Šį savaitgalį pro Dauningo gatvės vartus – nuolat protestuotojų apgultus ir todėl itin gerai saugomus – ginkluoti policijos pareigūnai praleis kelis sunkvežimius ir būrelį krovikų.
Žymiajame 10-uoju numeriu pažymėtame name, Jungtinės Karalystės ministro pirmininko bei valstybės iždo pirmojo lordo rezidencijoje, vyks skubus persikraustymas.
Iš oficialiosios būstinės savo asmeninius daiktus išsiveš buvusi premjerė Theresa May ir jos vyras Philipas. Ši pora Dauningo gatvėje gyveno tik kiek daugiau nei trejus metus.
Kol Th.May kraustysis pro galines Dauningo gatvės duris, į rezidenciją savo mantą susiveš naujasis, 77-asis, Jungtinės Karalystės premjeras B.Johnsonas.
Partijoje – „pilietinis karas“
Iš didžiosios politikos pasitraukianti, bet eiline parlamentare kol kas išliksianti 62-ejų Th.May pasigirti gali nedaug kuo.
Pagrindinio savo užmojo – įgyvendinti „Brexit“ – ji taip ir neįvykdė.
Jos per kraują ir prakaitą išsiderėta 585 puslapių Pasitraukimo iš Europos Sąjungos sutartis buvo triskart atmesta Vestminsterio Parlamente.
Kompromiso tarp euroskeptikų ir euroentuziastų trejus metus kantriai ieškojusi Th.May liko prie suskilusios geldos. Jos mylima Konservatorių partija yra apimta „pilietinio karo“, kuris tik stiprėja.
Politinius kardus iš makščių išsitraukę toriai vieni kitus vanoja be gailesčio.
Kai valdančiosios partijos nariai šitaip grumiasi tarpusavyje, net ir bedantė opozicija – beviltiško marksisto kairuolio Jeremy Corbyno vadovaujami britų leiboristai – gauna progą skinti žemai nukarusius vaisius.
Todėl vargu ar verta stebėtis, kad gegužę vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą toriai buvo rinkėjų nustumti į gėdingą ketvirtą vietą.
Rekordai, kurių nenorėjo
Maža to, Th.May į britų politinės istorijos analus pateks kaip premjerė, pasiekusi vieną unikalų antirekordą: jos „Brexit“ planas Bendruomenių Rūmuose buvo tiesiog sumaltas į miltus.
Jį atmetė iki šiol nematyta 230 balsų dauguma. Tokio pažeminimo Jungtinėje Karalystėje daugiau nei per tris amžius nebuvo tekę patirti nė vienam vadovui.
„Sudie“ politikai tarusi Th.May save paguosti gali nebent tik tuo, kad ji tikrai nepagerino trumpiausios premjerystės antirekordo. Jis priklauso XIX a. politikui George’ui Canningui, kuris valdžioje išsilaikė tik beveik keturis mėnesius.
Dėl „Brexit“ krizės politinė situacija šalyje yra tokia nestabili, kad dar šiemet šis menkos vertės rekordas gali būti pasiektas.
Į britų žiniasklaidą prasisunkė žinutė, kad trečiadienio popietę premjerės atsistatydinimą Bakingamo rūmuose priėmusi monarchė Elizabeth II, prieš paskirdama naująjį vyriausybės vadovą, trumpai prasitarė: „Nežinau, kodėl kas nors vis dar nori šio posto.“
Sunku suskaičiuoti vaikus
Bet aistringai norinčių užimti šią kėdę tikrai netrūksta. Tokių ambicijų niekada neslėpė ir dabar jas įgyvendino egzotiškas, nenuspėjamas, prieštaringas, vienodai mylimas ir nekenčiamas 55 metų Alexanderis Borisas de Pfeffelis Johnsonas.
Tiesa, Alexanderio, ar sutrumpintu Alo, vardu šį konservatorių politiką šaukia nebent tik jo senyvi tėvai Stanley ir Charlotte bei jo sesuo ir broliai.
Tarp britų rinkėjų šis tuktelėjęs blondinas su nuolat susitaršiusia ševeliūra yra susikūręs paprasto, nuoširdžiai bendraujančio vyruko įvaizdį.
Todėl konservatorių politikas norėtų būti įvardijamas tiesiog kaip Borisas arba net BoJo (Bou Džou – jo vardo ir pavardės pirmųjų skiemenų derinys).
Savaitgalį šis du kartus vedęs penkių – arba šešių, kaip įtaria britų spauda, – vaikų tėvas į Dauningo gatvę persikraustys vienui vienas.
