Kas nutinka plastikinei šiukšlei po to, kai ją išmetame į šiukšliadėžę?
Plastiko gamintojų ir perdirbėjų kuriamuose reklaminiuose filmukuose rodoma, kad ji iškeliauja į perdirbimo gamyklą ir virsta kuo nors nauju.
Bet Hanojaus pakraštyje gyvenanti 60-metė vietnamietė Nguyen Thi Hong Tham mato visiškai kitokią realybę.
Jos namus supančiuose šiukšlių kalnuose saulės spinduliai krinta ant amerikietiškų traškučių „Cheetos“ pakelių, parduotuvių tinklo „Walmart“ eilių žymeklių bei Naujojo Džersio parduotuvių tinklo „ShopRite“ maišelių, ant kurių išspausdintas raginimas rūšiuoti atliekas.
6,5 dolerio (5,7 euro) per dieną uždirbanti septynių vaikų motina išrenka nerūšiuojamas atliekas, o likusias skirsto į dvi krūvas, skirtas permatomam ir nepermatomam plastikui.
Britų laikraščio „The Guardian“ žurnalistų atliktas tyrimas rodo, kad šimtai tūkstančių tonų plastikinių atliekų iš JAV ir kitų išsivysčiusių šalių keliauja į skurdžias valstybes, kur yra rūšiuojamos antisanitarinėmis sąlygomis, nuodija aplinką ir gadina žmonių sveikatą.
„Žmonės nežino, kas nutinka jų atliekoms, – „The Guardian“ sakė Andrew Spiceris, Pietų Karolinos universitete dėstantis kursą apie įmonių socialinę atsakomybę. – Jie mano, kad gelbėja pasaulį. Bet tarptautiniam perdirbimo verslui tai tėra būdas užsidirbti pinigų. Čia nėra jokių universalių taisyklių – tiesiog paini ir purvina rinka.“
Aplinkosaugos organizacija „Gaia“ šiemet paskelbė ataskaitą apie atliekas importuojančių valstybių patiriamą žalą.
„Plastiko prekybos posūkis į Pietryčių Aziją turėjo stulbinamų padarinių – užterštos vandens atsargos, sunaikintas derlius, kvėpavimo takų ligos dėl deginamo plastiko ir augantis organizuotas nusikalstamumas“, – rašoma organizacijos ataskaitoje.
„Ant šių valstybių ir jų gyventojų pečių gula ekonominiai, socialiniai ir aplinkosauginiai nuostoliai dėl šios taršos – tai tikriausiai palies ir ateities kartas“, – teigiama dokumente.
Atliekos – lyg karšta bulvė
Plastikas pradėtas masiškai naudoti vos prieš pusšimtį metų, o Ramiajame vandenyne jau dreifuoja iš jo susiformavusios šiukšlių salos.
Nors valstybės bando drausti pavojingiausias šiukšles, tokias kaip plastikiniai šiaudeliai ir maišeliai, taršos mastas išlieka milžiniškas. Vien JAV kasmet išmetama 35 mln. tonų plastiko atliekų. Jų pakaktų tūkstantį kartų užpildyti garsųjį Hjustono „Astrodome“ stadioną.
2015 m. JAV perdirbo beveik dešimtadalį plastiko atliekų. Tiesa, didžioji dalis jų iškeliavo į Kiniją ir Honkongą, kur stambi perdirbimo pramonė atrenka vertingiausią plastiką ir paverčia jį naujais produktais, kurie vėl keliauja į Vakarų pasaulį.
Tačiau didžioji dalis išvežamų plastiko atliekų buvo purvinos, užterštos ir netinkamos perdirbti ir galiausiai atsidūrė Kinijos sąvartynuose.
Nerimaudamas dėl pavojaus aplinkai ir visuomenės sveikatai Pekinas 2018 m. įvedė apribojimų ir leido importuoti tik švariausią plastiką.
Po tokio Kinijos sprendimo JAV plastiko atliekos tapo lyg karšta bulvė, mėtoma iš vienų rankų į kitas.
Jungtinės Valstijos iki šiol kasmet išveža į užsienį daugiau negu milijoną tonų plastiko atliekų. Dauguma jų keliauja į šalis, kurios pačios skęsta šiukšlėse.
Ieško vis naujų kelių
Džordžijos universiteto mokslininkė Jenna Jambeck apskaičiavo, kad Malaizija, po Kinijos įvestų apribojimų priimanti perdirbti daugiausia JAV atliekų, išmeta į sąvartynus arba kitaip netinkamai tvarko daugiau nei pusę savo plastiko šiukšlių.
Indonezijoje šis rodiklis siekia 81 proc., o Vietname – 86 proc.
