O kaip yra iš tikrųjų? Kuo gyvena šeštus metus šeimininko likimo valiai paliktas Ukrainos Versaliu vadinamas kompleksas?
Už 25 km nuo Kijevo esančioje Mežigorjės rezidencijoje Naujųjų Petrovcų kaime gyvenimas virte verda.
Jis kur kas intensyvesnis negu prieš penkerius su puse metų, kai didžiuliame name gyveno viso labo trys žmonės – V.Janukovyčius, jo draugė Liuba ir jos mažametė duktė Maša.
Žinoma, tiek „Chonka“ pramintą prezidento rezidenciją (nuo V.Janukovyčiaus rezidenciją stačiusios suomių firmos „Honka“, vieno garsiausių pasaulyje ekologiškų medinių namų statytojų; žmonės ją vadina ir „Škonka“ – žodžiu iš nusikaltėlių žargono, reiškiančio kalėjimo gultą), tiek daugiau kaip 139 ha ją supančią teritoriją aptarnavo 450 žmonių, kasdien – apie 280, bet, kai šeimininkas grįždavo namo, prie išorinių vartų budintys apsaugininkai pranešdavo, kad jo asmeninę zoną reikia palikti ir visi pašaliniai dingdavo. Taigi gyvybės ten tikrai ne kažin kiek buvo.
Dabar į Mežigorję iš Kijevo kursuoja maršrutiniai taksi, už 15 grivinų (apie 0,6 euro) gabenantys kijeviečius ir turistus, norinčius patenkinti savo smalsumą ar tiesiog pasivaikščioti po puikų parką, nuvesti vaikus į zoologijos sodą pažiūrėti vis didėjančio stručių būrio ar kitų gyvūnų.
Vyrų smalsumą žadina antikvarinių automobilių kolekcija, kurioje 35 automobiliai ir 7 motociklai.
Sumokėjus už įėjimą 50 grivinų (apie 2 eurus), garaže galima apžiūrėti visiškai restauruotą sovietinės automobilių pramonės ekspoziciją – „Pobedos“, „Zaporožecai“, vyriausybinės „Volgos“, ZIL-ai, „Čaikos“, LuAz-ų kolekcija. Yra ir užsieninių retroautomobilių – „Horch“, BMW, „Ford Hot Road 1934“, „Chevrolet Impala“, šeštojo dešimtmečio „Rolls-Royce“ ir kt. Čia stovi ir „Premium“ klasės kupė „Bentley.
Mežigorjės svečiai perka ožkų ir karvių pieną V.Janukovyčiaus fermoje. Prezidentas turėjo 6 karves, mito iš jų pieno sumuštu sviestu, suspaustais sūriais, pagaminta varške. Dabar jų 21-a, visos duoda pieno, kurį reikia kur nors dėti. Ožkos irgi dauginasi.
Šiltnamiuose, kuriuose pagal olandišką ekologišką technologiją buvo auginamos daržovės prezidentui, dabar visi norintieji gali įsigyti pomidorų, agurkų, salotų, bazilikų. Kitaip ūkis neišsiverstų – reikia mokėti algas darbuotojams ir palaikyti šiltnamyje darbo režimą. O stabdyti jo negalima – Generalinė prokuratūra, aprašydama Mežigorjės turtą, užfiksavo šiltnamį kaip veikiantį objektą. Gauti pinigai skiriami jam išlaikyti.
Vasarą savaitgliais Mežigorjėje apsilanko iki 5–6 tūkst. lankytojų per dieną, vienas po kito rieda jaunavedžių automobiliai – susidaro įspūdis, kad kiekvienai Kijevo porai tiesiog garbės reikalas surengti čia fotosesiją.
Vaikščiodamas po parką gali matyti jaunuosius pozuojančius sveikatingumo alėjoje, aprėmintoje pergolė anfilados, prie figūrinių krūmų ar tiesiog pievoje: po skaidriu kupoliniu skėčiu pusiau gulomis išsitiesusi jaunoji balta suknele, o jaunikis klūpo šalia, švelniai suėmęs jos rankas ir meiliai žvelgdamas į akis. Toks bella vita.
Iškaba prie įėjimo į teritoriją skelbia, kad dabar čia Mežigorjės nacionalinis parkas. Jį administruoja to paties pavadinimo visuomeninė organizacija, kurią įkūrė 2014 metų vasarį čia įžengę ir iki šiol nepasitraukę Maidano aktyvistai.
