„Jis buvo Vudstoke“, – panašiai ankstyvais šimtmečiais buvo kalbama apie tuos, kurie likdavo gyvi po didžiųjų lauko mūšių.
Vudstokas buvo ir pramoga, ir renginys, kokio pasaulis neregėjo. Nors daug kas Vudstoką apibūdina kaip beprotišką nuo narkotikų apsvaigusių dešimčių tūkstančių hipių šėlsmą, tai buvo daugiau nei tik festivalis, antraip 2019-aisiais apie jį nebūtų kalbama.
Jo dvasia – nepakartojama. Galbūt todėl šiemet jo nepavyko suorganizuoti. Kasmet rugpjūčio 16–18 d. roko muzikos gerbėjai turėdavo sugužėti į JAV rengiamą Vudstoko festivalį – 50-asis turėjo būti išskirtinis.
Į vieną žinomiausių roko muzikos jubiliejinę šventę turėjo atvykti žvaigždės, turinčios Vudstoko festivalio dvasios.
Tarp pakviestų svečių buvo reperis Jay-Z, jaunoji popmuzikos žvaigždė Miley Cyrus, roko muzikos grupė „The Killers“ ir 70 kitų atlikėjų bei muzikantų.
Žinia, kad Vudstoko festivalis neįvyks, ypač nuliūdino Carlosą Santaną, pirmojo festivalio 1969- aisiais atlikėją.
Mat muzikos festivalių motina vadinamas Vudstokas yra ištisos kartos simbolis, apipintas būtomis ir nebūtomis istorijomis.
Septintojo dešimtmečio prieštaravimų iškankintai Amerikai Vudstokas tapo utopine akimirka – čia, roko muzikos, purvo balų, šokančių kūnų ir marihuanos dūmų kratinyje, išsiliejo seniai susikaupusi įtampa: dėl visuomenę suskaldžiusio Vietnamo karo, aštrėjančių santykių su rasinėmis mažumomis, gilėjančios prarajos tarp kartų ir nusivylimo vartotojiška kapitalistine visuomene.
Visi pagrindiniai klausimai
Ar ne visi anuomet, prieš pusšimtį metų, vartojo narkotikus? Ne, bet beveik visi.
Ar tuomet nekilo chaosas dėl automobiliais užkištų greitkelių? Taip tikrai buvo, bet viskas išsisprendė tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele.
Ar visi vyrai nešiojo ilgus plaukus ir avėjo sandalais? Ar visos moterys vaikštinėjo apnuoginusios krūtis? Ne visi ir visos, bet daugelis.
Ar Vudstoke būta net ir mirčių? Taip, jauną vyriškį pervažiavo traktorius, po to buvo dar vienas su insulino trūkumu susijęs diabetiko mirties atvejis.
Ar būta riaušių? Ne, išliko taiki atmosfera. Kaip teigė gretimo Montičelo miestelio policijos viršininkas Lou Yankas: „Nepaisant hipių būdo, aprangos ir idėjų, jie buvo ir yra patys mandagiausi, rūpestingiausi ir geriausiai besielgiantys vaikai, su kuriais susidūriau per savo 24 metų karjerą policijos pajėgose.“
Ar Vudstokas buvo komercinis? Ne, įėjimas į festivalį po tam tikro laiko buvo nemokamas, netgi jei tai iš tikrųjų nebuvo planuota.
Iš pradžių bilietas į festivalį kainavo apie 18 dolerių, perkant iš anksto, ir 24 dolerius perkant renginio metu.
Tačiau minios norinčių patekti į vidų be bilietų sudraskė apsauginę tvorelę, juosusią renginio teritoriją, ir įsiveržė į vidų.
Trypė karvių ganykloje
Vudstoką surengė keturi jauni vyrai. Du – Michaelas Langas ir Artie Kornfeldas – dirbo muzikos industrijos srityje. Johnas Robertsas ir Joelas Rosenmanas – investuotojai, parašę skelbimą: „Jauni, neribotą kapitalą turintys vaikinai ieško galimybių investuoti ir laukia verslo pasiūlymų!“
Už šio viliojančio skelbimo užkibo muzikos projektų kūrimu užsiimantis M.Langas ir prodiuseris A.Kornfeldas.
