Jo politinė karjera prasidėjo nuo kovos su rasizmu ir tęsėsi iki Zimbabvės nepriklausomybės pripažinimo, tačiau R.Mugabe šaliai suteikta viltis greitai pavirto smurtu, korupcija ir ekonominiu krachu.
Seniausiu pasaulio diktatoriumi vadintas R.Mugabe vakar mirė ligoninėje Singapūre. Čia jis gulėjo nuo balandžio. 2017 metais karinio perversmo metu R.Mugabe buvo pašalintas iš valdžios po 37 metų ir pasitraukė iš pirmųjų puslapių.
Prezidentas R.Mugabe buvo aktyvus Vakarų, o ypač buvusios kolonijinės valdžios – Jungtinės Karalystės kritikas. Juos jis vadino „priešų šalimi“.
Nors brutaliai elgėsi su politiniais oponentais ir ekonomiškai sužlugdė kadaise turtingą šalį, jis traukė kitų Afrikos šalių lyderių palaikymą, nes jiems buvo kovotojo pavyzdys.
Kovotojas su kolonializmu
R.Mugabe gimė Rodezijoje 1924-ųjų vasario 21-ąją. Mokslus baigė Romos katalikų mokykloje ir pats tapo mokytoju.
Vėliau laimėjęs stipendiją įgijo pirmąjį iš septynių akademinių laipsnių ir išvyko mokyti į Ganą. Ten jį stipriai įkvėpė šalies lyderis Kwame Nkrumah, o R.Mugabe sutiko savo pirmąją žmoną Sally.
1960-aisiais R.Mugabe sugrįžo į Rodeziją, kur stojo į kovą su kolonializmu. Iš pradžių prisijungė prie Zimbabvės Afrikos žmonių sąjungos (ZAPU), tačiau po trejų metų pasitraukė ir prisidėjo prie oponentų – Zimbabvės Afrikos nacionalinės sąjungos (ZANU) įkūrimo.
Jis negailėjo kritikos Rodezijos premjerui Ianui Smithui ir jo vyriausybei, tad 1964 metais buvo sulaikytas už revoliucijos kurstymą ir dešimtmečiui be teismo uždarytas į kalėjimą.
Ką tik gimęs R.Mugabe sūnus mirė jam būnant kalėjime, o valdžia kaliniui net neleido sudalyvauti laidotuvėse.
Dar kalėdamas 1973-aisiais jis buvo išrinktas ZANU prezidentu, o po paleidimo išvyko į Mozambiką, kur pradėjo partizaninį karą su Rodezijos valdžia. Prieš baltųjų valdžią kovojanti ZANU tuo metu sudarė trapią sąjungą su ZAPU.
Apsilankęs Londone 1976-aisis R.Mugabe pareiškė, kad vienintelis Rodezijos problemos sprendimo būdas išeis iš šautuvo vamzdžio.
Valdžią telkė savo rankose
Tačiau jo derybiniai sugebėjimai pelnė R.Mugabe daugelio jo kritikų pagarbą. Spauda jį vadino „galvojančiu ginkluoto sukilimo žmogumi“.
Galiausiai buvo pasiektas susitarimas su Jungtine Karalyste, o Zimbabvė paskelbė nepriklausomybę. Šalyje surengti nepriklausomi rinkimai, kuriuos laimėjo R.Mugabe. Jis tapo premjeru ir kalbėjo apie taikią ateitį, kurioje juodaodžiai ir baltaodžių mažuma sugyvens taikiai.
Politikas žadėjo plačią vyriausybę, kuri neieškos aukų ir kaltų. R.Mugabe taip pat pasisakė prieš privačios nuosavybės nacionalizaciją.
R.Mugabe statė mokyklas, ligonines, vykdė socialines reformas. Tačiau jau tada ryškėjo jo ir prezidento nesutarimai. R.Mugabe vis labiau siekė sutelkti valdžią savo partijos rankose.
Po kurio laiko jis pradėjo atvirą kovą su opozicija, kuri nusinešė 20 tūkst. žmonių gyvybę. 1987-aisiais R.Mugabe tapo šalies prezidentu ir panaikino premjero pareigybę.
Nuo to laiko jis laimėjo visus rinkimus. Kritikai tvirtina, kad tai jis darė sukčiaudamas, o valdymas vis labiau panašėjo į autoritarizmą.
