Vietnamo komunistinė valdžia suformavo specialią tarybą, kad nustatytų savo švenčiausios ikonos – revoliucijos vado Ho Chi Minho mumijos – būklę.
Kūną prieš pusę amžiaus balzamavo sovietų chemikai bei kiti teismo medicinos specialistai. Dabar vietnamiečiai vėl norėtų pagalbos iš Rusijos.
Vietnamui tenka priminti senus ryšius, bet sovietinio balzamavimo meno atstovams tai – eilinė darbo diena.
Šią vasarą keturi Rusijos mokslininkai padės tarybai „siūlyti planus ir mokslinius sprendimus vado Ho Chi Minho kūno ilgalaikiam išlaikymui ir absoliučiam apsaugojimui“, – pranešė „Reuters“.
Balzamavimo meistrai
Sovietų mokslininkai valdo balzamavimo pasaulį nuo tada, kai 1924-aisiais mirė revoliucijos vadas Vladimiras Leninas. Du mėnesius sovietų pareigūnai svarstė galimybę ilgam laikui jo kūną užšaldyti.
Tačiau patologas anatomas Vladimiras Vorobjovas ir biochemikas Borisas Zbarskis vietoj to pasiūlė biocheminį sprendimą.
Jų darbo rezultatas buvo stulbinantis ir įkvėpė kitas šalis, beveik visas valdomas komunistų, pratęsti kūnišką savo mirusių vadovų egzistavimą.
Po V.Lenino sovietų balzamuotojai savo sugebėjimus panaudojo mumifikuodami Bulgarijos komunistų lyderį Georgijų Dimitrovą (mirė 1949 m.), V.Lenino įpėdinį Josefą Staliną (mirė 1953 m.) ir Šiaurės Korėjos duetą tėvą ir sūnų Kim Il-sungą (mirė 1994 m.) bei Kim Jong-ilą (mirė 2011 m.).
Kitų šalių balzamuotojai padirbėjo prie Čekoslovakijai vadovavusio Klemento Gottwaldo (mirė 1953 m.) ir Kinijos vado Mao Zedongo (mirė 1976 m.). Bet ne visada ir ne visiems pavykdavo.
Norėjo būti palaidotas
Kaip ir dauguma kitų šiame sąraše, 1924-aisiais miręs V.Leninas niekada nenorėjo būti mumifikuotas ir rodomas žmonėms. Jis norėjo būti palaidotas.
Bet jo mirtis gilią Rusijos žiemą išlaikė kūną sustingusį. Ir daugiau nei mėnesį jį lankė gedintys.
Tai tarsi įtikino sovietų pareigūnus, kad V.Lenino kūno eksponavimas yra puiki mintis. Po du mėnesius trukusių diskusijų procesą pradėjo patyrę balzamuotojai V.Vorobjovas ir B.Zbarskis.
Rezultatas buvo istorinis. V.Lenino kūnas stikliniame sarkofage Maskvoje tapo privaloma politine ir turistine atrakcija, traukiančia minias net prabėgus daug metų po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Iš mauzoliejaus kūnas buvo išvežtas vos keletą kartų, bet tiktai vienas buvo ilgesnis – kai Antrojo pasaulinio karo metais artėjant naciams V.Leniną nuspręsta saugiai paslėpti Sibire.
Dabar V.Lenino kūnas atrodo tarsi vaškinis, jis kraupokai blizga. Visa tai dėl to, kad didžiąją jo odos riebalų dalį pakeitė medžiaga, kuri gaminama iš parafino ir kitų medžiagų.
Padėjo ir bulgarams
Kai Bulgarijos komunistų partijos vadovas G.Dimitrovas 1949 metais staiga mirė vienoje Maskvos sanatorijų, suvešėjo spėlionės, kad su guviuoju komunistu buvo susidorota.
Apie nužudymą kalbėta dar garsiau, kai Bulgarijos valdžia sugebėjo mažiau nei per savaitę Sofijos centre pastatyti griozdišką mauzoliejų.
Kadangi G.Dimitrovo lavonas buvo Maskvoje, paruošti kūną demonstruoti staigiai ėmėsi „Lenino laboratorijos“ balzamuotojai.
Rodomas jis buvo iki pat 1990 metų, kai griuvus Berlyno sienai pasidarė aišku, jog Rytų Europos vienpartinė sistema griūva. Buvusio komunistų partijos lyderio mumifikuotas kūnas buvo palaidotas Sofijos Centrinėse kapinėse.
Bet mauzoliejus atkakliai stovėjo miesto centre iki 1999-ųjų, kol galų gale buvo nugriautas. Tada G.Dimitrovo palaikai buvo kremuoti, o pelenai perlaidoti.
Jau turėjo patirties
J.Stalino mirtis 1953 metais buvo apgaubta paslapčių ir iki šiol nesibaigiančių įtarinėjimų dėl nunuodijimo, nors oficiali jo mirties priežastis – insultas.
Kol dėl valdžios perėmimo aiškinosi potencialūs įpėdiniai, J.Stalino kūnas buvo balzamuotas. Mokslininkai jau buvo patyrę – patirties prisisėmė dirbdami su V.Lenino ir G.Dimitrovo palaikais.
Šimtai tūkstančių žmonių savaitėmis rinkosi į Raudonąją aikštę, kur J.Stalino kūnas buvo demonstruojamas V.Lenino mauzoliejuje, greta komunizmo kūrėjo.
