Keltininkų streikas Prancūzijoje mane neplanuotai nubloškė ne į Bastją – senąją Korsikos sostinę, bet į priešingą salos krantą. Saulei tekant į įspūdingo grožio Il Ruso (L’Ile-Rousse) miestelio pakrantę iš kelto išlipau dar nežinodama, kad neplanuota viešnagė man padovanos pažintį su elitinio Prancūzijos svetimšalių legiono kapralu Nikita.
Nikita – aukštas, atletiškas, trisdešimtmetį perkopęs vaikinas iš Ukrainos. Prancūzijos svetimšalių legionieriumi jis tapo beveik prieš 8 metus. Iš pradžių pasirašė 5 metų sutartį, o vėliau samdinio dalią pratęsė dar trejiems metams.
Į kitoje salos pusėje, Kalvio (Calvi) apylinkėse, dislokuojamą desantininkų dalinį jis grįžo po savaitę trukusių atostogų. Iš to paties kelto išlipęs legionierius, kaip ir aš, neplanuotai visam pusdieniui įstrigo žaviame, bet dar turistų šurmulio neapimtame Korsikos kampelyje.
Civiliniais drabužiais vilkintis Nikita atrodė kaip modelis iš naujausio mados katalogo: trumpa šukuosena, brangūs džinsai, kašmyro megztinis, plonos odos striukė ir ne vieną tūkstantį kainuojantis laikrodis.
Bet žalsvų akių vyro – daug patyrusio, gyvenimo grūdinto ir netgi kentėjusio – žvilgsnis gręžė kaip grąžtas. Šypsena sušmėžavo tik vieną kitą kartą ir tik po penkias valandas trukusio pokalbio.
Tėvas kariavo Afganistane
Mūsų prieglobsčiu tapo jūros pakrantėje ankstų rytą atidaryta maža kavinukė. Kvepėjo kava, senyvų žmonių rankose šiureno laikraščiai, traškėjo kruasanai.
Skubėti nebuvo kur, beliko mėgautis neskubriu pokalbiu. Svetimšalių legione Nikita jau ištarnavo vieną sutarties laiką – penkerius metus. Po to pasirašė sutartį dar trejiems metams. Kaip pasielgs ateityje, dar svarsto.
Nikita – afgano sūnus. Jo tėvas sovietinės armijos buvo išsiųstas į Afganistano karą, ten buvo rimtai sužalotas ir vos grįžęs iš karo mirė. Tuomet berniukui buvo dveji.
Vyras teigė nuo vaikystės svajojęs apie karinę tarnybą, matė savo, kaip kariškio, ateitį.
Gal tai buvo nulemta vidinio troškimo taip prisiliesti prie tėvo? Gal ir taip, sutiko.
Jaunuolis iš pradžių svarstė kariškio karjeros siekti savo šalyje, bet motinai ištekėjus už italo 16-os atsidūrė svečioje šalyje.
„Pradėjau svarstyti, kodėl nepaieškojus tokios armijos, kur už tai dar moka pinigus“, – apie sprendimą tapti samdomu kariu netuščiažodžiavo Nikita.
Keturi mėnesiai pragaro
Nikita tarnauja elitiniame desantininkų būryje. Tik ištvėrus būsimam legionieriui iki priesaikos privalomus keturis mėnesius ypatingos fizinės, psichologinės ir moralinės ištvermės reikalaujančius, Nikitos žodžiais, tiesiog žudančius išbandymus galima pasirašyti sutartį, duoti priesaiką ir tapti legionieriumi.
„Nuo parodytos ištvermės ir galimybių priklauso, kuo tapsi. Desantininkais tampa tik geriausiai fiziškai pasiruošę, ištvermingiausi kariai“, – sakė elitiniame būryje tarnaujantis vyras.
Nikita yra atlikęs 60 privalomų šuolių parašiutu. Jo šuolių bagažą papildo ir apie 10 komercinių, kai susikooperavęs su draugais šokinėjo iš 1000 ir daugiau metrų aukščio.
Anot Nikitos, į Svetimšalių legioną vaikinai veržiasi dėl daugybės priežasčių, bet viena svarbiausių – pinigai. Iš neturtingų šalių atvykusiems vaikinams čia tikros aukso kasyklos.
Po priesaikos legionieriams mokamas 1300 eurų atlyginimas. Tačiau desantininkams mokami solidūs priedai. Patekęs į šį pulką Nikita iš karto gavo 700 eurų priedą. Per pratybas mokami papildomi pinigai.