Pavyko išvengti chaoso
Kai 2014 metų vasario 18–20 dienomis nuo snaiperių kulkų Maidano aikštėje žuvo apie 100 protestuotojų, per susirėmimus gyvybės neteko 11 milicininkų, valdžios pasiųstų ginti V.Janukovyčiaus režimo, jau tapo aišku: valdžia, padėjusi žudyti savo piliečius, – pasmerkta. Vis dėlto Maidano aktyvistai nutarė traukti į Mežigorję pas prezidentą.
„Mes ėjome čia ne užmušti V.Janukovyčiaus, mes ėjome su juo kalbėtis – nėra prasmės žmogaus žudyti. Reikia išsiaiškinti priežastis ir nebebus problemų“, – įsitikinęs šios akcijos iniciatorius, dabar – „Chonkos“ komendantas Petro Olyjinekas (39 m.).
Aktyvistai su Petro priešakyje ir pakeliui prisijungusia kitų žmonių minia jau rėmė prie sienos apsaugininkus, kad įleistų į prezidento rezidenciją, kai 2014-ųjų vasario 21-ąją V.Janukovyčius paskutinį kartą pasirodė ant Mežigorjės rezidencijos slenksčio.
Jis nuskubėjo į sraigtasparnių aikštelę, beje, įrengtą ant buvusių kazokų kapinių, ir gėdingai pabėgo iš pradžių į Charkovą, vėliau į Krymą, o paskui atsidūrė Rusijoje, kurios prezidentas Vladimiras Putinas jį priglaudė specialiųjų tarnybų prižiūrimame name.
Prieš tai iš Mežigorjės pavyko išvežti kelis sunkvežimius paskubomis rezidencijoje surinktų vertingiausių daiktų ir, kaip šnekama, kelių milijardų grynųjų. Tikru interneto hitu anuomet tapo paviešinti stebėjimo kamerų įrašai, kaip karštligiškai į transporto priemones kraunami V.Janukovyčiaus turtai.
Į prezidento rezidenciją įžengę maidaniečiai ten neberado nė gyvos dvasios, bet atsidūrė kvapą gniaužiančios pseudobarokinės prabangos interjeruose, kuriuos iki tol buvo matę tik nedaugelis, – V.Janukovyčius į savo rezidenciją nieko neįsileisdavo, svečius apgyvendindavo svečių namuose rezidencijos teritorijoje, su jais bendraudavo vadinamosios Kijevo jūros krantinėje pastatytoje pobūvių salėje, įrengtoje senovinį ispanų debarkaderį imituojančiame laive „Galleon“.
Ąžuolo, riešutmedžio, Libano kedro kambarių apdaila, 17 skirtingų medžio rūšių parketai, profiliuoto stiklo su „Swarowski“ kristalais lifto durys, paveikslai, ikonos, įmantriausių formų vazos, statulėlės, Sevro karališkosios porceliano manufaktūros dirbiniai, rytietiški šilkiniai kilimai, net tikrų tikriausia krokodilo oda, kažkodėl patiesta ant valgomojo stalo, veidrodžiai paauksuotais rėmais, riterių salė su nišose rymančiais šarvais, kino salė su odiniais krėslais, du jų, stovintys priekyje, – masažiniai, kiekviename kambaryje vis kitoks krištolinis šviestuvas ir jų karalius – pagrindiniame hole per keturis aukštus nutįsęs penkių pakopų paauksuotas šedevras.
Pasakojama, kad šis šviestuvas už didžiulius pinigus pirktas Ispanijoje. Jis yra sidabrinis, bet buvo nuvežtas į Maskvą ir ten padengtas auksu.
Išlikę dokumentai byloja, kad vien už šį padengimą sumokėta 200 tūkst. eurų. Vienu žodžiu – ukrainietiškas Versalis.
Nieko nuostabaus, kad tokį prašmatnų gyvenimą išvydusiems maidaniečiams, atėjusiems čia po kelių žiemos mėnesių, praleistų Maidano aikštės palapinėse, užvirė kraujas ir aktyvavosi pasąmonėje glūdintis revoliucinis griovimo ir grobimo instinktas.