Mat dar pernai rudenį, po ketvirtį amžiaus trukusios santuokos, jo antroji žmona ir keturių vaikų motina Marina Wheeler viešai paskelbė apie skyrybas. Priežastis – sutuoktinio B.Johnsono nuolatinė neištikimybė.
Iš tikrųjų prieš šešerius metus britų sostinės teismuose buvo nagrinėjamas civilinis ginčas tarp tuomet Londono mero postą užėmusio B.Johnsono ir menotyrininkės Helen Macintyre.
Teismo posėdžių metu B.Johnsonas nesėkmingai bandė įtikinti teisėją, kad nebūtų paviešintas vienas itin neparankus jo biografijos faktas, jog 2009-aisiais jis tapo H.Macintyre dukters tėvu.
Teisme buvo užsiminta ir apie galimą dar vieną B.Johnsono nesantuokinį vaiką jau su trečia neįvardyta moterimi.
Tačiau šių teismo salėje ištartų žodžių pats politikas nei paneigia, nei patvirtina. Per šios vasaros Konservatorių partijos lyderio rinkimų debatus B.Johnsonas kategoriškai atsisakė komentuoti savo komplikuotus meilės reikalus.
Jis nuolat pabrėždavo, kad ypač saugo savo artimųjų, neturinčių nieko bendro su politiniu gyvenimu, privatumą.
Skandalas dėl mylimosios
Šiuo metu naujasis premjeras gyvena su 24 metais jaunesne moterimi – buvusia Konservatorių partijos darbuotoja, viešųjų ryšių eksperte ir aplinkos apsaugos aktyviste Carrie Symmonds.
Manoma, jog 31-erių C.Symmonds į rezidenciją Dauningo gatvėje persikels tuomet, kai aprims ažiotažas, kurį vos prieš kelias savaites sukėlė į viešumą iškilęs naktinis barnis tarp jos ir jos mylimojo.
Neapsikentę kaimynai Pietų Londono Klephemo rajone tuomet iškvietė policiją, tačiau atvykę pareigūnai greitai įsitikino, kad prieš moterį nebuvo panaudotas fizinis ar psichologinis smurtas.
Nerangumu garsėjantis B.Johnsonas tiesiog išliejo vyno taurę ant C.Symmonds minkštųjų baldų, šitaip sukeldamas moters pykčio bangą.
Beje, Dauningo gatvėje yra du namai politiniams šalies vadovams. Kiek mažesnis 10-asis tradiciškai yra skiriamas premjerui su šeima, o į erdvesnį 11-ąjį paprastai persikrausto šalies finansų ministras, čia tituluojamas iždo kancleriu.
B.Johnsonas ir jo draugė C.Symmonds pasirinko keturių miegamųjų didesnę rezidenciją, pažymėtą 11-uoju numeriu.
Jų kaimynu žymiajame „Number 10 Downing St“ taps Sajidas Javidas, naujasis Jungtinės Karalystės finansų ministras.
Atsiveš įdomiųjų rakandų
Į savo naujuosius oficialius namus BoJo persiveš bemaž tuos pačius daiktus, su kuriais jis nesiskiria nuo pat 2008-ųjų. Tais metais jis buvo išrinktas Londono meru, tad ilgas dienas ir naktis praleisdavo savo erdviame kabinete Šalmo pastate – taip londoniečiai praminė stiklinę miesto meriją, kažkuo iš tikrųjų primenančią motociklininko šalmą.
Kaip ir į meriją, į Dauningo gatvę B.Johnsonas būtinai atsiveš savo motinos – dailininkės Charlotte Johnson Wahl – paveikslus.
Iš viso Johnsonų klano ji yra mažiausiai žinomas asmuo, tačiau, kai kurių meno ekspertų nuomone, ši 77-erių moteris, jau keturis dešimtmečius serganti Parkinsono liga, tikrai nusipelno didesnio pripažinimo, nei viso labo būti vadinama Boriso mama.
Į rezidenciją Dauningo gatvėje B.Johnsonas atsiveš dar nuo Oksfordo universiteto Balliolo koledžo laikų turimą senovės graikų oratoriaus ir karvedžio Periklio biustą.
Šis prieš du su puse tūkstančio metų gyvenęs Atėnų valdovas yra vienas B.Johnsono politinių dievaičių.
Periklis savo miestui-valstybei vadovavo net 31 metus – jis pastatė Akropolį ir pavertė Atėnus meno, literatūros ir mokslo buveine.
B.Johnsonui ypač patinka faktas, kad demokratiją puoselėjęs Periklis buvo pramintas „pirmuoju populistu“ pasaulio istorijoje. Pats B.Johnsonas nė neslepia, kad jis yra „naujojo populizmo“ ir „naujojo nacionalizmo“ sekėjas.
