Ir labai keistai skamba pranešimas: laimėjo V.Zelenskio partija „Tautos tarnas“. Negirdėjau (gal klystu?), kad būtų vykęs šios prieš tris mėnesius įsteigtos partijos suvažiavimas, kad būtų tvirtinama rinkimų programa ar sąrašai.
Gal buvo nuspręsta, kad jokių nuobodžių biurokratinių procedūrų ir nebereikia? Juk visa programa pavaizduota televizijos seriale „Tautos tarnas“. Mano supratimu, teisingai nusprendė. Kas seriale suvaidinta, tikrovėje ir vyksta.
Pagaliau menas ne tik „atėjo į mases“ (sovietinis šūkis), bet ir jas veikia. Veikia triuškinant visas tradicines politinio organizavimosi formas: partijas, ideologijas, programas, ilgalaikio elektorato formavimą.
Tiesą sakant, šiame kelyje Ukraina nėra novatorė. Į muziejų tradicinę politiką jau keleri metai varo D.Trumpas, E.Macronas, dabar cirko pratimais visuomenę stebinantis B.Johnsonas. Jei neįmanoma išspręsti rimtų problemų, pvz., „Brexit“, tai gal galima pasilinksminti. Liūdėti spėsime – Rusija ir Kinija dar tik pradeda bendrą karinę patruliavimo ore programą.
O gal per anksti stumiame Ukrainą į anarchistinės (nepartinės, neprograminės, neideologinės) naujos politinės mados Europoje vagą?
Prabėgs daugiau laiko, susiformuos nauja Ukrainos vyriausybė, prasidės parlamentinė rutina, susidėlios, kas už ką atsakingas, kokių pažiūrų ir patirties politikai užims svarbiausius postus, o vienai politinei grupei turint įtikinamą daugumą galbūt galės formuotis dvipartinė sistema.
Mano manymu, dabar tai būtų išmintingiausia išeitis. Dvipartinė sistema yra daug kartų geresnė už žmones siutinantį koalicinį turgų, kurį dabar patiriame Lietuvoje, net fizinių muštynių epizodus ne vienus metus stebėjo ir ukrainiečiai.
Bet dvipartinės sistemos kelyje Ukrainoje kyla problemų: ar laimėjusieji daugumą iš tikrųjų yra vienminčiai, ar per lemiamus balsavimus nesubyrės?
Pavyzdžių daug. Ir Ukrainoje, ir už jos ribų. Lietuvoje valstiečiai žengė kaip vieninga jėga. O dabar? V.Pranckietis kituose rinkimuose į Seimą ketina kelti savo kandidatūrą toje pačioje rinkimų apygardoje kaip ir R.Karbauskis. A.Širinskienė, įsižeidusi ant frakcijos, išvis neketina rinkimuose dalyvauti.
Nuo ryto iki vakaro žiniasklaidoje verda politinių postų dalybų jovalas. Įtampa keliama tarsi rytoj karas, nors jau beveik ketveri metai Seimas sprendžia elementarias smulkias Europos provincijos problemas.
Tuo metu Ukrainoje net neryški buitinė problema tvinksi karo dūmų fone. Visi klausimai, pradedant užsienio politikos, kariniais, ekonominiais ir baigiant kultūros ir švietimo, ukrainiečiams yra strateginiai. Turint susiklausiusią vyriausybę ir šalininkų daugumą parlamente galima pradėti imtis permainų, bet pakaktų atsirasti frakcijai frakcijoje, ir V.Zelenskis jau gali ruoštis atsistatydinimui.
Atsitiktinai surinktoje ir neturinčioje politinės patirties komandoje „maištas laive“ yra neišvengiamas. Suprantamas V.Zelenskio noras sąraše matyti naujus veidus, jaunimą, kad nebūtų „buvusiųjų“. Bet ir romantiškoje komandoje kas nors turi mokėti valdyti laivą.
Vėlgi geras pavyzdys – Lietuva. Ryškiai pamenu, kaip sulinkusi senutė televizijos ekrane dėstė, kad Seime reikia naujų veidų ir ypač jaunimo. Dabar turime apsčiai ir vieno, ir kito, bet laukiame nesulaukiame, kada šita valdžia nueis.
Kita rimta problema – kas bus dabartinės Rados daugumos opozicija. Joje atsiduria ir tie, kurie dar neseniai bent Lietuvoje buvo laikomi didvyriais. D.Grybauskaitė lankė J.Tymošenko kalėjime ir ne kartą P.Porošenką valdžioje. Pastarasis buvo kviečiamas į daugelį tarptautinių forumų, reklamuojamas per visas pasaulio televizijas, nespėjo dalyti apdovanojimų strateginiams jo politikos palaikytojams.
Nors nekart kritikuotas dėl vis dar gyvos korupcijos P.Porošenka buvo siejamas su nauja Ukrainos era. Ir staiga triuškinamas pralaimėjimas. Įtikinamo paaiškinimo, kodėl taip atsitiko, dar neužtikau.
Tai kažkas daugiau nei posakis „pranašu savame krašte nebūsi“. P.Porošenkos komanda rinkimuose net neužėmė antros vietos. Negana to, jam ir jo aplinkai rengiama liustracija. Visuomenei (liaudžiai, tautai) tai patinka.
Vis dėlto ką kalbės ir veiks Ukrainos opozicija? Dvipartinėje sistemoje pozicija ir opozicija skiriasi jei ne pasaulėžiūra, tai bent požiūriu į svarbiausias valstybės problemas. Socialistai – dešinieji. Savaime suprantama, tai jau nykstanti priešprieša, bet kaip įsitikinome ES institucijų kovose dėl postų, Europoje dar nenumirusi.
Sunku tiksliau pasakyti, kokios V.Zelenskio ekonominės pažiūros. Pagal fragmentiškus pareiškimus – artimos libertarizmui. Beje, tokias mintis, prisimenu, parlamentui ir ES diplomatams Gruzijoje dėstė tuometis prezidentas M.Saakašvilis, nors čia pat skelbė narystės ES siekį ir išgyveno dėl skurstančių. Socialinės problematikos retoriką turės perimti ir V.Zelenskis.
Bet niekam nekyla abejonių, jog skiriamoji linija tarp politinių grupių Ukrainoje gali būti tik požiūris į Rusiją. Šiuo klausimu V.Zelenskio kalbėjimas niekuo nesiskiria nei nuo P.Porošenkos, nei nuo J.Tymošenko. O ar tai patenkina prezidentą ir jo sąrašą rinkusius balsuotojus, greitai pamatysime.
Aišku tik tai, jog kol kas rimtų prielaidų dvipartinei sistemai nėra. Yra tik galimybė už viską atsakyti vienam pačiam, o po to – su skydu arba ant skydo.