„Desperatiškai stengdamiesi jų atsikratyti ieškome vis naujų vietų“, – „The Guardian“ sakė nepriklausoma inžinierė Jan Dell, kurios organizacija „The Last Beach Cleanup“ kartu su investuotojais ir aplinkosaugos organizacijomis ieško būtų mažinti taršą plastiko šiukšlėmis.
„Mažiausio pasipriešinimo sulaukiantis būdas yra sukrauti jas į laivą ir nuplukdyti kur nors kitur. Taigi laivai keliauja vis toliau, ieškodami vietos, kur jas padėti“, – paaiškino J.Dell.
Darbininkai kvėpuoja nuodais
2018 m. JAV išsiuntė 83 tūkst. tonų plastiko atliekų į Vietnamą. Jų pėdsakų nesunku rasti netoli sostinės Hanojaus įsikūrusiame Min Chajaus miestelyje, kuris virto atliekų tvarkymo pramonės centru.
Šiukšlės iš viso pasaulio su užrašais arabų ir prancūzų kalbomis užpildė šios gyvenvietės, turinčios maždaug tūkstantį namų, gatves.
Darbininkai aptriušusiose dirbtuvėse rūšiuoja atliekas, įkvėpdami jų smarvę ir toksiškus garus. Netgi prie sveikinimo lentos, žyminčios įvažiavimą į miestelį, išaugo šiukšlių kalnai.
„Mes labai bijome plastiko garų ir nedrįstame gerti požeminio vandens šioje vietovėje“, – prisipažino atliekų rūšiuotojas Nguyen Thi Hong Thamas, dėvintis storas pirštines, veido kaukę ir tradicinę vietnamietišką kūgio formos skrybėlę, kuri saugo nuo saulės.
„Neturime pinigų, todėl neturime ir kito pasirinkimo, kaip tik dirbti čia“, – teigė vyras.
Niekas netikrina, kokį poveikį jo, kitų darbininkų bei aplinkinių gyventojų sveikatai turi degančio arba perdirbamo plastiko skleidžiamos medžiagos.
Tačiau mokslininkai jau seniai įrodė, kad nuolatinis kvėpavimas druskos rūgštimi, sieros dioksidu, dioksinu ir sunkiaisiais metalais kenkia vystymuisi ir organizmo endokrininei sistemai, taip pat sukelia vėžį.
Kai Nguyen Thi Hong Thamas išrūšiuoja plastiką, kiti darbininkai supila atliekas į smulkintuvą, po to į tankintuvą, kol galiausiai jos virsta granulėmis.
Vietnamo ministras pirmininkas Nguyen Xuan Phucas prieš metus nurodė sugriežtinti standartus dėl įvežamų atliekų ir dešimt kartų sumažinti jų kiekį.
Po šio nurodymo šiemet balandį šalies muitinėje stovėjo sulaikyti 23,4 tūkst. atliekų konteinerių.
Paplūdimį užklojo šiukšlės
Kol Vietnamas, Malaizija ir Tailandas bando riboti atliekų importą, jos atranda naujų kelių į tokias šalis kaip Kambodža, Laosas, Gana, Etiopija, Kenija ir Senegalas.
Antrą 2018-ųjų pusmetį maždaug 260 šiukšlių konteinerių iš JAV kiekvieną mėnesį atkeliaudavo į Kambodžos pajūrio miestelį Sihanukvilį, kurio paplūdimius jau dengia ne geltonas smėlis, o kilimas iš plastiko atliekų.
Jis supa ir 58 metų vietos gyventojo Heng Ngy medinį namą jūros pakrantėje, o kambariuose tvyro aitrus šiukšlių kvapas.
„Aš nepritariu plastiko importui į mano šalį“, – sako vyras.
Tačiau Kambodža nesusitvarko ir su savo atliekomis, o daugelis gyventojų net nežino, kad dar daugiau šiukšlių importuojama iš užsienio.
Apie tai negirdėjo ir Kambodžos aplinkosaugos organizacija „Motina gamta“.
„Bet jei tai veikia, jie atveš vis daugiau atliekų“, – sakė organizacijos atstovas Alexas Gonzalezas-Davidsonas.
Gyventojus kamuoja kosulys
Ne ką geresnė padėtis ir Filipinuose, kur į sostinę Manilą ir 100 km šiauriau esančią buvusią amerikiečių karinę bazę Subiko įlankoje kas mėnesį atplukdoma maždaug 120 šiukšlių konteinerių iš Jungtinių Valstijų.
Pasak dokumentų, juose esančios atliekos atkeliauja iš Los Andželo, Džordžijos valstijos ir Niujorko.