Pasak pašnekovo, kone visų legionierių svarbiausias tikslas – patekti į misijas. Pirmiausia dėl papildomos, dvigubai didesnės, algos. Masina ir noras išbandyti tai, ką išmoko per pratybas ir mokymus.
Pačiam Nikitai teko būti ne vienoje misijoje. Legionieriaus bagaže – Nigerija, Gviana, Malis. Iš pastarosios – didžiausi ir skaudžiausi įspūdžiai. Galingas sprogimas nusinešė 12 likimo brolių gyvybę.
Eilinių dienų – nedaug
Kaip atrodo svetimšalio legionieriaus eilinė diena, kai nėra nei pratybų, nei mokymų, kai nereikia vykti į misijas?
„Keliamės 6 valandą ryto. Sportuojame, mankštinamės, privaloma tvarka kone visus metus maudomės jūroje.
Po pusryčių – įvairūs mokymai, mokslai, užduotys. Po pietų – vėl įvairūs panašūs darbai. Po vakarienės, nuo 19 val., – laisvas laikas“, – pasakojo Nikita.
Ir vakarais, ir laisvu laiku jis dažniausiai traukia sportuoti, nes mano, kad būtina palaikyti formą. Arba gaminasi valgyti, nes kariuomenės maistas seniai stovi skersai gerklės, todėl kai tik atsiranda proga suvalgyti ką nors kita, ja ir pasinaudoja.
22 val. 30 min. prasideda tikrojo poilsio laikas. Visi turi būti savo kambariuose. Nikita – legionierius senbuvis, todėl jau turi galimybę rinktis, kur gyventi.
Gali miestelyje nuomotis butą, bet nemato prasmės leisti pinigų vėjais, nes didžiąją laiko dalį būna išvykęs. Todėl gyvena dalinyje, viename kambaryje su dar trimis vaikinais.
Jei kamuoja nemiga, gali žiūrėti televizorių, naršyti socialiniuose tinkluose. Svarbu, kad rytą, tada, kai reikia, kariai būtų ant kojų. O keltis neretai reikia anksti: jei laukia užduotis, būrys išsirikiuoja ir trečią nakties.
„Ar vartoji alkoholį, ar ne – tavo reikalas. Gali išgerti alaus, vyno, savaitgalį pasilinksminti klube, tačiau rytą – miręs ar gyvas – turi būti ant kojų“, – atviravo pašnekovas.
Jis tvirtino, kad šioje armijoje narkotikams – griežtas tabu: „Tai griežtai draudžiama ir į nusižengimus reaguojama labai griežtai. Jeigu vadovybė išvys keistai apsvaigusį karį, jis kaipmat bus pasiųstas atlikti narkotikų testo.
Pirmą kartą pažeidėjo laukia įspėjimas, antrą – galas legionieriaus karjerai.“
Dezertyrų netrūksta
Svetimšalių legione, kuris laikomas viena geriausių pasaulio armijų, dezertyrų netrūksta.
Jauni vaikinai – kai kuriems nėra ir 18-os, nes su tėvų leidimu į legioną galima stoti sulaukus 17-os – ne visada atlaiko tai, kas tenka jų daliai, – bemieges paras, begalinės fizinės ir psichologinės ištvermės reikalaujančius mokymus, nestatutinius santykius.
„Dedovščina? Aišku, yra, o kaip be jos? Ji kiekvienoje armijoje būtina. Egzistuoja hierarchija, ir turi jai paklusti.
Armijoje svarbiausia paklusnumas ir besąlygiškas įsakymų vykdymas. Jeigu to nebus, nebus ir armijos“, – šventai įsitikinęs Nikita.
Pasak mano sutikto kapralo, per pirmuosius keturis mėnesius iki priesaikos nubyra iki 40–60 proc. jaunuolių. Nors jie dezertyruoja ir vėliau.
Paprastai daugelis į dalinį negrįžta po atostogų.
„Jei svetimšaliai išvyksta iš šalies, jų jokios sankcijos nepasiekia, bet likę Prancūzijoje gali turėti nemalonumų.
Tam, kuris pabėga, geriau nelikti Prancūzijoje, nes nebeturi jokių teisių, o už dezertyravimą gali būti nubaustas“, – sakė legionierius.
Kai sunku, užsisklendžia
Per pratybas paaiškėja, kas yra kas: su kuo gali vykti į misijas, kuo pasitikėti.
Kartais miegoti netenka ir kelias paras. Ir visą laiką – su sunkia amunicija, būnant nuolatinės parengties.