J.Stalino kūnas ten gulėjo iki 1961-ųjų, bet tuomet įsibėgėjo destalinizacija ir buvęs sovietų diktatorius buvo perkeltas ir palaidotas komunistų ir sovietinių herojų nekropolyje palei rytinę Kremliaus sieną.
Prašė išbarstyti pelenus
Vietnamo karo įkarštyje, 1969 metais, mirus Ho Chi Minhui, jį balzamuoti buvo pakviesti sovietų mokslininkai iš „Lenino laboratorijos“, kurioje savo auksiniais laikais dirbo šimtai specialistų.
Šis sprendimas visiškai neatitiko Vietnamo komunistų lyderio troškimo – jis norėjo būti kremuotas, o jo pelenai turėjo būti išbarstyti keliuose šalies regionuose.
Bet 1975-aisiais Hanojuje sovietų specialistai pastatė mauzoliejų ir stiklo sarkofagą su Ho Chi Minho mumija.
Iki šiol mauzoliejus išlieka turistų traukos centru bei nacionalinės nepriklausomybės simboliu. Tačiau kad Ho Chi Minhas išsilaikytų, reikia rimtų mokslo pastangų, finansų bei reguliaraus balzamuotojų darbo.
Sovietų specialistai procesą visada laikė paslaptyje – netgi tarp savų.
Vienas jaunas balzamuotojas, dešimt metų dirbęs prie Ho Chi Minho kūno, leidiniui „The Moscow Times“ sakė, kad jauniems specialistams detalių niekas neaiškino.
Vietnamo pareigūnai bandė išmokti rusų balzamavimo technikos, nes žlugus Sovietų Sąjungai Rusija pradėjo reikalauti mokesčio už Ho Chi Minho priežiūrą ir paslaptinguosius formaldehido kokteilius.
Hanojus siuntė į Maskvą savo mokslininkus studijuoti. Kad atrastų raktą atskleisti proceso paslaptis, jie netgi tyrė chemikalus, kuriuos po Ho Chi Minho perbalzamavimo sesijų paliko rusai.
Bet dabar įkurta speciali ekspertų taryba yra tarsi pripažinimas, kad vietnamiečiams reikalinga rimta rusų pagalba.
Kūnas netrukus supuvo
Čekoslovakijos komunistų partijos įkvėpėjo K.Gottwaldo kūno balzamavimo istorija yra pamokanti. Ji parodė, kad ne taip paprasta amžiams išsaugoti garbinamų komunistų kūnus ant pjedestalo.
Jis mirė praėjus penkioms dienoms po J.Stalino laidotuvių 1953 metais.
Diktatoriaus mirtis taip sukrėtė buvusį Čekoslovakijos pabėgėlį į Sovietų Sąjungą 56 metų K.Gottwaldą, namie surengusį komunistinį perversmą, kad jis mirė dėl trūkusios arterijos.
Tuo metu „Lenino laboratorija“ buvo užsiėmusi J.Stalinu, tad balzamuoti savąjį komunistą ėmėsi Čekoslovakijos mokslininkai.
Dabar egzistuoja įvairiausių pasakojimų, bet faktas tas, jog nepraėjus nė dešimtmečiui po to, kai K.Gottwaldo kūnas buvo paguldytas Jano Žižkos monumente Prahoje, jis ėmė rodyti senėjimo požymius – sakoma, kad pradėjo tekėti skysčiai, kūnas juodavo.
„Čekoslovakijos kultinės asmenybės, aukščiausio lygio atstovai ir paprasti čekai norėjo garbinti savo vadą taip, kaip Sovietų Sąjunga garbino J.Staliną. Taigi jie nutarė kūną balzamuoti ir paguldyti nacionaliniame monumente Vitkove. Bet balzamavimas buvo tik čekiškas, prastas.
Kūnas greitai pradėjo irti ir specialistams kėlė bėdų. Taigi neperdedant galima sakyti, kad medicinos ekspertai turėjo jo atsikratyti iš būtinybės“, – sakė Jiri Pernesas iš Čekijos Šiuolaikinės istorijos instituto.
K.Gottvaldas 1962 m. buvo kremuotas, o palaikai palaidoti Prahos Olšanų kapinėse.
Tapo varžybų auka
Kultūrinės revoliucijos ir „Didžiojo šuolio pirmyn“ kūrėjas po mirties tapo Kinijos ir sovietų lenktynių auka.
Kai 1976-aisiais mirė Mao Zedongas, balzamavimo technika, kuri amžinai „gyvus“ išlaikė V.Leniną, G.Dimitrovą, J.Staliną ir Ho Chi Minhą, vis dar buvo didelė paslaptis.
Sovietai nesiruošė dalytis savo paslaptimis su Pekinu, kad padėtų išsaugoti kinų komunistų vado Mao, kuris taip nepasitikėjo savo bendraminčiais Sovietų Sąjungoje, jog dar prieš dešimtmetį šalys stovėjo ant karo slenksčio, kūną.
Taigi Kinijos mokslininkai dėjo visas pastangas, kad išsaugotų Mao Zedongo kūną ir eksponuotų stikle – kaip tai daryti, yra dar viena sovietų paslaptis – minioms garbinančių piliečių atiduoti pagarbą. Kalbama, kad rezultatas išėjo nekoks.
Mao Zedongo veidas ir bruožai deformavosi, torsas išsipūtė tiek, jog prižiūrėtojai turėjo atlaisvinti drabužius, kad jie neplyštų per siūles.
„Girdėjau, kad Mao kūnas yra prastos būklės. Darbas buvo prastas“, – yra sakęs vienas V.Lenino balzamuotojų.
Parengta pagal „Radio Free Europe“ informaciją.
