Marakaibo dugne esantys naftos telkiniai kadaise šiai vietovei tapo dovana – beveik 100 metų čia buvo išgaunama ir perdirbama nafta.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį, Venesuelą apėmus krizei, viskas apvirto aukštyn kojomis. O šiandien nafta Marakaibo apylinkių gyventojams tapo prakeiksmu.
Didžiulis, net 13,2 tūkst. kvadratinių kilometrų užimantis, vandens telkinys tyvuliuoja Venesuelos šiaurės vakaruose ir per sąsiaurį susisiekia su Karibų jūra.
Anksčiau Venesuelos brangenybe vadintas vandens telkinys dabar tarsi užtemo. Kaip teigia vietiniai – užėjo juodasis potvynis.
Išsiliejusi nafta ne tik žudo Marakaibo ežero fauną ir florą, bet ir grasina žmonių, kurie pragyvendavo iš ežero teikiamų gėrybių, sveikatai bei ekonominei gerovei.
Žvejys Giovanny Villarrealis pasakoja, kad didelė dalis jo laimikio dabar nueina perniek.
„Pusė to, ką pagaunu, netinka vartoti – dvokia nafta. Niekas tokių žuvų ir jūros gėrybių neperka, tada dienos pabaigoje mes viską vėl sumetame į vandenį.
Po žvejybos parplaukiame purvini nuo naftos. Dar blogiau tai, kad riebią naftą plauname benzinu“, – pasakoja žvejys.
G.Villarrealis su šeima jau daug metų gyvena ant Marakaibo kranto, tačiau dabar savo buitį jie vadina kankyne.
„Kartais nė negalime užmigti nuo to nosį riečiančio kvapo, – skundžiasi venesuelietis. – Atrodo, kad nafta smelkiasi į plaučius. Man neramu dėl vaikų sveikatos.“
Tarša matoma plika akimi: vanduo nenatūralios žalios spalvos, krante – juodos, riebios apnašos, jos daug kur plaukioja ir vandens paviršiuje.
Žvejai iš ežero traukia lipnius pajuodusius tinklus, ant kranto paukščiai mėgina išsikedenti sulipusias plunksnas.
Prieš dešimt metų Venesueloje kasdien būdavo išgaunama po 3,2 mln. barelių naftos.
Šiandien šis skaičius nesiekia milijono barelių.
2008 metų naftos kainų kritimas sudavė stiprų smūgį sektoriui, situaciją dar labiau pasunkino JAV sankcijos ir investicijų į infrastruktūrą trūkumas.
Marakaibo ežere kasdien išgaunama 16 tūkstančių barelių naftos – šešis kartus mažiau nei prieš šešerius metus.
Ežere yra aštuoni gręžiniai, tačiau trys nesandarūs – nafta iš jų veržiasi nuo pernykščio spalio, tačiau niekas nesiima jų tvarkyti – nėra pinigų.
Biologė Yurasi Briceno pasakoja, kad ne kartą matė delfinų ir lamantinų sužalota oda – ją išgraužė nafta.
„Mes, žmonės, esame mitybos grandinės gale. Jei valgome krevetes ar krabus iš užnuodyto ežero, nuodijamės ir patys“, – apgailestavo Y.Briceno.
Parengta pagal „AFP“ informaciją.