„Sekundei atsijungi, pasipurtai ir vėl gyvas. Daugeliui akyse haliucinacijos. Štai tuomet ir atsiskleidžia kario galimybės – ir psichologinės, ir fizinės. Labai skirtingai visi reaguoja – vieni visai nebesivaldo, keikiasi, tampa agresyvūs.
Kiti greit palūžta – plika akimi matyti, kad neištvers, pasitaikius pirmai progai dezertyruos. Dar kiti nuo visko atitolsta, atsijungia, užsisklendžia. Aš – iš tokių“, – atviravo iš Ukrainos kilęs legionierius.
Vaikinas teigia, kad toks fizinis ir psichologinis pasirengimas būtinas, nes išvykus į misiją prasideda realus kario gyvenimas, kur kiekvieną akimirką kyla grėsmė tavo gyvybei. Nuo to, kiek ištvermės turėsi ir su kokiais žmonėmis būsi, neretai priklauso ir tavo gyvybė.
Patriotų legione nėra
Norintiems tapti Svetimšalių legiono kariais Nikita siūlo pamiršti patriotizmą.
„Jį reikia palikti namuose. Pamiršti. Ar tu Prancūzijoje, ar Afganistane, ar Malyje, tavo vienintelė tėvynė – legionas. Čia patriotizmas neegzistuoja. Tu – samdinys, privalai vykdyti įsakymus“, – dėstė Nikita, bet neslėpė, kad paaštrėjus situacijai Ukrainoje ne vienas ukrainietis demobilizavosi, grįžo ginti tėvynės.
Nikita vis dėlto prasitarė, kad pasibaigus sutarčiai daugiau nenorėtų jos pratęsti.
Pasak jo, besibaigiant sutarties laikui legiono vadovybė verčiasi per galvą, tampa sukalbama, prasideda tikrasis legionierių viliotinis, kviečiama pratęsti sutartį.
Ir nesunku tai paaiškinti: patyrę legionieriai – laiko ir išbandymų patikrinti, su jais galima ir į ugnį, ir į vandenį. O su naujokais tikra bėda. Jų vis sunkiau prisikviesti, o ir iš tų ne vienas sunkesnę akimirką deda į kojas.
„Keista karta dabar ateina. Prisižiūrėjo vaikinai karinių filmų, prisižaidė kompiuterinių žaidimų ir įsivaizduoja, kad mūsų armijoje bus kažkas panašaus.
O kai susiduria su realybe, neatlaiko nei fizinio, nei psichologinio krūvio“, – pasakojo pats ne vieną naujoką išugdęs karys.
Nikita prisipažino esąs griežtas kapralas.
„Esu griežtas. Vadai jau kvietėsi mane pasikalbėti, prašė: „Būk su jais švelnesnis, nespausk, kitaip išsibėgios“, – šyptelėjo legiono senbuvis.
Gyventi taip patogu
Nikita ateityje sunkiai įsivaizduoja save dirbantį kokį nors įprastą darbą – baiminasi, kad po aštuonerių metų kariško gyvenimo bus labai sunku pritapti tarp civilių žmonių.
Gal ir paradoksaliai skamba, tačiau Nikitos patirtis rodo, kad taip gyventi patogu.
„Tiesiog diena po dienos vykdai viršenybės įsakymus. Jau žinai, kas tavęs laukia kitą dieną, nes dar išvakarėse gauni darbų sąrašą arba nurodymus. Negalvoji, tiesiog vykdai.
Į armiją atėjau daug protingesnis negu dabar. Tau nereikia galvoti, priiminėti sprendimų, tai patogu, bet ir bukina.
Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip reikės gyventi be nurodymų ir įsakymų“, – su kartėliu balse atviravo vaikinas.
Rimtiems santykiams Nikita dar nepasiruošęs, sako, kad tam netinkamas metas. Yra legionierių, kurie yra atsigabenę šeimas į Korsiką, nuomojasi butus, bet jie vis tiek nuolatos mokymuose arba misijoje, todėl šeimos gyvenimu net nekvepia.
Vyko ir į teroro vietą
Jis svarsto, kad galbūt pasinaudos patirtimi ir įsidarbins pagal kokią nors kariuomenėje įgytą specialybę – vairuotoju, treneriu.
Nikita pasvarsto ir apie elitinius apsaugos būrius, saugančius galingiausias šalies korporacijas, pasaulio galinguosius, lydinčius tanklaivius, kitus svarbius krovinius.