Nemaža dalis atliekų pervežamos į Valensuelą. Šis Manilos priemiestis turi ne vieną perdirbimo gamyklą ir yra vadinamas plastiko miestu.
„Ar jaučiate kvapą? – klausia 47 metų Helen Lota, stovėdama prie savo parduotuvės. – Tai dar nieko. Vakare būna dar blogiau, pradedame dusti.“
Pasak moters, nemažai gyventojų dėl kenksmingų medžiagų ore turi kvėpavimo problemų. Neseniai jai teko vežti į ligoninę ir savo dukrą.
„Rentgeno tyrimas nieko neparodė. Kosulį tikriausiai sukelia šis kvapas“, – svarstė filipinietė.
Per vandenyną ir atgal
Plastiko kelionė nuo amerikiečių šiukšliadėžių iki Pietryčių Azijos kaimų ir miestelių užtrunka mėnesius. Ji yra paini ir žinoma nedaugeliui.
Kelionė prasideda nuo atliekų tvarkymo gamyklos, kur šiukšlės sudedamos į ryšulius pagal tipą.
Gazuotų gėrimų buteliai, pieno ąsočiai, maisto dėžutės – visos šios pakuotės gaminamos iš skirtingų plastiko rūšių.
Tuomet perdirbimo brokeriai ieško pirkėjų, kurie būtų pasiryžę išlydyti plastiką, paversti jį granulėmis ir iš jų pagaminti ką nors nauja.
Anksčiau gabenti plastiką į Aziją buvo ekonomiškai tikslinga, nes laivybos kompanijos, importuojančios Kinijos produkciją į Jungtines Valstijas, plukdydavo atgal tūkstančius tuščių konteinerių.
Kadangi jais nebuvo gabenama jokia amerikietiška produkcija, verslininkai noriai juos užpildydavo atliekomis, kad ir už mažiausią kainą.
Aukso laikai baigėsi
Honkongo verslininkas Steve’as Wongas, vienas iš tarptautinės atliekų prekybos tarpininkų, giriasi kadaise buvęs vienas stambiausių atliekų eksportuotojų ir uždirbdavęs milijonus. Tačiau dabar jo kompanija „Fukutomi Recycling“ skęsta skolose. Ir taip yra ne dėl mažos paklausos ar pasiūlos.
Jungtinėse Valstijose kas mėnesį pakraunami tūkstančiai atliekų konteinerių, o Kinijos gamyklos desperatiškai jų laukia, kad galėtų pagaminti naujų gaminių – nuo žaislų ir nuotraukų rėmelių iki pavėsinių.
Tačiau S.Wongo verslą skandina tai, kad pernelyg daug valstybių įsitraukė į tarptautinį atliekų perdirbimo verslą, o jokių principų nesilaikantys operatoriai ieško kuo pigesnių kelių, nekreipdami dėmesio nei į aplinkosaugą, nei į vietinių gyventojų gerovę.
„Mūsų versle yra taip: jei darai jį tvarkingai, tu tausoji aplinką. Jeigu darai netvarkingai – tu ją griauni“, – pripažįsta S.Wongas.
Vyras teigia, kad atliekų perdirbimo verslas nežada pasakiško pelno. Toną plastikinių atliekų Jungtinėse Valstijose jis gali įsigyti už 150 dolerių (134 eurus). Po to, kai jos nuvežamos į užsienį, išlydomos, paverčiamos granulėmis ir išplukdomos atgal, jas pavyksta parduoti ne daugiau kaip už 800 dolerių (714 eurų).
Mat tona naujo plastiko, kurio kokybė paprastai yra geresnė, kainuoja nuo 900 iki 1000 dolerių (nuo 803 iki 892 eurų).
Lietuvos atliekos – į Rumuniją
Kaip dienraštį „Lietuvos rytas“ informavo Aplinkos ministerija, plastiko atliekų eksportas bei importas vyksta ir Lietuvoje. Tiesa, ne tokiais mastais ir ne taip toli kaip didžiosiose valstybėse.
2018 m. vasarą naujai priimtame ES žiedinės ekonomikos dokumentų pakete nurodoma, kad valstybės, sudarydamos nacionalinius atliekų tvarkymo planus, įvertintų galimybes bendradarbiauti kuriant tinkamas ir efektyvias atliekų tvarkymo sistemas.
Tai reiškia, kad kiekviena valstybė gali pasirinkti, ar diegti perdirbimo pajėgumus savo teritorijoje, ar išvežti atliekas perdirbti į kitas valstybes.
Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros pateiktais duomenimis, 2017 m. iš Lietuvos buvo eksportuota 34,4 tūkst. tonų plastiko atliekų, iš jų 27,2 tūkst. tonų plastikinių pakuočių.