Šie keturi jauni vyrai ir įkūrė bendrovę „Woodstock Ventures Ltd“. Pradinį kapitalą – pusę milijono dolerių – davė farmacijos įmonę turintis J.Robertso tėvas.
Atvyko apie pusę milijono žmonių. Festivalio vieta trims dienoms tapo antru pagal dydį Niujorko valstijos miestu.
Tai tapo didele bendruomene su nemokamu būstu, laikinai nemokamu maistu ir nuosavu medicininiu aptarnavimu – taip pat nemokamu.
Didžiulis kultūrinis bandymas
Pirmasis Vudstoko festivalis buvo milžiniškas eksperimentas, turėjęs atsakyti į klausimą: ar mintys apie laisvę, apsisprendimą, pakantumą kitaminčiam, laisvą meilę, ryšį su gamta gali būti įdiegtos realiame gyvenime, ar tai tėra tikimybė.
Didžioji žiūrovų dalis per tris šio festivalio dienas galėjo numanyti, kokiais išskirtiniais laikais jie gyvena.
Jie turėjo jausti, kad antrąją 1969 metų pusę, paskutinius septintojo dešimtmečio mėnesius, po maištingų ir eksperimentais paženklintų metų pasaulis pasuko visiškai nauja kryptimi.
Dabar septintasis dešimtmetis laikomas permainų dešimtmečiu, emancipacijos ir kultūrinės revoliucijos laiku. Jo finalinė, didžiausio lūžio, akimirka – 1969 m. Vudstoko festivalis.
Būtent tuomet tapo aišku, kad pasaulis pasikeitęs. Pradėjo ryškėti tai, kas dabar vadinama šiuolaikiniu pasauliu.
Septintojo dešimtmečio revoliucija turėjo aprėpti visas visuomenės gyvenimo sritis. Ir po siaubingos pradžios XX a. pabaiga turėjo būti palyginti rami. Tai – taip pat Vudstoko festivalio kartos nuopelnas.
Ši karta negalėjo numanyti, kad daugelis pirmą kartą viešai matytų ir dar visuotinai skandalingais laikomų dalykų po 50 metų atrodys priimtini didžiajai visuomenės daliai.
Dabar Vakarų pasaulyje iš dalies legalizuotas kanapių vartojimas, mažai kam užkliūva apnuogintos krūtys, o jogos pratybos nebestebina.
Atsirado įvairovės sąvoka
Proveržio priešakyje buvo jaunimas ir tai buvo susiję su jų muzika. Bobas Dylanas, „The Beatles“, „Rolling Stones“ – pergalingas patrakusių jaunų vyrų žygis su elektrinėmis gitaromis.
Jie nustūmė į šalį miesčionišką muzikos tradiciją ir išreiškė abejonę dėl ligšiolinio klasikinio aukštosios kultūros suvokimo.
Iki tol pasaulis buvo nespalvotas. Hipiai sako, kad nuo Vudstoko laikų jis tapo įvairiaspalvis ir įvairiapusiškas. Šis procesas tęsiasi iki šiol.
„Įvairovė“ – viena esminių 2019-ųjų sąvokų, susijusi su vėlyvojo septintojo dešimtmečio, Vudstoko festivalio dvasia.
Anuomet prasidėjo didysis visuomenės liberalizavimo procesas. Viena jo apraiškų – kontraceptinių priemonių naudojimas. Netikėtai buvo prabilta apie laisvą meilę, o tai dar prieš porą metų buvo neįsivaizduojama.
Likus metams iki Vudstoko – 1968-aisiais – Vakarų Europos šalyse maištavo studentai. Vakarietiško pasaulio jaunimą papiktino JAV karas Vietname.
Vudstoko muzikos festivalis, kurio dalyviai buvo prieš karą, smurtą ir už tautų meilę, galėjo turėti politinių padarinių.
Net labiau nei muzika daugelį džiugino galimybė prisijungti prie vienminčių minios. Vudstokas tapo hipių subkultūros apogėjumi ir didžiausia vieša deklaracija – „Mylėkitės, o ne kariaukite“ („Make Love, not War“).
Jaunystė visą gyvenimą
Vudstokas naujomis utopinėmis idėjomis paženklino gyvenimą, turėjo pakeisti iš anksto nustatytus pokario kasdienybės prioritetus.
