarimus ir perspėja, privalai pasirūpinti savimi ir savo šeima.
„Japonija labai staigiai sureagavo į žinias apie nematyto dydžio taifūną. Parą iki taifūno pasirodymo Tokijuje prekybos centrai ištuštėjo, – teigė A.Kleiva. – Artimiausiose parduotuvėse nebuvo likę nei duonos, nei pieno ar mėsos produktų, daržovių ir vaisių, vandens, gaiviųjų gėrimų – japonai ruošėsi kelias dienas gyventi atitrūkus nuo bet kokios civilizacijos.
Žinoma, ypač daug dėmesio parduotuvėse sulaukė greitai paruošiami ir ilgai išsilaikantys produktai – kalorijų batonėliai, japoniško kario pakuotės, karštu vandeniu užpilami ramenai.“
Lietuvis teigė, kad paskutinę dieną prieš taifūno smūgį buvo sunku rasti mobiliųjų baterijų ir plačios lipniosios juostos pakuočių – ją japonai klijuoja ant langų, kad būtų mažiau šukių ir apsisaugotų nuo sužeidimų.
„Nespėjęs kartu su savo rajono kaimynais japonais aš nuo lentynų ėmiau jau ne produktus, kuriuos ketinau pirkti, o tuos pavienius, kurie buvo likę vakarą prieš įvykį – taifūnas „Hagibis“ buvo gera pamoka turėti nuolatinį negendančių produktų rezervą“, – tikino A.Kleiva.
Prisimena pirmąjį drebėjimą
Knygos „Kaip veikia Japonija“ autorius ne vienus metus gyvena šalyje, čia studijavo, o dabar dirba. Kaip pats pasakojo, atvykus iš stichijų aplenkiamos Lietuvos teko mokytis gyventi kitaip.
„Gerai prisimenu, kaip Lietuvoje mokyklos laikais reaguodavome į saugumo mokymus – girdi, miela žinoti saugumo išėjimus, bet kada to galėtų prireikti? Bėgant nuo lietaus? – juokavo A.Kleiva. – O štai Japonijoje žinai, kad saugumo mokymais nejuokaujama, ir pats eini tuos kelis kilometrus nuo namų apžiūrėti artimiausio stadiono ar mokyklos, į kurią reikėtų bėgti žemės drebėjimo, taifūno ar kitų nelaimių atvejais.“
Pirmuosiuose saugumo mokymuose A.Kleiva dalyvavo pačiomis pirmosiomis studijų Japonijoje savaitėmis, juos surengė bendrabučio valdyba drauge su miesto ugniagesiais.
„Ugniagesiai atsivežė sunkvežimį su priekaba, kurios turinys beveik priminė tikrus namus: ir pliušiniai motina su tėvu, ir stalas, paveikslai, lėkštės.
Užduotis: įlipti į tuos namus ir rodyti, kaip moki slėptis po stalu ugniagesiams įjungus drebėjimo mechanizmą. Skamba komiškai, bet žinai, kad tokia gerai išugdyta automatinė reakcija kažkada tau galės išgelbėti gyvybę“, – pasakojo A.Kleiva.
Pasak Andriaus, atvykus iš seisminių nelaimių ar didelių stichijų nekamuojamos Lietuvos iš pradžioje sunku priprasti, kad turi būti nuolat pasirengęs. Jis gerai prisimena ir pirmąjį Japonijoje patirtą žemės drebėjimą.
„Sunku būtų jį užmiršti: ankstyvą rytą buvau pažadintas nuo sienos nukritusios Lietuvos vėliavos, kelių iš lentynų iškritusių knygų ir intensyviai judančios lovos, – prisiminė Tokijuje gyvenantis A.Kleiva. – Nors puikiai žinojau, jog žemės drebėjimo kažkurią dieną reikėtų tikėtis, iš pat pradžių buvo sunku susivokti, su kuo susiduriu.
Tokie šoko ir nuostabos momentai nebūtinai patogiausiu dienos metu ir yra pavojingi – nuo to laiko visada mokausi, kad turiu reaguoti veiksmu.“
Andrius teigė, kad antraip, nei gali pasirodyti iš Europos perspektyvos, Japonija kasdien, kiekvieną savaitę ar mėnesį nepatiria gamtinių katastrofų. Todėl būnant lietuviu sunku susitaikyti su mintimi, kad gamta nėra rami, bet lengva ir užmiršti, kad reali grėsmė yra visada ir turi būti tam tinkamai pasiruošęs.
„Ilgainiui išmoksti stebėti gamtą ir gerai pažinti aplinką šalia savęs: visuomet turi mobiliąją programėlę su garsiais signalais nelaimės atveju, išsinagrinėji savivaldybės išduotą evakuacijos žemėlapį, apgalvoji veiksmų eigą, aštrius įrankius laikai žemesnėse lentynose ir tvirtini spintas prie sienų“, – pasakojo pašnekovas.
Sparčiai stojasi ant kojų
Po taifūno „Hagibis“ japonams nelengva – savaitės pabaigoje dar pylė lietus, jis plovė purvą ir dar labiau skatino nuošliaužas, apsunkino gelbėjimo darbus.
Dar užtruks, kol vietoj griuvėsių krūvos vėl stovės namai. Taifūno siausmui nuslopus žmonių kova su stichija dar toli gražu nebūna baigta.
„Prireikia daug laiko susitaikyti su faktu, kad nebeturi namų ar artimųjų.
Su tokiomis mintimis šiandien gyvena japonai po šios katastrofos, – teigė A.Kleiva. – Bet nesupraskite manęs neteisingai: nors ir gedi, Japonija niekada nepasiduoda.
Nuo taifūno praėjo savaitė, bet miestai jau smarkiai sutvarkyti bendromis gyventojų, Japonijos tarnybų ir iš įvairių šalies regionų atvykstančių savanorių. Pinigai kaupiami per įvairias paramos akcijas.“
Tarnybos valo greitųjų traukinių bėgius – šios transporto priemonės dar savaitės pradžioje skendėjo vandenyje, eismas buvo sutrikęs.
Daug kur teks taisyti kelius, kuriuos taifūnas ir jo suneštas purvas tiesiog sulaužė. Kai kur į atsivėrusius griovius sukrito automobiliai.
„Visiškai atstatyti nuplautus bėgius, ištisus kelius ir namus užtruks. Beje, tai nebus vienintelė Japonijos valdžios užduotis – atstatinėjant regionus jėgos tuo pat metu bus labai aktyviai nukreiptos į nesėkmių analizę ir į dar efektyvesnį pasirengimą jau kitai nelaimei“, – tikino A.Kleiva.