Petro neslėpė, kad tokių užmačių būta, bet, jo įsitikinimu, reikia su žmonėmis kalbėtis, paaiškinti, kas, kaip ir kodėl. Pamatęs, kad vienas bendražygių jau tempia vazoną su egzotiniu augalu – o vazonai ten ne bet kokie, kai kurie jų, stovintys kambarių kampuose, padengti jūrų kriauklių perlamutru, gyvatės ir net krokodilo oda, – jis akimirksniu įsijautė į agitatoriaus vaidmenį.
„Paklausiau: kur dėsi? – penkerių su puse metų senumo prisiminimais dalijosi Petro. – Namuose pastatysi ir džiaugsies? Parduosi? Už kiek? Už didelius pinigus niekas nepirks, nupirks už skatikus. Ką darysi su tais pinigais, kuriuos gausi? Tu juos pragersi.
Jeigu mes pradėsime čia viską vogti ir niokoti, tai kuo skirsimės nuo V.Janukovyčiaus ir kitų, apvaginėjančių Ukrainos žmones? Čia mūsų visų turtas ir jis turi mums priklausyti.“
Nežinia, kas lėmė – ar aistringa Petro kalba, ar V.Janukovyčiaus rezidenciją saugoję elitinio Ukrainos specialiųjų pajėgų būrio „Berkut“ ginkluoti pareigūnai, kurių Petro paprašė padėti suvaldyti situaciją, bet chaoso nekilo, prie aktyvistų prisišlieję žmonės atsidūrė už rezidencijos vartų.
Kai kurie iškart patraukė atgal į Kijevą, dalis pasiliko ant kelio, pažadėję padėti palaikyti tvarką.
Rezidencijoje likę aktyvistai irgi neatsispyrė pagundoms. Archyvuose išlikusiose tuo metu į rezidenciją patekusių užsienio informacijos agentūrų fotografų nuotraukose matyti, kaip vienas aktyvistų prašmatnioje salėje skambina fortepijonu – šių instrumentų V.Janukovyčiaus namuose buvo ne vienas.
Galėtum pamanyti, kad čia gyveno kokia nors į mūsų Vasiliauskus panaši šeima, kurioje šeši vaikai ir visi muzikuoja. Toli gražu – niekas iš V.Janukovyčiaus aplinkos nemokėjo skambinti, fortepijonai tebuvo interjero detalė, turinti visai tai ant gero skonio ribos balansuojančiai aplinkai suteikti tam tikro kilnumo, dvasingumo.
Kitoje nuotraukoje užfiksuotas V.Janukovyčiaus miegamasis: didžiulėje lovoje atlasiniuose pataluose saldžiai miega žmogelis.
Šalia lovos padėta kuprinė, kojūgalyje tvarkingai sukrauta mėlynos spalvos drabužių krūvelė. Kaip sakoma, iš palapinės – į „palocius“. Bet sutikite, juk tai – tik mažos nuodėmės.
Laukia pusšeštų metų
Aktyvistai džiaugėsi laiku suspėję į V.Janukovyčiaus rezidenciją ir apsaugoję ją nuo nuniokojimo.
„Viską reikia daryti iš karto. Jei būtume atėję po dviejų trijų dienų ar po savaitės, gal čia ir nebūtume patekę“, – svarstė Petro.
Jis iškart perėmė iš aptarnaujančiojo personalo visų patalpų raktus ir užrakino duris. Tapo savotišku Petru Raktininku. Kitą dieną į rezidenciją pradėję plūsti tūkstančiai žmonių, norinčių pasižiūrėti, kaip gyveno jų prezidentas, o gal ir puoselėjančių viltį pasišildyti rankas, galėjo tik pasivaikščioti po parką ir pro langą bandyti įžvelgti, kas ten, viduje.
Petro su kitais aktyvistais visiškai neketino ilgai čia užsibūti. Jie tikėjosi, kad jau kitą dieną ateis valstybės pareigūnai, padėkos jiems už pagalbą, perims turtą, jį nacionalizuos ir grąžins Ukrainos žmonėms.
Laukė dieną, savaitę, mėnesį ir tebelaukia jau penktus su puse metų. Taip, Ukrainos teismas dar tų pačių 2014 metų birželio 25-ąją grąžino valstybei žemes, kuriose įsikūrusi Mežigorjės rezidencija ir kurias V.Janukovyčius per gudrias korupcines schemas buvo pasisavinęs – išdalijęs jam pavaldžioms privačioms bendrovėms. Bet visa kita – pastatai, juose esantis turtas – tebepriklauso jam (1,7 ha plotą jis yra teisėtai įsigijęs už savo pinigus) arba su juo susijusiai ribotos atsakomybės bendrovei „Tantalit“.