Linksmintis, tapti laisviems ir jaustis jauniems – būtent tokia buvo Vudstoko festivalio mintis.
Anksčiau jaunystė reiškė vien tik gyvenimo fazę. Dabar ji tapo idealu, kurio siekiama neprarasti ir brandžiame amžiuje.
Išlikti jauni stengiasi močiutės ir seneliai, kuriuos ir dabar galima pamatyti Vakarų pasaulio didmiesčiuose įsispraudusius į siauručiukus jų jaunystės metais madingus džinsus.
Kalifornietiškas gyvenimo modelis, paskleistas po pasaulį San Fransisko hipių, tapo modeliu visiems.
Juo labiau po to, kai 1977-aisiais Kalifornijos Kupertino mieste trys vyrai įkūrė kompiuterių bendrovę, davę jai keistą pavadinimą „Apple“.
Vienas įkūrėjų – Steve’as Jobsas, susitikinėjęs su garsiąja septintojo dešimtmečio protesto dainų atlikėja Joan Baez.
Vudstoke ji atliko JAV pilietinių teisių judėjimo himną „We Shall Overcome“.
Dabar „Apple“ žinoma visame pasaulyje, o kai kurie buvę Kalifornijos hipiai iš informacinių technologijų verslo susikrovė milijonus. Ir tai vėlyvoji 1969-ųjų vasaros pasekmė.
Festivalio dvasia neišblėso
Nors hipių dvasia dažnai kito, ji vis tiek neišblėso. Beje, visuomenės lūžio nuojauta 1969 metais tvyrojo dar iki Vudstoko.
Birželio 28-ąją, tvankią ankstyvosios vasaros naktį, Grinvič Vilidžo rajone Manhatane, nedidelėje Christopherio gatvėje, vieno iš gėjų ir lesbiečių baro lankytojai pirmąkart smurtu gynėsi nuo nepagrįstos policijos kontrolės.
Pirmą kartą JAV istorijoje netradicinės lytinės orientacijos vyrai ir moterys pasipriešino valdžios vykdomam seksualinių mažumų persekiojimui.
Kilo „Stonewall Riots“ riaušės – šį vardą jos gavo pagal baro pavadinimą.
Tai davė pradžią judėjimui, kuris dabar vadinamas LGBT – lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir „queer“ – tų, kurie nėra tikri dėl savo seksualinės tapatybės, – judėjimu.
Kova, kuri galiausiai baigėsi tuo, kad gėjai ir lesbietės – bent jau vakarietiškame pasaulyje – nebelaikomi nusikaltėliais. Vokietijoje ir JAV šios kovos baigtis – ir santuokos visiems.
Dabar Christopherio gatvės dienos paradai – savaime suprantama Niujorko švenčių kultūros dalis, juose dalyvauja ir konservatyvūs politikai.
Dalyviais rūpinosi komuna
„3 Days of Peace and Music“ – trys taikos ir muzikos dienos – toks buvo Vudstoko muzikos festivalio šūkis.
Birželio 14-ąją jau buvo parduota 40 tūkst. bilietų.
Tuomet Vudstoko rengėjai pirmą kartą susirūpino dėl masinio dalyvių antplūdžio.
Juk pradžioje keturi vaikinai į smagų savaitgalio festivalį norėjo pasikviesti tik kelis tūkstančius jaunų žmonių.
Reikėjo pagalvoti apie narkotikus ir dėl to galbūt daugeliui atvykusiųjų galėjo prireikti pagalbos.
Pagelbėjo Wavy Gravy. Dabar jau 83-ejų vyriškis su savo žmona vadovavo ir iki šiol vadovauja „Hog Farm“ („Kiaulių ferma“) – komunai į šiaurę nuo San Fransisko.
Beveik visa komuna – 85 įvairaus amžiaus vyrai ir moterys – padėjo gaminti maistą ir gaivinti nuo kvaišalų apsvaigusius jaunuolius.
1969-aisiais nedaugelis žinojo, kaip padėti perdozavusiems. O margas „Hog Farm“ kolektyvas turėjo daug praktinės patirties.
