Liepos 21 dieną Rusijos žiniasklaidos priemonės išplatino žinią: mirė Turkmėnijos prezidentas Gurbangulis Berdimuhamedovas. Versijos apie jo mirties priežastį pasipylė viena po kitos.
Juolab kad buvęs Turkmėnijos prezidentas Saparmuratas Nijazovas taip pat mirė netikėtai.
Imta kalbėti, kad galbūt 62-ejų G.Berdimuhamedovas buvo „pašalintas“.
Po kelių valandų žinia apie Turkmėnijos prezidento mirtį buvo paneigta ir išplatintas reportažas režimo valdomoje televizijoje: G.Berdimuhamedovas tą dieną kuo ramiausiai leido ragaudamas įvairių žolelių arbatą ir dainuodamas dainas.
Kuriozinis įvykis privertė pasaulį dar kartą atsigręžti į Turkmėniją ir G.Berdimuhamedovo valdymo stilių. Pasauliui uždaroje valstybėje valdžia prižiūri visas sritis, o prezidentas kone sudievinamas.
Žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ 2016 m. ataskaitoje Turkmėnija įvardyta kaip represinė valstybė, neprieinama nepriklausomiems vertintojams.
Lyderis – tautos globėjas
Oficiali Turkmėnijos propaganda itin stengiasi, kad G.Berdimuhamedovo įvaizdis būtų kuo puikiausias: jis – rašytojas, dainininkas, lenktynininkas, sportininkas, moka jodinėti žirgu, šaudyti važiuodamas dviračiu, turi nepriekaištingą skonį.
G.Berdimuhamedovo kultas Turkmėnijoje didžiulis: jis vadinamas tautos globėju, o jo pavaldiniai puola vykdyti bet kokį įsakymą, net jei jis oficialiai nėra tapęs įstatymu. G.Berdimuhamedovas vaizduojamas kaip tautos gelbėtojas, kuriam nėra lygių.
Turkmėnijos prezidentas, postą užėmęs 2006 m. ir galėsiantis šias pareigas eiti iki gyvos galvos, savo užmojais stengiasi pralenkti net savo pirmtaką S.Nijazovą.
O tai padaryti ne taip jau lengva, nes pastarojo paliepimu metų mėnesiai buvo pervadinti jo giminaičių vardais.
Šalyje, kur apie laisvą žiniasklaidą negali būti net minties, žmonės, atrodo, yra įsitikinę, kad būtent tokia tvarka egzistuoja ir kitose šalyse.
G.Berdimuhamedovo parašytą knygą priimta bučiuoti, nes ji islamiškoje šalyje vertinama labiau nei Koranas.
Jo pavaldiniai jam nusilenkia, o pats G.Berdimuhamedovas nevengia jų išbarti ir paauklėti.
Kaip ir savo šalies sportininkų, kuriems nepasiekus gerų rezultatų tarptautinėse varžybose prezidentas juos sukvietė, išbarė, o tada parodė, kaip reikia stengtis – pademonstravo savo fizinius gebėjimus boulingo salėje ir ant treniruoklių.
Visa tai, be abejo, tiesiogiai transliavo televizija.
Parodomasis spindesys
Turkmėnijoje netrūksta sniego baltumo prabangių pastatų. Jų netrūksta sostinėje Ašchabade ir kiek daugiau nei prieš dešimtmetį pastatytame kurortiniame Avazos mieste. Pastarasis, beje, turėjo tapti turkmėniškuoju Dubajumi, tačiau prabanga jis spindi tik iš išorės, kaip ir visa šalis.
Balti pastatai statomi režimo. Kitos spalvos statiniai čia nepriimtini, nes taip nusprendė G.Berdimuhamedovas. Jam atrodo, kad balta spalva neša laimę. Miestai puošiami fontanais siekiant parodyti, kad šalis yra klestinti ir ekonomiškai stipri.
Tačiau rodyti jų per daug nėra kam – užsienio turistai Turkmėnijoje sutinkami retai.
Vizų per metus išduodama ne daugiau nei tūkstantis, o ir gauti jas itin sunku. Padeda nebent oficialus Turkmėnijos gyventojų kvietimas.
Nors oficialiai Turkmėnija yra neutrali šalis kaip ir Šveicarija, šių valstybių pozicijos labai skiriasi, mat bendradarbiauti su Turkmėnija kitos valstybės neskuba.
Kai kurie net prilygina šią šalį Šiaurės Korėjai, tiesa, pabrėžia, kad su Pchenjanu bent jau bandoma sėsti prie derybų stalo. Todėl juokaujama, kad netinkamai besielgiantys šiaurės korėjiečiai gali būti išsiųsti gyventi nebent į Turkmėniją, kur bus visiškai izoliuoti nuo pasaulio.