2015 metų pradžioje smulkiuoju bendrasavininkiu, turinčiu 0,03 proc. akcijų, tapęs teisininkas Aleksandras Prijmakas, paskirtas „Tantalito“ direktoriumi, buvo atvykęs į Mežigorję ir pareikalavo maidaniečių nešdintis iš jam priklausančios nuosavybės, bet šie parodė jam duris.
„Mes nenorime užvaldyti niekieno turto – mes tik norime, kad jis grįžtų valstybei“, – tikino Petro.
Valstybei jį susigrąžinti sekasi sunkiai – turtas areštuotas, bet ne konfiskuotas. Net praėjus penkeriems metams, 2019-ųjų sausį, teismas atsisakė konfiskuoti 13 metų už valstybės išdavimą nuteisto buvusio prezidento V.Janukovyčiaus turtą, nes Generalinės prokuratūros įrodymai dėl V.Janukovyčiaus padarytos žalos nepakankami.
Aktyvistai, nors jau ir šiek tiek pavargę, tebešeimininkauja Mežigorjėje.
„Atėjo ir pamiršo išeiti“, – kandžiai replikuoja tie kijeviečiai, kurie mano, kad aktyvistai ten įsikūrę neteisėtai.
Petro tokios pastabos labai žeidžia. „Mus vadina užgrobėjais. Taip, „Chonka“ ir visa Mežigorjė priklauso „Tantalitui“. Viskas seniai parduota arabams, – naujos informacijos pažėrė Vaiduokliu pramintas maidanietis. – O tu čia gyvenk, saugok. Valdžia kratosi atsakomybės, girdi, palaukite. Jei ir toliau lauksime, sunyks namas, jei jo neprižiūrėsime.
Nebūtume laiku atėję, rezidencija būtų sulaukusi tokio pat likimo kaip generalinio prokuroro Viktoro Pšonkos namas: išnešė viską – nuo durų ir langų iki paties prokuroro portreto, kuriame jis pavaizduotas Romos prokuratoriaus apranga. Kai po kiek laiko ten nuėjau, viskas, ką radau, – šie keturi paveikslai“, – parodė boulingo salės pasienyje ant grindų sustatytus suniokotus portretus, kurių viename nutapyti V.Pšonka ir V.Janukovyčius. Abiem atvaizdams pradurtos kaktos, o V.Janukovyčiui dar ir peiliu perrėžta gerklė.
Petro įsitikinimu, vandalizmą kurstė tarp protestuotojų įsimaišę valstybinių struktūrų atstovai – jie kėlė chaosą ir skatino žmones: pirmąsias tris dienas galima daryti, ką nori, dabar revoliucinė situacija ir taip įprasta elgtis per revoliucijas, karo veiksmus.
„Jų nuomone, tai, kad aktyvistai grobia, vagia, – gerai. Taip slepiami įrodymai prieš korupcininkus. Ir paslėpė taip, kad kai kurie pabėgusieji su V.Janukovyčiumi jau grįžta ir užima vadovaujančiuosius postus.
Na, ką padarysi. Taip yra nuo seno. Mus stengiasi įtikinti, kad mums kažkas padės, bet niekas mums nepadės. Tiesiog tie skėriai, kurie lenda iš Rusijos, vis toliau skverbiasi į Europą. Anksčiau ar vėliau jie ten atsidurs. Tai scenarijus, panašus į 1941 metų“, – samprotavo „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistas, kuris Mežigorjės lankytojus pasitinka su šios organizacijos raudonos ir juodos spalvos vėliava su geltonu trišakiu ant pečių.
Įkūrė nacionalinį draustinį
Saugoti Mežigorjės likę aktyvistai iš pradžių laukė, kol valstybė perims turtą. Kai kurie jų įsikūrė rezidencijos aptarnaujančiojo personalo patalpose, kiti kasdien atvykdavo iš Kijevo. Petro su žmona, į Maidano aikštę atvykę iš Lvovo, kur turėjo duonos parduotuvėlę, buvo tarp apsigyvenusiųjų Mežigorjėje. Lvove su seneliais liko jų duktė – anuomet ji buvo dešimties metų mergaitė, dabar – jau šešiolikos metų mergina. Tėvai taip ir nematė, kaip ji užaugo.
„Tokia mūsų istorija, visiems reikia ką nors aukoti“, – atsiduso Petro.
