33-ejų O.Machovas karinį konfliktą Ukrainos Rytuose matė nuo pat pirmų dienų, nes vyras tuo metu gyveno Luhanske. Jam ne tik teko bėgti iš namų kartu su žmona ir mažu vaiku, bet galiausiai ir prisijungti prie kitų karių, stojusių į kovą su Rusijos remiamais separatistais.
– Šiandien Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną, o tu kartu su kariais esi priekinėse linijose ir matai, kad kova už šalį tęsiasi. Kokie jausmai aplanko?
– Čia viskas daug paprasčiau. Priekinėse linijose juk nėra jokių švenčių, jokių laisvadienių. Čia visos dienos yra vienodos. Sunku pasakyti, kad toks darbas, tačiau taip ir yra. Tai kasdienis darbas, kurio niekas nepastebi ir nesuvokia.
Priekinėse linijose matai, ką žmonės daro tam, kad tavo šalis būtų saugi, ką jie daro tam, kad tavo tėvynė iš tiesų būtų nepriklausoma.
– Pasakei, kad ne visi supranta, ką kasdien daro kariai. Kiek žmonių apskritai suvokia, kad kova už valstybę vis dar vyksta?
– Man atrodo, kad didesnė dalis žmonių tiesiog gyvena savo gyvenimą. Prie jų nešaudo – ir gerai. Jie galvoja, kad karas jų neliečia. Abejingumas, kurį turi ukrainiečiai, yra žiauri savybė. Manau, tokių žmonių yra maždaug 60 proc. 20 proc. žmonių supranta, kas vyksta ir bando ką nors daryti, o likusieji 20 proc. atvirai pasisako už Rusiją.
Manau, kad abejingumas buvo viena priežasčių, kodėl prasidėjo karas. Už nepriklausomybę kovoja tie, kurie yra kare, jų šeimos arba žmonės, vienaip ar kitaip susiję su kariuomene – savanoriai, žurnalistai.
– Šeštus metus vykstantis karas pakeitė šalį ir visuomenę?
– Nors nemaža dalis lieka abejinga, per pastaruosius penkerius metus žmonių, kuriems ne vis vien, vis tiek padaugėjo. Jie pasiryžę ką nors daryti, o ne sėdėti prie televizoriaus ir tiesiog piktintis.
Šie žmonės tapo atsakingesni. Jie labiau pagalvoja ką kalba, ką daro. Karo veteranai, sugrįžę iš fronto į civilį gyvenimą, matydami neteisingumą jau nebegali stovėti nuošalyje. Net jei kas numeta nuorūką ant žemės, jie prieis ir pasakys, kad teršti savo šalies nevalia. Jie nebegalvoja, kad nuo jų niekas nepriklauso.
Ukrainoje susikūrė nemažai visuomeninių organizacijų. Žmonės siekia laimėti kokius nors projektus ne tam, kad galėtų iššvaistyti pinigus sau, o iš tiesų kažką sukurti. Manau, tokių žmonių daugėja.
– Kaip tave patį pakeitė karas, juk tau teko bėgti iš savo miesto, vėliau su ginklu rankose ginti šalį?
– Karas pakeitė mane iš esmės, tapau visiškai kitu žmogumi. Man atrodo, pasikeičiau net fiziškai, bet tai tikrai ne dėl to, kad užaugau. Tuo metu man buvo 28 m., dabar – 33 m., o atrodau visiškai nebepanašus į save.
Gyvenau Luhanske, vėliau teko iš ten išvykti į Kijevą, kurį laiką dirbau karo žurnalistu, po to nuėjau kariauti, dabar vėl dirbu karo žurnalistu. Visa tai mane pakeitė.
Įvykiai Luhanske privertė mane susimąstyti. Anksčiau nebuvau didelis patriotas, tačiau kai prasidėjo neramumai mano mieste, supratau, kad kažkas ne taip ir kažką reikia daryti.
Buvau tolimas nuo visko, kas susiję su karu. Netarnavau kariuomenėje, nebuvau laikęs ginklo, matęs mirčių. Visa tai teko patirti vėliau. Kaip ir suvokti, koks svarbus karo žurnalisto darbas. Supratau, kad žodis taip pat gali nužudyti, nors gal tai ir skambūs žodžiai. Bet juk kas nors, prisiklausęs, kokie ukrainiečiai yra blogi, gali nuspręsti eiti į frontą ir pradėti žudyti „banderovcus“, kaip mus vadina.