Pradžioje jam pavyko kurti vieningą visuomenę, tačiau 1992 metais buvo paskelbtas žemės perėmimo įstatymas, kuris leido konfiskuoti žemę be teisės apskųsti sprendimą.
Prezidentas norėjo perskirstyti žemę 4,5 tūkst. baltaodžių ūkininkų sąskaita, kurie valdė didžiąją dalį šalies derlingos žemės.
1996-aisiais R.Mugabe trečiąjį kartą laimėjo prezidento rinkimus ir vedė antrąjį kartą, o šalyje pradėjo gilėti ekonominė krizė.
Karo veteranų spaudžiamas prezidentas pradėjo dalyti pinigus buvusiems kovotojams už laisvę. Amžių sandūroje prezidentas pajautė grėsmę iš naujai susikūrusio „Judėjimo už demokratinius pokyčius“ (MDC), kuriam vadovavo buvęs profsąjungų lyderis Morganas Tsvangirai.
R.Mugabe išsiliejo ant baltaodžių ūkininkų, kuriuos laikė MDC palaikytojais. R.Mugabe lojalūs kariškiai pradėjo atiminėti baltiesiems priklausiusius žemės plotus ir žudyti tose teritorijose surastus žmones.
Gilus ekonominis nuosmukis
Tokie veiksmai visiškai sužlugdė šalies ekonomiką. Oponentai kritikavo prezidento veiksmus žemę dalinti savo sąjungininkams, o ne vargingai gyvenantiems žmonėms.
Zimbabvė transformavosi iš vieno didžiausių Afrikos maisto gamintojų į valstybę, kuri galėjo išgyventi tik dėl užsienio šalių paramos.
Vėliau R.Mugabe valdžioje išliko tik klastodamas rinkimų rezultatus ir neleisdamas žmonėms juose balsuoti, tad režimas tapo vis labiau izoliuotas. Prezidentas vis užsipuldavo jam nepatinkančias socialines grupes – homoseksualius asmenis vadino „blogesniais už šunis“.
Jungtinė Karalystė uždraudė Zimbabvei dalyvauti Tautų Sandraugos susitikimuose, kol šalyje nebus sugrąžinta demokratija.
2005-ųjų gegužę R.Mugabe šalyje norėjo „sugrąžinti tvarką“ ir pradėjo operaciją prieš juodąją rinką. Buvo suimta per 30 tūkst. gatvių prekeivių ir suniokoti ištisi miestai. Po tokių veiksmų 700 tūkst. žmonių liko benamiais.
Po trijų metų organizuotuose prezidento rinkimuose R.Mugabe pralaimėjo pirmąjį turą M.Tsvangirai, tačiau pastarasis po nuolatinių savo šalininkų puldinėjimo nusprendė pasitraukti iš kovos.
Zimbabvės ekonomika toliau riedėjo į bedugnę, o infliacijos lygis pasiekė stratosferą – 230 mln. procentų. Šalyje buvo pristatytas 10 trilijonų Zimbabvės dolerių banknotas, tačiau jo vertė siekė vos 7 eurus.
Su oponentais R.Mugabe sutiko derėtis tik po to, kai šimtai žmonių šalyje mirė nuo choleros, nes vyriausybė neišgalėjo nupirkti vandenį valančių chemikalų. 2009-ųjų vasarį M.Tsvangirai buvo paskirtas Zimbabvės premjeru, tačiau prezidentas ir toliau opozicijos atstovus kankino ir siuntė į kalėjimus.
Amžinas šalies lyderis
Tačiau R.Mugabe sveikatos problemos didėjo ir jis vis daugiau laiko praleisdavo užsienio ligoninėse. Švęsdamas 88-ąjį gimtadienį jis pasišaipė iš zimbabviečių, kurie troško jo mirties.
„Aš jau miriau daugybę kartų – čia aš nugalėjau Kristų. Jis mirė ir prisikėlė tik kartą“, – kalbėjo R.Mugabe.
2013-ųjų rinkimuose R.Mugabe vėl dominavo surinkęs 61 proc. balsų ir valdžios dalinimosi susitarimas buvo išmestas į šiukšlių dėžę.