Šeštus metus Mežigorjėje įstrigę aktyvistai rašo laiškus ministrams, prezidentams, prašo ateiti, perrašyti turtą, įtraukti į balansą.
„Jie sako – ne, – valdininkų pozicijos nesupranta Petro. – Nueini pas vieną, tas sako – tai turi daryti Vasia. Nueini pas Vasią, sako, kad tai turi daryti Kolia, nueini pas Kolią, tas sako, kad tokia Liuda turi padaryti. Taip ratu galiausiai grįžti pas Vasią. Jis klausia, o jūs kreipėtės ten ir ten. Atsakome – taip. O jūs pabandykite dar kartą. Toks užburtas ratas.“
Nesulaukę valdžios dėmesio, aktyvistai patys pradėjo ieškoti ryšių. Petro susisiekė su Nacionaliniu dailės muziejumi ir atvykusiems jo atstovams perdavė nuo V.Janukovyčiaus gyvenamojo namo sienų nukabintus paveikslus, ikonas, vertingas vazas, laikrodžius ir kitus meno kūrinius. Muziejus įsipareigojo, pasikeitus padėčiai, juos grąžinti. Jau 2014-ųjų balandžio pabaigoje buvo surengta Mežigorjės meno vertybių paroda.
Kitų daiktų – baldų, kilimų, šviestuvų – muziejams nepavyko įpiršti.
Pasak jų atstovų, jie jau turi dublikatų, o ir saugyklose vietos naujiems eksponatams nelabai yra. Tačiau vargu ar tai tikroji atsisakymo paimti daiktus priežastis.
Mežigorjės komendantu tapusiam verslininkui, „Automaidano“ aktyvistui Denisui Tarachkotelikui pavyko pasiekti, kad Generalinės prokuratūros atstovai aprašytų, o vėliau ir areštuotų rezidencijos turtą. Tai beveik ir visi kontaktai su valdžios institucijomis.
Taigi Mežigorjėje įsitvirtino tarsi valsybė valstybėje, liaudies valdžia, kaip anuomet Maidano aikštėje.
Savotiška Mežigorjės saugotojų bendruomene tapusiems aktyvistams vis dėlto reikėjo kaip nors verstis. Valgyti juk norisi! Nutarę, kad teritorija ir visi joje esantys turtai galėtų tapti visuomenei prieinamu kultūros ir pramogų objektu, jie paskelbė jį Mežigorjės nacionaliniu draustiniu ir pradėjo čia rengti mokamas ekskursijas, pardavinėti ūkyje užaugintas gėrybes. Iš pradžių veikla buvo nelabai legali, bet po kurio laiko pavyko oficialiai įregistruoti visuomeninę organizaciją „Mežigorjės nacionalinis parkas“.
Sumanę kurti draustinį, Mežigorjės saugotojai pirmiausia pasirūpino jo iškaba. Kaip sakė Petro, visų pirma dėl kaimynystėje, vos už 400 metrų, ne tokioje prabangioje rezidencijoje gyvenančio tuomečio ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko.
„Pirmais metais užrašėme „Nacionalinis parkas“ premjerui A.Jaceniukui, kad žinotų, ką mes čia veikiame, kad važiuodamas į darbą perskaitytų. Kadangi jis nešioja akinius, pasitelkėme trumparegius žmones ir klausėme: „Ar matote? O gal raides didesnes padaryti? Kad nebūtų taip, jog paskui ateitų ir sakytų: „Nemačiau, mažos raidės, nežinau, kas ten užrašyta“, – dėstė Petro ir nei iš šio, nei iš to pridūrė: „Neturi jie tikslo kurti šalį. Tikslas – čia vogti, užsienyje ką nors nusipirkti, kol yra galimybė, o paskui tam tikru momentu pabėgti.“
Tvarkosi kaip šeimininkai
Dabar Mežigorjės nacionaliniame parke dirba, įvairiais duomenimis, nuo 100 iki 200 žmonių. Dalis jų – aktyvistai, dalis – V.Janukovyčiaus aptarnaujančiojo personalo, likusio čia ir neieškojusio naujos darbovietės.