Per šiuos penkerius metus permąsčiau visas savo vertybes – pradedant šeima, vaikų ugdymu, tikėjimu, šalimi, darbu. Dabar man atrodo, kad anksčiau nė negyvenau. Dabar noriu kurti, tapau atsakingesniu. Man rūpi ne tik mano šeima, mano vaikas, o visa šalis. Jei dėl jos nieko nedarysime, bus blogai. Iki 2014 m. nieko nedarėme ir matome, kuo tai pasibaigė?
– 2014 m. karas atėjo į tavo namus. Ar buvo ženklų, kad artėja kokie nors neramumai?
– Kai visa tai įvyko, ėmiau analizuoti to meto įvykius ir suvokiau, kad pradžia slypi net ne 2014 m. Tiesiog mes nesuvokėme tų perspėjimo „skambučių“. Manau, kad planas dėl Donbaso buvo sukurtas jau seniau. Nesakau, kad jis užrašytas ant kažkokio popieriaus lapo ir guli Kremliuje, bet jis buvo. 2014 m. jį imta įgyvendinti reaguojant į besikeičiančius įvykius.
Pavyzdžiui, Luhansko srityje yra daug kazokų organizacijų. Daugelis į juos žvelgė su šypsena ir rimtai nevertino. Esą suaugę vyrai susirenka pašaudyti, pajodinėti žirgais. Na ir kas? Tačiau 2014 m. vasarį Luhansko apskrities Taryba oficialiai šiems kazokams leido neva tai padėti policijai užtikrinti tvarką gatvėse. Vėlgi, iš pradžių atrodė, kad tai nieko baisaus.
Tačiau vėliau tie patys kazokai ėmė vaikyti taikius demonstrantus, palaikančius Maidaną, ėmė juos persekioti, mušti, o galiausiai ir žudyti.
2014 m. Rusijai buvo reikalingi žmonės Luhanske, kurie palaikytų jos planą. Štai, prašom, čia buvo visos organizacijos, kurias buvo galima panaudoti.
Buvo ir daugiau organizacijų – visokių savanorių, kurie domisi karo tematika, ieško pradingusių sovietų karių. Jie žino, kaip veikia ginklai. Vėliau jie tapo tais, kurie nuėjo kariauti. Jais pasinaudojo.
Įdomių įvykių buvo ir dar daugiau. Likus 2 metams iki 2014 m. įvykių, Luhanske nuspręsta rekonstruoti sovietinį tanką, kuris stovėjo kaip paminklas. Esą būtų smagu, jei parado metu jis pravažiuotų miesto gatvėmis. Visi su entuziazmu sutiko! Suvažiavo net žurnalistai iš skirtingų miestų ir filmavo šį įvykį.
O vėliau, 2014 m. separatistai, kurie užėmė miestą, pavogė šį tanką ir pastate blokposte! Jie tikino esą prieš Kijevo „chuntą“ kariaus tais pačiais ginklais, kuriais jų seneliai kariavo prieš fašistus! Štai tokia buvo jų retorika.
Ir taip buvo ne tik Luhanske. Donecke po atviru dangumi buvo Antrojo pasaulinio karo muziejus. Iš ten separatistai pavogė haubicas, kuriomis vėliau šaudė į mus.
Viskas buvo daroma palaipsniui, žmonėms buvo grūdama rusų kalba, teigiama, kad kartu su rusais kariavome prieš fašistus, kad esame broliškos tautos. Kai tai nuolat kartojama, reikėjo nedaug, kad laikui atėjus šie žmonės taptų „zombiais“, darančiais, kas jiems liepta.
– Kada suvokei, kad reikalai rimti – prasideda ginkluotas konfliktas?