Nors prezidentas rodėsi esąs vienvaldis lyderis, šalyje netilo kalbos, kas jį pakeis. Tačiau valdžia buvo labai susiskaldžiusi. Ją kartu laikė tik R.Mugabe dominavimas.
2014-aisiais prezidentas savo antrą žmoną Grace paskyrė į aukštas pareigas partijoje. Tai paskatino kalbas apie dinastijos kūrimą ar bent jau aiškaus įpėdinio po prezidento mirties buvimą.
Tačiau R.Mugabe paskelbė, kad dalyvaus ir 2018-ųjų rinkimuose ir liks valdžioje „iki Dievas pasakys „ateik“.
Išsiderėjo visus patogumus
Tik ne Dievas, o Zimbabvės nacionalinė armija atėjo pas R.Mugabe. 2017-ųjų lapkričio 15-ąją jam buvo paskirtas namų areštas, o po keturių dienų jį partijos lyderio poste pakeitė buvęs viceprezidentas Emmersonas Mnangagwa.
R.Mugabe atsisakė trauktis iš prezidento pareigų, tačiau lapkričio 21-ąją Zimbabvės parlamentui svarstant apkaltos proceso klausimą, jis pats atsistatydino.
Iš valdžios pašalintam prezidentui pavyko išsiderėti apsaugą, namą, aptarnaujantį personalą, automobilį ir diplomatinį statusą.
Asketišką gyvenimo būdą propagavęs R.Mugabe rengėsi konservatyviai ir nevartojo alkoholio. Tiek į draugus, tiek į priešus jis žiūrėjo su paranojiniu skepticizmu.
Vieni jį šlovino kaip Afrikos didvyrį įveikusį kolonijinę valdžią, kiti jį laiko žmogaus teisių pažeidėju, kuris klestėjusią šalį nuvarė į pražūtį. Praėjus beveik 2 metams po R.Mugabe nuvertimo šalis dar nėra atsigavusi, o prezidento palikimo Zimbabvė dar ilgai neatsikratys.
Pirmąją žmoną apgaudinėjo su jaunesne sekretore
Pirmąją žmoną Sally Hayfron R.Mugabe vedė 1961-aisiais. Iš Ganos kilusi moteris Zimbabvėje buvo laikoma pašaliete, bet vyrui turėjo didelę įtaką. Ji vadinta vienintele tikra R.Mugabe drauge, su kuria jis galėjo diskutuoti, kaip su lygiaverte partnere.
Pora vienintelio sūnaus Michaelio Nhamodzenyikos susilaukė 1963-aisiais, tačiau būdamas trejų metų vaikas mirė nuo maliarijos Ganoje, kur Sally dirbo, o R.Mugabe tuo metu sėdėjo kalėjime. Vėliau, R.Mugabe tapus premjeru, moterį ėmė kankinti inkstų nepakankamumas, ji išvyko gydytis į Jungtinę Karalystę. 1992 metais Sally mirė.
Dar tuo metu, kai pirmoji žmona sirgo ir išvyko gydytis svetur, R.Mugabe užmezgė romaną su savo sekretore Grace Marufu (nuotr.). Nors politikas teigė esąs griežtų pažiūrų Romos katalikas, su meiluže susilaukė dviejų vaikų – dukters Bonos ir sūnaus Roberto, nors dar buvo susituokęs su pirmąja žmona, o Grace taip pat buvo ištekėjusi, kai vystėsi romanas. G.Marufu iš pirmosios santuokos su Zimbabvės oro pajėgų pilotu turėjo vaiką.
1996 metais, praėjus ketveriems metams po pirmosios žmonos mirties, R.Mugabe vedė 40 metų jaunesnę Grace – pora susituokė katalikų bažnyčioje. Ceremonija buvo didžiulė, prabangi, dalyvavo daugybė svečių. 1997 metais G.Mugabe pagimdė trečiąjį poros vaiką, sūnų Chatungą Bellarmine'ą. Tuo metu R.Mugabe buvo 73-eji.
R.Mugabe sūnūs, kaip ir jų motina, šalyje buvo visuomet kritikuojami dėl perdėtai prabangaus gyvenimo būdo, kuriuo lyderio atžalos nevengė puikuotis socialiniuose tinkluose.
Parengta pagal „Financial Times“, „The New York Times“, BBC ir „Lietuvos ryto“ inf.