Visi jie pasiskirstę funkcijomis – kas saugo teritoriją, kas elektromobiliais vežioja turistus ir pasakoja teritorijos istoriją, kas dirba šiltnamyje, fermoje, zoologijos sode. Išliko ir kinologijos centras – pasak elekromobiliu turistus vežiojančio gido, kaip buvo, taip ir liko aštuoniolika keturių penkių veislių šunų, iš kurių elitiškiausi – Tibeto mastifai. Kiekvienas šuo turi savo guolį, jiems įrengti treniruokliai, baseinas, pedikiūro kabinetas.
Aktyvistai tvarkosi kaip tikri šeimininkai. Teritorijoje niekur nepamatysi šiukšlių – pats komendantas D.Tarachkotelikas, pamatęs lankytojų numestą nuorūką ar popiergalį, pakelia, įsideda į kišenę ir vėliau išmeta ten, kur reikia. Šiltųjų kraštų figūriniai krūmai nepakeitę formos – pavasarį jie apkarpomi, o žiemai nuo šalčio apdengiami specialiais užvalkalais, pritaikytais prie kiekvieno formos. Žiemos sodas žaliuoja, kaip ir daugybė augalų kitose rezidencijos patalpose, narveliuose linksmai čirškia kanarėlės, dagilėliai, išdidžioje vienatvėje savo dienas leidžia molukinė kakadu. Petro, vedžiodamas turistus po „Chonką“, pakeliui įberia į akvariumus žuvų pašaro.
Nors šiuo metu visuomeninei organizacijai „Mežigorjės nacionalinis parkas“ tarsi suteiktas teisinis statusas – ji atsakinga už turto išsaugojimą, jokios finansinės paramos iš valstybės negauna. Visus pinigus darbuotojų atlyginimams, teritorijos priežiūrai jie surenka iš lankytojų. Rugsėjo mėnesį už įėjimą į parką reikėjo mokėti 70 grivinų (apie 2,6 euro), už ekskursiją po „Chonką“ – 500 grivinų (apie 20 eurų), už ekskursiją po parką elektromobiliu – 150 grivinų (apie 6 eurus). Kainuoja ir įėjimas į automobilių garažą, zoologijos sodą, reikia mokėti už fotosesijas. Nors darbuotojai, paklausti apie debarkaderį „Galleon“, purto galvą, šnekama, kad ir jis kai kada išnuojamas pokyliams.
Didžiausias Mežigorjės komendanto galvos skausmas – mokestis už elektrą. Už ją jie nemoka.
Ir visai ne todėl, kad nenori. Pagal dokumentus visuomeninė organizacija „Mežigorjės nacionalinis parkas“ nėra rezidencijos savininkė – sąskaitos už elekrą adresuotos bendrovei „Tantalit“ ir visą laiką didėja. Kaip Ukrainos žiniasklaidai guodėsi D.Tarachkotelikas, nuo 2015 metų jis bando sudaryti sutartį su Kijevo elektros tinklais, bet nesėkmingai.
Šiemet balandžio mėnesį Rinato Achmetovo valdoma bendrovė kreipėsi į policiją su skundu dėl Mežigorjės nacionalinio parko, be sutarties vartojančio elektros energiją. Ji net pasiuntė savo darbuotojus į Mežigorję atjungti elektros, bet į rezidencijos teritoriją jų neįleido „asmenys, vilkintys kamufliažiniais drabužiais“.
Kur dingo auksinis batonas?
Iš visų Mežigorjėje vienokias ar kitokias pareigas einančių žmonių skaniausias kąsnelis teko P.Olyjinekui – jis tapo pačios „Chonkos“, Korupcijos muziejaus, komendantu. Prie įėjimo, nuo kurio prasideda ekskursijos, lange įrengta maža ekspozicija – didžiulė lėlė V.Janukovyčiaus veidu su užmaukšlinta ausine kepure, o šalia – daili dėžutė, kurioje tarsi Kanų Auksinė palmės šakelė spindi auksinio batono muliažas – korupcijos simbolis.
Auksinis batonas jau tapo tautosakos dalimi. Neva V.Janukovyčiaus rezidencijoje būta dviejų kilogramų svorio gryno aukso batono, kurį jam padovanojo vieno duonos kombinato direktorius, prašydamas užtarimo prieš nusitaikiusius į jo akcijas reketuotojus. V.Janukovyčius jį naudojęs kaip prespapjė. Aktyvistams užėmus rezidenciją, batonas dingęs.