– Iš pradžių viskas atrodė siurrealu. Žmonės rėkauja už Rusiją, tave ima vadinti banderovcu, nors tu visą gyvenimą gyvenai šalia jų. Tai daryti ima ir tavo artimieji, draugai. Nesuvokiau, kas vyksta. Bandžiau žmonėms paaiškinti ką nors, bet jie manęs jau negirdėjo – jiems jau atrodė, kad aplink fašistai, amerikiečiai yra priešai, rusai – gelbėtojai.
Kai dar dirbome Luhanske ir filmavome visus tuos prorusiškus mitingus, ant kameros tyčia kabindavome Georgijaus juostelę. Taip darėme dėl savo saugumo, esą norėdami parodyti, kad mes su jais, nors iš tiesų jų nepalaikėme.
Luhanske žmonės ėmė šaukti, kad niekas nepastatys Donbaso ant kelių, kad galime patys save išmaitinti. Aš tai vadinu nevykėlių revoliucija. Jau dvidešimt metų šachtos buvo uždaromos, vyrai tiesiog nusigerdavo ir štai jiems sakoma, kad čia jie išlaiko visą Ukrainą, todėl reikia atsiskirti ir įkurti savo valstybę. Žmonės patikėjo, nors kuo buvo galima tikėti, kai tu sėdi prie suskilusios geldos?
Šiais žmonėmis pasinaudojo tam, kad surengtų taip vadinamą Rusų pavasarį. Vėliau prasidėjo valstybinių pastatų užėmimas. Paprasti gyventojai užima pastatą, savaime suprantama pareigūnai į juos nešaudo, juk nešaudysi į beginklius žmonės. Kai jau pastatas užimtas, atvyksta „žalieji žmogeliukai“ ir juose įsikuria. Mačiau tai savo akimis.
Kasdien tapdavo vis blogiau. Vis dar dirbau žurnalistu, bet jaučiau, kad ateis akimirka, kai atgal kelio nebus – teks išvykti. Dabar save už tai kaltinu. Galbūt reikėjo jau tada imti ginklą į rankas ir eiti ginti savo šalį.
Tačiau laukiau, kad ateis kariuomenė ir viską sutvarkys. Vėliau nuvykau į vieną kariuomenės dalinį ir pamačiau kaip ji atrodė 2014 m... Tada supratau – šakės, jokia kariuomenė mūsų neišlaisvins.
– Tuomet supratai, kad laikas pasiimti šeimą ir bėgti iš ten?
– Mačiau, kad jau bėga žurnalistai, buvusi valdžia. Gerai pamenu dvi savaites, kai mieste neliko nieko – policijos, valdžios. Mieste net neveikė šviesoforai. Buvo dvi savaitės visiškos anarchijos. Separatistai tiesiog iš žmonių gatvėse atiminėjo automobilius, jei kas priešinasi – jį nužudo ir kur nors užkasa.
Iš visų buvo likusi tik sienos apsaugos tarnyba, kuri dar kurį laiką laikėsi. Kai išvijo ir juos, suvokiau, kad tai pabaiga.
Tada supratau, kad nebeliko jokios apsaugos. Viskas, kas yra – tu ir tavo šeima bei draugai. Buvome likę du žurnalistai – aš ir kolega iš kito televizijos kanalo Jevhenas Salominas. Dar stengėmės dirbti, nors suvokiame, kad vaikštome plonu ledu. Todėl su juo susitarėme kartą per dieną susiskambinti ir sužinoti, ar viskas gerai.
Vieną dieną sulaukiau jo skambučio. Jis paaiškino, kad kažkas jam paskambino ir davė 30 minučių susikrauti daiktus, pasiimti šeimą ir bėgti. Su manim jis susisiekė jau būdamas Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje.
Supratau, kad laikas išvykti ir man, juk turiu šeimą, vaiką. Laimei, man padėjo televizijos kanalas, kuriame dirbau.
– Išvykai tik su žmona ir vaiku. Kita dalis tavo šeimos rėmė separatistus.
– Mama, tėvas, patėvis, su kuriuo gyvenau nuo šešerių metų, sesuo – jie visi palaikė Rusiją, okupaciją. Patėvis netgi kariavo separatistų pusėje. Sesuo išvyko gyventi į Rusiją. Su tėvu ir taip ne per daugiausia bendravome, o kai nuėjau kariauti, jis man paskambino ir pasakė, kad Donbaso vis tiek ant kelių niekas nepastatys. Pasiunčiau jį velniop. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis.