Turkmėnijos gyventojai nuskurdę. Daugiau nei 5 mln. gyventojų turinčioje valstybėje trūksta svarbiausių dalykų – maisto produktų, medikamentų ar net receptų tiems vaistams išrašyti.
G.Berdimuhamedovas savo piliečius ragina gydytis geriant vaistažolių arbatas, o propagandinė režimo televizija rodo ilgiausius reportažus, kaip tautos globėjas mėgaujasi gydomaisiais nuovirais.
Prieš savaitę, sveikindamas šalies medikus profesinės šventės proga, G.Berdimuhamedovas gyrėsi, kad jo šalyje medicina yra pasiekusi aukščiausią lygį ir atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos standartus.
Turkmėnijos lyderis tvirtino, kad šalyje „su šaknimis išrauta daugybė infekcinių ligų, įskiepytas sveikas gyvenimo būdas, užtikrinta vaiko ir motinos sveikatos apsauga“.
Taip tikino ne tik G.Berdimuhamedovas, bet ir daugybė šalies žiniasklaidos priemonių, kurių užduotis yra vienintelė – žūtbūt girti savo valstybę ir jos vadovo pasiekimus bei sprendimus.
Nesuvokiami sprendimai
Keistų sprendimų čia netrūksta. Turkmėnijoje nuo 2018-ųjų draudžiama važinėti juodos spalvos automobiliais, nes šalies prezidentas G.Berdimuhamedovas šios spalvos nemėgsta.
Ne tik juodos spalvos, bet ir kitų spalvų tamsių atspalvių automobiliai policijos nurodymu priverstinai nugabenami į specialias aikšteles.
Tokių automobilių savininkai juos gali atgauti tik pasirašę pasižadėjimą juos skubiai perdažyti baltai ar kitais šviesiais atspalviais.
Turkmėnijos prezidentas taip pat uždraudė vairuoti moterims.
Moterys stabdomos gatvėse, vietoje išlaipinamos, atimami jų vairuotojų pažymėjimai, o automobiliai konfiskuojami.
Šalies vidaus reikalų ministro manymu, dauguma avarijų šalyje kyla dėl moterų kaltės, todėl prezidentas pasiūlė „sureguliuoti situaciją“. Tiesa, statistinių duomenų apie avarijos kaltininkus nepateikiama.
Tokiu būdu Turkmėnija tapo vienintele šalimi, kur moterims draudžiama vairuoti.
Netrūksta politinių intrigų
Nors savo šalyje G.Berdimuhamedovas atrodo turįs neribotą valdžią, laikyti ją savo rankose nėra taip paprasta.
Šalyje, kur kiekvienas yra priverstas meluoti kiekvienam, netrūksta didelių intrigų. Turkmėnijoje net aukščiausi vadovai negali iki galo žinoti, kuo gali pasikliauti, o kuo ne.
G.Berdimuhamedovas ir pats atėjo į valdžią pasinaudojęs intrigomis ir kitų sutrikimu. Mirus S.Nijazovui, jis užsitikrino specialiųjų tarnybų paramą ir pasiskelbė posto įpėdiniu.
Tačiau vėliau tose pačiose specialiosiose tarnybose atliko valymus – pašalino visus, kurie galėjo būti jam priešiški.
Dabar padėtis dar sudėtingesnė, nes išlaikyti valdžią yra sunkiau, nei ją gauti. Be to, reikia galvoti ir apie tai, kam bus perduota valdžia, jei G.Berdimuhamedovo sveikata sušlubuos.
Turkmėnijos prezidentas turi sūnų Serdarą.
Jo kandidatūra tapti kitu šalies prezidentu yra svarstoma. Šalies propagandinė žiniasklaida vadina jį tautos sūnumi.
Šiemet 37-erių S.Berdimuhamedovas, Turkmėnijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, inžinierius, technologijos mokslų daktaras, tapo dar ir Ašchabado srities gubernatoriumi.
Jeigu kas nuspręstų nuversti G.Berdimuhamedovą, jo sūnus stos į tėvo pusę. Bet ir dėl to negalima būti visiškai užtikrintam.
Kitados buvo įtariama, kad G.Berdimuhamedovas yra S.Nijazovo nesantuokinis sūnus, nes esą jie labai panašūs. Tokie gandai neva tik paskatino dabartinio prezidento norą perimti valdžią į savo rankas.
Nors anksčiau ar vėliau šalies prezidento postas atiteks kitam žmogui, jo lauks ne ką lengvesnė dalia.
Pralenkti G.Berdimuhamedo- vą, kuris dėl propagandos jau yra tapęs geriausiu visose srityse, nebus taip paprasta.
Parengta pagal „Novaja gazeta“ inf.