2015 metų balandį Ukrainos generalinė prokuratūra net pradėjo auksinio batono ir kitų vertybių iš pabėgusio prezidento rezidencijos paiešką. Buvo apklausta nemažai žmonių, bet niekas to batono nematė. Aktyvistai, šturmavę Mežigorję, sakė, kad iškart po rezidencijos užėmimo ten pabuvo šimtai žmonių, todėl surasti potencialų vagį bus sudėtinga.
Mežigorjės komendantas D.Tarachkotelikas 2017-ųjų liepą Ukrainos žurnalui „Focus“ išdėstė savąją batono versiją: „Visi tik ir šaukia apie pavogtą V.Janukovyčiaus auksinį batoną.
O kas apskritai jį matė? Pas mus yra moteris, kuri dirbo „Chonkoje“ V.Janukovyčiaus laikais. Ji mano, kad batonas buvo padarytas iš papjė mašė ir paauksuotas.
Tai logiška. Pas mus virtuvėje yra toks malachitinis dubuo su gintariniais obuoliais, sidabrinėmis kriaušėmis ir t. t. Tokiu atveju batonas atitinka koncepciją. Jeigu jis iš tikrųjų buvo visas iš aukso, tai ką vasario 21-ąją iš ten vežė sunkvežimiai?“
O kaip dėl auksinių klozetų? „Nebuvo auksinių klozetų – visa tai pramanai, – tikino Petro, rodydamas eksprezidento tualeto kambarį. – Tik aukso spalvos kranai ir rankšluosčių pakabos. Tačiau santechnika čia labai brangi, ispaniška, „Mestre“ firmos. Teko keisti maišytuvo kasetę, šimtą dolerių kainavo, pats Ispanijoje užsakiau.“
Aktyvistams – kaltinimai
Pernai V.Janukovyčiaus rezidencija ir jos turtai teismo sprendimu buvo perduoti ARMA – po Maidano įkurtai Nacionalinei agentūrai turtui, gautam iš korupcinių ir kitų nusikaltimų, išaiškinti, surasti ir valdyti. ARMA beveik iškart pareiškė, kad Mežigorjėje įsikūrę aktyvistai verčiasi neteisėtu verslu ir gali būti prisidėję prie eksprezidento turto grobstymo. Konkrečiai – milijonus kainuojančio automobilio dingimo iš V.Janukovyčiaus garažo.
Mežigorjės komendantas D.Tarachkotelikas, duodamas interviu „Deutsche Welle“, tai neigė. Jo duomenimis, automobilį dar 2014 metais išvežė V.Janukovyčiaus apsaugininkai. Jis tikino, kad aktyvistai Mežigorjėje griežtai laikosi jų įkurtos visuomeninės organizacijos „Mežigorjės nacionalinis parkas“ įstatų.
D.Tarachkoteliko nuomone, apskritai nėra juridinio pagrindo kaltinti aktyvistus, juolab kad per pusšeštų metų valstybė nesugebėjo nieko padaryti: sprendimo dėl V.Janukovyčiaus ar jam pavaldžios firmos „Tantalit“ turto konfiskavimo nėra. Jei Generalinė prokuratūra nepajėgs teisme įrodyti, kad V.Janukovyčius ir jo firmos viską, kas yra Mežigorjėje, įsigijo nusikalstamu būdu, teismas gali grąžinti rezidenciją V.Janukovyčiui.
Kaip tik dėl to, komendanto nuomone, nesisekė surengti Mežigorjės valdytojo konkurso, kurį pernai paskelbė ARMA: verslininkų eilės neišsirikiavo.
„Investicijoms tai labai rizikingas objektas“, – mano Mežigorjės komendantas.
Atidavė eksprezidento draugams
Šiemet pavasarį ARMA pagaliau iš penkto karto pavyko surengti konkursą: Mežigorjės rezidencijos valdytoju ji išrinko ribotos atsakomybės bendrovę „SCompany“. Toks sprendimas priimtas gegužės 29-ąją. Registro duomenimis, bendrovė įkurta 2015 metais, jos įstatinis kapitalas 1 mln. grivinų (apie 37 tūkst. eurų). Bendrovė pasiūlė Mežigorjės teritorijoje įkurti paplūdimius, vaikų žaidimo aikšteles, masinių renginių, maitinimo zonas. Kompanijos vadovu nurodytas Aleksejus Voronenka, kuris, žurnalistų duomenimis, yra ukrainiečių politologas.
Be „SCompany“, konkurse dalyvavo dar du juridiniai asmenys – dabar Mežigorjėje šeimininkaujanti visuomeninė organizacija „Mežigorjės nacionalinis parkas“ ir ribotos atsakomybės bendrovė „Gajanskij Genadij Grigorjevič“.