Su seserimi taip pat nebendraujame, bet aš jos nekaltinu. Ji norėjo pasirinkti Rusiją ir tai padarė – išvyko ten gyventi. Tai jos pasirinkimas. Nepalaikau to, bet tegu gyvena ten ir manęs neliečia.
Patėviui už tai, kad kariavo separatistų pusėje, neatleisiu. Tai tiesiog neįmanoma.
Sudėtingiausia yra su mama. Juk vieną vertus, ji mane išaugino, bet dabar ji sako, jog jai gėda, kad aš kariavau už Ukrainą. Kai buvau fronte, mama man paskambino ir šaukė į ragelį, kad esu fašistas.
– Nuėjai kariauti, nors iki tol nebuvai laikęs ginklo rankose. Prie ko įprasti buvo sunkiausia?
– Kai važinėjau į karą kaip žurnalistas, žinojau, kad galiu žūti. Ne kartą patekome į apšaudymą. Susitaikydavau su tuo. Tačiau vis tiek jausdavausi šiek tiek apsaugotas, juk esu civilis, beginklis. Jei kas nutiktų – pasislėpsiu.
Kai atvažiavau į frontą jau kaip karys, stovėjau su ginklu rankose, į mane pradėjo šaudyti. Tada suvokiau, kad jie ne šiaip į mane šaudo, jie nori mane nužudyti. Tai natūralus tikslas – nužudyti priešą.
Tuomet atėjo suvokimas, kad jie sieks padaryti viską, kad mane nužudytų – šaudys iš automato, jei bus mažai, šaudys iš kulkosvaidžio, mes minas.
Savaime suprantama, jei nenori mirti, turi šaudyti pats, stebėti, kad pats pirmas juos nužudytum.
Vėliau sulaukiau klausimo, kuris man, kaip civiliui, o ne profesionaliam kariui, buvo baisus. Vienose pozicijose manęs vadas paklausė, ar esu pasiruošęs šaudyti į žmones. Nesusimąstęs atsakiau, kad taip, juk atvažiavau į karą. Vėliau susimąsčiau, juk tai iš tiesų yra baisu..
– Dabar konfliktas Donbase yra it įšaldytas, kaip manai, ar pasikeis situacija?
–Sunku pasakyti.. Turbūt yra du variantai. Vienas iš jų diplomatinis – derybos, sankcijos, taikdariai. Tai ilgas konflikto sprendimo kelias. Galbūt teks nusileisti kai kuriose vietose.
Tačiau yra ir kitas kelias – jėgos kelias. Tačiau tam reikia politinio sprendimo. Tačiau nei buvęs mūsų prezidentas, nei dabartinis nėra pasiruošę priimti tokį sprendimą. Tai baisu ir reiškia, kad šalis vėl skęs kraujyje, o koks bus rezultatas, neaišku. Būtų daugybė mirčių, sužeistųjų.
Kitą vertus, diplomatinis konflikto sprendimas gali užsitęsti dešimtmečiams. Galų gale, viskas priklausys nuo to, ką nuspręs Kremlius. Man atrodo, jiems paranku tęsti šį konfliktą. Galbūt kai Vladimiras Putinas mirs, tada viskas pasibaigs.
Gal tada galėtume pastatyti didžiulę tvorą palei mūsų ir Rusijos sieną, iškasti ten urvą, paleisti krokodilus. Suprantu, kad tai pokštas, bet mes labiausiai norime, kad prie mūsų nelįstų. Tegu savo šalyje stato imperiją, kokią tik nori. Tik ne pas mus.
– Tiki, kad vieną dieną grįši į namo į Luhanską?
– Tikiu. Okupuotuose teritorijose yra daug žmonių, kurie tiki, kad Ukraina sugrįš. Jei mes sakysime, kad geriau atiduoti tas teritorijas, pamiršti, tai reikš, kad mes išduosime tuos žmones. Aš nenoriu išduoti tų žmonių. Be to, aš tikiu teisingumu. Tai, kas dabar vyksta Donbase, yra tiesiog neteisinga. Negali viena šalis ateiti į kitos teritoriją ir pradėti žudyti.