Prancūzijoje tarnaujantiems svetimšaliams legionieriams neretai tenka atiduoti duoklę Prancūzijai. Tenka saugoti nuo teroristų svarbiausias šalies arterijas – stotis, oro uostus.
Taip pat žaibiškai reaguoti į šalį purtančius teroro aktus. Taip nutiko ir per 2015 metų lapkričio 13–14 d. išpuolius Paryžiuje.
Įvairiais duomenimis, per atakas žuvo 137 žmonės, iš jų daugiausia atakos „Bataclan“ teatre metu. Dar 430 žmonių buvo sužeista.
Taip jau sutapo, kad Nikitos būrys tomis dienomis patruliavo Paryžiuje.
„Kaip šiandien prisimenu, kaip gavome įsakymą akimirksniu pasiruošti ir skubėti į įvykio vietą, imtis papildomo patruliavimo“, – to meto įvykius prisiminė legionierius.
Jis patikino, kad legionieriai į tokius dalykus kaip „geltonųjų liemenių“ keliama sumaištis ir riaušės nesikiša.
„Tai policijos reikalas, tai ji privalo užtikrinti viešąją tvarką“, – legionierių armijos politiką dėstė vaikinas.
Tarnauja ir lietuviai
Per metus Nikitai priklauso iki penkių savaičių atostogų, taip pat viena savaitė prieš išvyką į misiją, dar savaitė – po jos.
„Po atostogų labai sunku grįžti į pulką. Gal todėl per atostogas žmonės dezertyruoja“, – bendrą jausmą, kuris kankina po atotogų grįžusius legionierius, perdavė vaikinas.
Po penkias valandas trukusio pokalbio prieš atsisveikindamas Nikita prisipažino: „Jeigu būčiau žinojęs, kas manęs laukia, nebūčiau ėjęs.
Dabar esu visai kitas žmogus. Nežinau, ar traumuotas, suluošintas, bet kitas: kitaip mąstau, kitaip matau pasaulį. Nežinau, kaip reikės prisitaikyti civiliniame gyvenime.“
Besikalbant atėjo laikas Nikitai išvykti. Perone būriavosi nemažas būrys jo likimo brolių. Visi jie po atostogų turėjo sugrįžti anksčiau – buvo likęs pusdienis pasiruošti mėnesį truksiančioms pratyboms.
„Ei, juk tu iš Lietuvos?“ – šūktelėjo vienam vaikinui Nikita.
„Ne, iš Baltarusijos, – raustelėjo iš pažiūros kokių 15-os metų jaunuolis. – Bet gyvenu prie pat Lietuvos sienos.“
„Maniau, kad iš Lietuvos. Pulke pas mus yra bent trys lietuviai. Geri vyrai. Vienas jų – mano viršininkas“, – tik atsisveikindamas prasitarė į daug ištvermės reikalaujančią kasdienybę sugrįžtantis Svetimšalių legiono karys.
Faktai apie Prancūzijos svetimšalių legioną
Prancūzijos svetimšalių legione tarnauja apie 8 tūkst. legionierių iš viso pasaulio – apie 150 tautybių.
Per 4 mėnesių mokymus, kuriuos išeina jaunuoliai, norintys tapti legionieriais, jie mokosi ir prancūzų kalbos. Grupės formuojamos pagal tai, kad mokantys prancūziškai būtų su tais, kuriems kalbos dar teks išmokti. Privaloma kalbėti tik prancūziškai, kitos kalbos draudžiamos.
Savanoriu tapusio tautybė, išsilavinimas, tikėjimas yra nesvarbus. Priimant priesaiką sakoma: „Kiekvienas legionierius yra tavo kariuomenės brolis. Nepaisant tikėjimo, tautybės ir rasės.“ Svarbiausia, kad tu būtum drąsus ir ištvermingas, priėmęs priesaiką tarnauti Prancūzijai tai darytum garbingai ir ištikimai.
Neatsižvelgiant į tai, ar karys vedęs, ar ne, įstojęs į legioną pirmus penkerius metus jis laikomas viengungiu. Po to, jeigu pratęsia sutartį, jis gali sukurti šeimą, apsigyventi kartu su ja.
Būsimam legionieriui atrankos metu privalu sugebėti padaryti mažiausiai 20 atsispaudimų, 5 prisitraukimus, 2700 metrų nubėgti per 12 minučių. Tai minimalus fizinis reikalavimas. Vėliau jis yra didinamas.
Atvykus į misijas tenka visą parą nešioti šalmą, neperšaunamąją liemenę ir kuprinę. Viską kartu sudėjus susidaro apie 38 kilogramus.