Posėdžiui vadovavęs ARMA teisininkas Andrejus Potiomkinas iš visų jėgų gynė „SCompany“ atstovus, už juos atsakinėjo į klausimus, o visuomeninė organizacija, kuri jau penkerius su puse metų valdo Mežigorję, tokios privilegijos nesulaukė.
Įdomu, kad gegužės 29-ąją, kai buvo skelbiami konkurso rezultatai, buvusi V.Janukovyčiaus rezidencija nedirbo – draustinio šeimininkai baiminosi, kad teritorija bus užimta jėga ir jie iš jos išvyti.
Ukrainos žiniasklaida greitai išsiaiškino, kad „SCompany“ susijusi su prorusiškais politikais. Posėdyje dalyvavusi žurnalistė Jekaterina Gorčinskaja feisbuko paskyroje konkurso laimėtoją pavadino „Ragų ir kanopų“ reinkarnacija: „Sveikinu jus visus. Eksprezidento V.Janukovyčiaus Mežigorję perdavė jo draugams...
Šiandien ARMA konkurso komisija vieningai nubalsavo, kad dalis Mežigorjės aktyvų būtų perduota valdyti naujai „Ragų ir kanopų“ inkarnacijai – kompanijai „SCompany“. Kompanijos direktorius A.Voronenka buvo prorusiško liaudies deputato Jevgenijaus Muravjovo padėjėjas. Jis kaip politinis ekspertas nuolat dalyvauja Viktoro Medvedčiuko TV kanalų „112 Ukraina“ ir „News One“ laidose. Yra pagrindo manyti, kad turi ryšių su partijos „Opozicinė platforma – Už gyvenimą“ politinės tarybos vadovu V.Medvedčiuku. Visuomeninė taryba prie ARMA šiame procese pasirodė visiškai bedantė ir niekam tikusi.“
(V.Medvedčiukas vadinamas Ukrainos pilkuoju kardinolu. Jo atžalą pakrikštijo pats Rusijos prezidentas V.Putinas. V.Medvedčiuko partijos programoje – pažadai atkurti „brolybę“ su Rusija. Manoma, kad jis galėjo padėti suklastoti prezidento rinkimų, į valdžią atvedusių prorusiškų pažiūrų V.Janukovyčių, rezultatus.)
Tikisi pasiekti savo tikslą
Mežigorjė, nors ir pavadinta nacionaliniu parku, iš tiesų tokia nėra, nors daugelis mano, kad jos toks statusas. P.Olyjinekas ir jo bendražygiai mano, kad ji turėtų tapti tikru nacionaliniu parku, o „Chonka“ – Korupcijos muziejumi.
Tam reikia, kad prezidentas išleistų įsaką dėl parko įkūrimo, o ekologijos ir gamtinių išteklių ministras, remdamasis tuo įsaku, parengtų nuostatus. Vėliau nuostatams turėtų pritarti ministrų kabinetas. D.Tarachkotelikas dėl to ne kartą kreipėsi į Vyriausybę, bet, anot jo, šis klausimas mažai kam rūpi.
„Tai – istorinė mūsų žemė, po ją vaikščiojo kunigaikštienė Olga, čia veikė vienuolynas, senesnis net už Kijevo Pečorų laurą. Čia turi būti istorijos ir kultūros objektas, o ne koks pelną duodanti pramogų kompleksas“, – įsitikinęs Petro.
Nei Denisas, nei Petro neatmeta minties, kad šią teritoriją kai kas iš valdžios norėtų pasisavinti arba išvežti tai, ko nespėjo V.Janukovyčius. Tas faktas, kad 1,7 ha ploto žemės sklypas ir jame stovintis maždaug 620 kv. m namas – „Chonka“ – su visu jame esančiu turtu yra privati V.Janukovyčiaus nuosavybė, oficialiai jo įsigyta už deklaruotus pinigus (tai negalioja likusiai 137 ha Mežigorjės teritorijai), aktyvistams nė motais.
„Nacionalizuoti!“ – šaukia, apakinti eksprezidento namų blizgesio, ir darosi nebeaišku, kuo jie skiriasi nuo 1917-ųjų bolševikų, kurių patys taip nekenčia.
„Iš šių barikadų mes nesitrauksime“, – užtikrino Petro.
