Kai lipdama į keltą 1907 m. Anna H.Sturla paslydo ant banano žievės, ji kreipėsi į laivybos kompaniją reikalaudama 250 dolerių kompensacijos.
Moteris tvirtino, kad ją apžiūrėję trys gydytojai rekomendavo daryti operaciją.
Amerikietė gavo 150 dolerių kompensaciją.
Tuomet tai buvo reikšminga suma, nors ir triskart mažesnė už ankstesnę išmoką, kurią moteris išsireikalavo pirmą kartą paslydusi ant nuluptos banano žievės Niujorko traukinių stotyje.
A.H.Sturlą nepraėjus ir pusmečiui vėl ištiko nelaimė dėl tų pačių bananų. Per ketverius metus ji paslydo 17 kartų ir susirinko beveik 3 tūkst. dolerių kompensacijų.
Galiausiai moteris pati atsidūrė teisiamųjų suole už sukčiavimą ir apgavikiškus skundus. Tačiau metų metus į juos buvo žiūrima rimtai. Juolab kad daugybė niujorkiečių buvo susidūrę su ta pačia problema.
Pasipylė praeivių traumos
Kai Niujorke pirmą kartą atsirado bananai, tai buvo tikras logistikos ir planavimo triumfas. Kaip knygoje „Bananas: pasaulį pakeitusio vaisiaus likimas“ rašo Danas Koeppelis, po JAV pilietinio karo šie vaisiai Niujorke buvo lyg ikrai – brangūs ir sunkiai prieinami.
Atplukdyti iš artimiausios juos auginančios šalies Jamaikos užtrukdavo tris savaites, ir vaisiai spėdavo sugesti.
Tačiau laikui bėgant transportavimo technologijos tobulėjo, ir bananai pasidarė pigūs ir populiarūs visose Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Vis dėlto populiarumas turėjo savo kainą.
Niujorkiečiai pradėjo masiškai mėtyti bananų žieves ant žemės, ir miesto laikraščius XIX ir XX a. sandūroje užtvindė straipsniai apie praeivių patirtas traumas.
„Turtingas 75 metų prekeivis prie savo namų paslydo ant banano žievės ir susilaužė dešinę koją. Manoma, kad jis nepasitaisys“, – rašė laikraštis „The New York Times“ 1884 m.
Po trisdešimties metų paskelbtame straipsnyje „Bananų žievė sukėlė mirtį“ pasakojama apie gamyklos darbininką, kuris paslydęs pargriuvo ir jį pervažiavo sunkvežimis.
Šiukšlių – iki kulkšnių
Viena banano žievė ant šaligatvio neatrodo labai pavojinga, bet XIX a. pabaigos Niujorko gatvėse šiukšlių kalnai kartais siekdavo kulkšnis.
Nors 1881 metais buvo įsteigtas Gatvių valymo departamentas, tuomet politikoje vešėjo korupcija, postai ir pinigai buvo dalijami saviems, niekas nekontroliavo, kaip atliekami darbai.
Tų laikų pasakojimai ir nuotraukos rodo, kad niujorkiečiai mesdavo šiukšles tiesiai į gatvę ir niekas jų nesurinkdavo. Šioje maišalynėje bananų žievelės pūdavo ir įgaudavo maskuojamąją rudą spalvą.
Nors apelsinų žievelės ir bulvių lupenos taip pat sukeldavo mirčių, praeiviai labiausiai bijojo bananų, kurie, vėlesnių tyrimų duomenimis, yra vieni slidžiausių vaisių.
Gyventojai piktinosi ir reikalavo skirti baudas už žievelių mėtymą.
XIX amžiaus pabaigoje juos išgirdo būsimasis prezidentas, tuomet Niujorko policijos vadas Theodore’as Rooseveltas, paskelbęs karą bananų žievelėms ir liepęs griežčiau kontroliuoti vaisių prekeivius.
Gatvių valytojų armija
Paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį Niujorke kilo didžiulis korupcijos skandalas, atskleidęs policijos pareigūnų ryšius su nelegaliais viešnamiais, barais ir lošimo namais.
Skandalas išvertė iš posto miesto merą ir į šią poziciją iškėlė pažangių pažiūrų respublikoną Williamą L.Strongą.
Būtent jis rado žmogų, išgelbėjusį niujorkiečius nuo bananų žievių, – George’ą Waringą.
Šis pilietinio karo veteranas jau spėjo išgarsėti tuo, kad sutvarkė kanalizacijos sistemą Memfyje ir užbaigė miestą kamavusią epidemijų epochą.
1895 metais paskirtas vadovauti Niujorko gatvių valymo departamentui, jis panaikino korupciją šioje struktūroje ir įdiegė karinę discipliną.
„Radęs gatvių valytojų minią, jis padarė iš jos armiją“, – rašė laikraštis „The New York Times“.
G.Waringas privertė gatvių valytojus dėvėti baltas uniformas – tai turėjo asocijuotis su švara ir sveikata, o daugiausia dėmesio skyrė nepasiturinčiųjų rajonams tvarkyti.
Puolė plytomis ir lazdomis
Tiesa, ne visur gatvių valytojai būdavo pasitinkami išskėstomis rankomis.
„Labai skurdžiuose miesto rajonuose pamatyti valdžios atstovą reiškė blogą žinią vietos gyventojams, – pasakojo Niujorko sanitarijos departamente dirbanti antropologė Robin Nagle. – Jie mėtė plytas į gatvių valytojus ir mušdavo juos lazdomis.“
Tačiau G.Waringas nepasidavė ir toliau siuntė valytojus į tuos pačius rajonus, kol galiausiai pavergė nepatiklių gyventojų širdis ir protus.
Pamažu gatvių valytojai tapo miesto pasididžiavimu ir gavo garbingą vietą šventiniuose paraduose.
Šitaip mokesčių mokėtojų pinigus grobstęs korumpuotas departamentas virto pavyzdine valdžios tarnyba, o traumos paslydus ant banano žievės persikėlė į teatro scenas bei televizijos ir kino ekranus.
Parengta pagal „Atlas Obscura“ inf.