Komunai teko ir dar viena užduotis, kuri jos vadovui W.Gravy nebuvo minėta. „Hog Farm“ padėjo užtikrinti Vudstoko festivalio dalyvių saugumą.
Vudstokas – ne Vudstoke
Vudstoko festivalis gavo vardą nuo vietovės, kurioje turėjo būti surengtas. Bet galiausiai įvyko ne Vudstoke, o Betelyje, vietovėje Katskilio kalnuose netoli Niujorko.
Vudstoke nebuvo jokios tinkamos aikštės festivaliui, jo gyventojai bijojo, kad viskas bus nusiaubta, todėl valdžia ten rengti festivalio neleido.
Tada M.Langas buvo nuvykęs į Volkilą, esantį 50 kilometrų nuo Vudstoko. Jis paprašė valdžios leidimo surengti šiame mieste festivalį.
Derybos tęsėsi keletą mėnesių. Negalėdami ilgiau vilkinti atsakymo vietos politikai davė neigiamą.
Šias aplinkybes dabar 74-erių M.Langas vis dar prisimena ir po 50 metų – atrodė, kad graži idėja pasmerkta žlugti: mat nors iki festivalio buvo dar mėnuo, surasti vietos nepavyko.
Vežimas, vaizdžiai sakant, pajudėjo iš vietos po M.Lango pažinties su Maxu Yasguru. Pasiturinčiam 49-erių fermeriui priklausė 240 ha dydžio ferma su vešliomis karvių ganyklomis. Bet čia trūko dviejų būtiniausių dalykų – švaraus vandens ir kanalizacijos.
M.Langas iš karto suprato, kad būtent tokios vietos festivaliui ir reikia. Jis nedelsiant pasiūlė M.Yasgurui 50 tūkst. dolerių už poros savaičių nuomą. Tai 1969 m. buvo didžiuliai pinigai.
Aplinkinių vietovių gyventojai ir vietos valdžia primygtinai ragino M.Yasgurą atmesti festivalio rengėjų prašymą. Bet tuomet jam, balsavusiam už respublikonus ir puoselėjusiam tradicines vertybes, pasirodė, kad taip pasielgti būtų neteisinga.
„Jauni žmonės turi teisę surengti šventę, jei tik jie to nori“, – sakė įprastai konservatyvias pažiūras puoselėjęs fermeris M.Yasguras.
Konservatyvių pažiūrų fermeris tapo hipių sąjungininku.
Jis buvo vienintelis į Vudstoko festivalį įleistas tėvų, o ne jaunimo kartos atstovas.
Žibėjo visos žvaigždės
Per tris Vudstoko festivalio dienas skambėjo įvairiausia muzika – nuo elektrinio roko iki „Mountain Blues“ ir indų sitaro.
Programoje dalyvavo beveik visos to meto muzikos garsenybės, kaip antai „Grateful Dead“, „Creedence Clearwater Revival“, „The Who“.
Hipiai dievino Bobą Dylaną, tačiau jis jų nemėgo. „The Doors“ atsisakė dalyvauti, nors vėliau gailėjosi, kad praleido Vudstoką. Fantastiškai grojo Jimmy Hendrixas.
Rugpjūčio 11-ąją, likus keturioms dienoms iki pirmojo festivalio koncerto, link žalios vešlios pievos šalia Betelio pradėjo plūsti jaunimas.
O dviejų juostų 17 B greitkelyje nutįso 27 km ilgio automobilių eilė. Atvykusieji savo mašinas tiesiog palikdavo ir eidavo pėsčiomis.
Bandydamas suvaldyti sumaištį Niujorko valstijos gubernatorius uždarė sienas.
Tuo metu į festivalį buvo sugužėję 500 tūkst. žmonių.
Nykus Betelio miestelis per tris taikos, meilės ir muzikos dienas prisikėlė naujam gyvenimui.
Tikėtasi, kad ką nors panašaus pavyks pakartoti ir po 50 metų, tačiau organizatoriai susidūrė su daugybe kliūčių.
Šiais metais roko muzikos gerbėjams pasiuntę blogą žinią Vudstoko festivalio rengėjai pažadėjo, kad 50-asis, jubiliejinis, renginys įvyks kitais metais.
Ką gi, geriau vėliau negu niekad.
Parengta pagal „Der Spiegel“.