Didžioji dalis eksportuojamų plastiko atliekų yra skirtos perdirbti, tačiau dalis atliekų naudojama ir energijai gauti.
Lenkija, Rumunija ir Latvija yra pagrindinės šalys, į kurias vežama didžioji dalis iš Lietuvos eksportuojamų plastiko atliekų.
Į Rumuniją, kurioje veikia didžiausias plastikinių pakuočių perdirbėjas „Greentech“, eksportuojamos PET pakuočių, surinktų per užstato sistemą, atliekos.
2017 m. tokių atliekų buvo eksportuota 11 073 tonos.
Kovos laimėti neįmanoma
Nors skaičiai atrodo nemaži, ekspertai teigia, jog Lietuvos taromatuose surenkama gėrimų tara sudaro tik dešimtadalį viso į rinką išleidžiamo plastiko.
Pakuočių plastiko atliekos dažniausiai keliauja į komunalinių atliekų srautą, iš kurio tinkamas perdirbti plastikas tesudaro 5 proc.
„Aplinkos ministerija skelbia, kad mūsų šalyje pasiekiami pakuočių atliekų perdirbimo rekordai – sėkmingai perdirbame net apie 75 procentus į rinką išleidžiamų pakuočių ir tuo beveik dvigubai lenkiame Vakarų Europos ar pažangias Skandinavijos šalis. Deja, tokie skaičiai kelia šypseną, nes jie visiškai hipotetiniai ir nepagrįsti“, – dienraščiui sakė Kauno technologijos universiteto Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro profesorius Visvaldas Varžinskas.
„Turint galvoje faktą, kad per 60 proc. į šalies rinką išleidžiamų pakuočių yra kombinuotos – daugiasluoksnės, sudarytos iš skirtingų rūšių plastikų ir yra netinkamos perdirbti, o iš komunalinio atliekų srauto, į kurį papuola didžioji dalis pakuočių atliekų, paimama perdirbti tik iki 5 proc. tinkamo plastiko, deklaruojami „pasaulio perdirbimo rekordai“ atrodo labai nerimtai“, – dėstė pašnekovas.
Profesorius pridūrė, jog šiuo metu gamintojai ir importuotojai turi teisę ženklinti pakuotes neteisingai nurodydami tik dominuojančią medžiagą, o tai leidžia paženklinti ir neperdirbamas daugiasluoksnes pakuotes.
Patekusios pas vartotoją tokios pakuotės iškeliauja į sąvartyną.
„Besaikis plastiko vartojimas, atliekų generavimas ir bandymai jas perdirbti ateities neturi. Tai yra kova su pasekmėmis, kurios laimėti neįmanoma, – reziumavo V.Varžinskas. – Visuomenės tikslas – mažinti plastiko, ypač vienkartinio plastiko produktų, vartojimą ir siekti, kad susidarytų kuo mažiau atliekų. Tada nereikės sukti galvos, kaip jas surinkti, tvarkyti ar perdirbti.“
Plastiko atliekų perdirbimas Lietuvoje
Remiantis naujausiais oficialiais duomenimis, 2017 m. Lietuvoje susidarė 93,9 tūkst. tonų plastiko atliekų.
Iš jų 41,9 proc. (39,3 tūkst. tonų) buvo perdirbtos Lietuvoje, dar 36,6 proc. (34,4 tūkst. tonų) buvo eksportuotos į užsienio šalis perdirbti arba naudoti.
Kita dalis atliekų pirminio apdorojimo metu buvo paruoštos toliau naudoti arba naikinti (susmulkinamos, supjaustomos, perpakuojamos ar pan.) arba buvo utilizuojamos sąvartynuose, deginamos atliekų deginimo įrenginiuose.
Lietuvoje yra registruotos 39 įmonės, kurios gali perdirbti plastiko atliekas. Jos tokiai veiklai turi taršos leidimus, ataskaitose nurodo, kiek ir kokių produktų susidarė atliekų perdirbimo metu.
Tam, kad būtų galima perdirbti, labai svarbi plastikinių atliekų kokybė. Riebalais, maisto likučiais ar pavojingomis medžiagomis užterštos plastiko atliekos negali būti perdirbamos, todėl didelę įtaką atliekų perdirbimui turi tinkamas atliekų rūšiavimas.
Iš bendro komunalinių atliekų srauto išrūšiuotos atliekos yra užterštos, tad perdirbti nėra tinkamos arba perdirbti įmanoma tik tam tikrą jų dalį. Tuo tikslu galiojančiuose teisės aktuose yra įtvirtinti reikalavimai atliekas rūšiuoti jų susidarymo vietoje, atsižvelgiant į atliekų rūšį ir pobūdį, nemaišyti su kitomis atliekomis.
