Devyni asmenys nesugrįžo į savo viešbučius ar kempingus ir yra laikomi dingusiais, o ligoninėse vis dar yra gydomi 56 asmenys – dalies jų būklė yra labai sunki. Iš viso į medikus dėl žaibo nudeginimų bei sužeidimų kilus panikai kreipėsi 140 žmonių.
Prognozuojama, kad ketvirtadienis gali tapti tragiškiausia diena alpinistinėje Tatrų istorijoje, nors tragedijų būta ir anksčiau.
1937 metais žaibas taip pat nutrenkė keturis turistus ant Gevonto viršukalnės, o 1939 metais, likus dviem savaitėms iki Hitlerio įsiveržimo į Lenkiją, ant gretimos Svinicos viršukalnės žaibas užmušė šešis žmones.
Iš viso per pastaruosius šimtą metų – o tiek laiko egzistuoja Tatrų kalnų gelbėjimo tarnyba – nuo žaibų žuvo 21 turistas.
Iš viso per tą laiką kalnuose žuvo per 900 keliautojų, dauguma mirė patyrę sužeidimus, kai nuslydo nuo uolų.
Pernai liepos 5-ąją žaibo aukomis kildami į Gevontą vos netapo keturi turistai iš Lietuvos.
Nors tą dieną turistai buvo perspėjami apie gresiančią audrą ir buvo raginami atsisakyti kopimo, lietuviai ryžosi vis tiek kilti.
Nuo žaibo smūgio nukentėję visi keturi lietuviai, įskaitant ir aštuonerių metų mergaitę, vėliau buvo gydomi ligoninėje.
Gelbėtojų teigimu, tik per stebuklą gyva liko 52 metų moteris, nes žaibas smogė būtent jai – trenkė į sprandą ir iš kūno išėjo per koją.
Po vakarykštės tragedijos Zakopanės mieste buvo paskelbtas trijų dienų gedulas.
Meteorologai atmetė kaltinimus dėl to, jog nenurodė tą dieną drausti kopti į Gevontą.
Krituliai buvo minimalūs, o audra trumpa, bet staigi ir nenuspėjama – taip, kaip kalnuose dažnai atsitinka.
Apžvalgininkai dėl tragedijos labiausiai kaltina sprendimą kalno viršūnėje esantį metalinį kryžių apjuosti metaline grandine ir tokią pat nutiesti palei kopimo trasą jos aukštumoje.
Metalinis kryžius labai pritraukia žaibus, o jo aukomis neretai tampa turistai, kurie kopdami į viršukalnę iš nuovargio laikosi įsikibę į metalinę grandinę. Ketvirtadienį labiausiai nukentėjo apie 20 asmenų, kurie laikėsi įsikibę grandinės žaibo smogimo vietoje.
Grandinė tapo savotišku žaibolaidžiu ir visi, kurie buvo į ją įsikibę, nuo žaibo smūgio apdegė ir nulėkė kelis ar keliolika metrų į šoną.
Į įvykio vietą skubiai atskridę gelbėtojai neteko žado pamatę tokią daugybę gulinčių sužeistų žmonių.
Gelbėtojai pirmiausia suskirstė nukentėjusiuosius į grupes pagal sužeidimų pavojingumą gyvybei ir šeši sraigtasparniai labiausiai nukentėjusius išskraidino į ligonines.
Kiti asmenys buvo sutvarstyti vietoje, o mažiausius sužeidimus patyrusius turistus gelbėtojai lydėjo ir nešė pėsčiomis į apačią.
Tokią sužeistųjų gausą nulėmė ir tai, kad į Gevonto viršūnę kopė labai didelis būrys turistų.
1894 metrų aukščio Gevontas yra labiausiai lenkų apdainuotas ir garbinamas kalnas, į kurį saulėtomis dienomis nusidriekia nesibaigianti turistų virtinė.
Turistai į Gevontą kopia trimis nurodytais keliukais, o šie viršuje susilieja į vieną, todėl keliautojai neretai yra priversti stovėti ilgoje eilėje, kad galėtų užkopti ir nusifotografuoti šalia kryžiaus.
Ekspertai pataria turistams į Gevontą pradėti lipti ne vėliau kaip šeštą valandą ryto, jeigu nori be eilės greitai ir saugiai užlipti ir nulipti.
Vis dėlto vasarą dauguma turistų tingi taip anksti keltis, todėl vidurdienį viršukalnėje susidaro keliautojų grūstis ir nelaimės atveju sunku net nulipti nuo kalno.
Ketvirtadienį ant viršukalnės prie kryžiaus buvo keli šimtai žmonių, o prasidėjus staigiai audrai visi jie nuskubėjo žemyn ir dalis jų – vaikai ir senesni žmonės – leidosi įsikibę į metalinę grandinę.
Kitoje Gevonto kalno pusėje, kaimyninėje Slovakijoje, žaibas pataikė į vieną turistą čeką – smūgis ji nubloškė į prarają. Nuo patirtų sužalojimų vyriškis mirė.
Dar vieną turistą žaibo smūgis paralyžiavo, o keli kiti patyrė lengvesnių nudegimų.