Autoritetas – W.Churchillis
Kita neabejotina kelrodė žvaigždė naujajam premjerui – tai jo tėvynainis ir partijos kolega, XX a. britų ir pasaulinės politikos gigantas Winstonas Churchillis.
Prieš penkerius metus, dar būdamas Londono meru, B.Johnsonas parašė išsamią, istorikų bei skaitytojų gerai įvertintą W.Churchillio biografiją, pavadintą „Churchillio faktorius, arba Kaip vienas žmogus pakeitė istoriją“ („The Churchill Factor: How One Man Made History“).
Itin gyvu humoru bei išmoningais epitetais persunktu stiliumi parašytoje knygoje B.Johnsonas nauju kampu pažvelgė į kai kuriuos primirštus legendinio premjero gyvenimo momentus.
Ir ne vien tik šlovinguosius biografijos puslapius, bet ir į šiurkščias klaidas – tokias kaip W.Churchillio sprendimas 1940-ųjų liepą paskandinti prancūzų karo laivą „Bretagne“ prie Alžyro krantų.
Šis beprasmiškas veiksmas, nusinešęs daugiau nei tūkstantį jūreivių gyvybių, prilygsta karo nusikaltimui. Britai labai nenoriai prisimena šią dėmę ant savo lyderio munduro, bet B.Johnsonas apie ją pasakojo išsamiai.
Vis dėlto knygoje lengva pastebėti, kad biografijos autorius nesugebėjo atsispirti akivaizdžiai pagundai lyginti save su legendiniu premjeru.
B.Johnsonas nuolat pabrėžia W.Churchillio puikią oratorystę, jo literatūrinius gabumus ir ryžtą plaukti prieš politinę srovę. Būtent tas savybes, kurias jis su pasididžiavimu priskiria ir sau.
Tačiau, kad ir kaip to norėtų, B.Johnsonas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo W.Churchillio vienu esminiu politiniu aspektu – požiūriu į Europos ir Jungtinės Karalystės santykius.
Europą matė tėvo akimis
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus W.Churchillis buvo aistringas Europos vienybės advokatas ir siaurakakčio nacionalizmo priešininkas.
Ne kam kitam, o būtent jam priklauso žymioji kalba „Jungtinės Europos Valstybės“, pasakyta Ciuricho universitete pokariniais 1946 -aisiais.
Joje W.Churchillis išsamiai išdėstė savo mintis apie valstybių vienijimąsi Senajame žemyne, apie naujo, paneuropinio, identiteto atsiradimą žemyne. W.Churchillis, miręs Šaltojo karo apogėjuje 1965 metais, suskaldytos Europos susivienijimo taip ir nesulaukė.
O B.Johnsonas komunizmo žlugimą, Berlyno sienos griūtį ir Europos tautų vienijimąsi regėjo iš arti.
Mat jo tėvas, britų politikas ir gamtosaugininkas Stanley Johnsonas, nuo 1973-iųjų iki 1984-ųjų dirbo Briuselyje ir Strasbūre: iš pradžių kaip Europos Komisijos taršos padalinio vadovas, o vėliau kaip europarlamentaras nuo britų Konservatorių partijos.
Tad jaunasis B.Johnsonas turėjo galimybę visą Europos ekonominės bendrijos, o po to Europos Sąjungos virtuvę matyti beveik iš vidaus.
Būtent gyvendamas Briuselyje jis puikiai išmoko prancūziškai: retas kuris britų politikas gali pasigirti kontinentinėje Europoje įprastu dalyku – vienos ar dviejų užsienio kalbų mokėjimu.
Dirbo korespondentu užsienyje
Būdamas vos 25-erių, lemtingais Europai 1989-aisiais, Oksfordo universiteto auklėtinis B.Johnsonas gavo prestižinį žurnalisto darbą. Euroskeptiško britų dienraščio „Daily Telegraph“ redaktorius Maxas Hastingsas paskyrė jį korespondentu Briuselyje.
M.Hastingso neatbaidė metus prieš šį paskyrimą kilęs žurnalistinis skandalas: B.Johnsonas buvo išmestas iš „The Times“ laikraščio redakcijos. Jaunasis plunksnagraužys sukūrė fiktyvią citatą, kurią priskyrė savo krikštatėviui žinomam mokslininkui Colinui Lucasui.
Kai šis pasiskundė, „The Times“ redaktorius Charlie Wilsonas išspyrė būsimąjį premjerą lauk. Nuo tų dienų iki šiol B.Johnsonas aktyviai bendradarbiauja su „Telegraph“, bet vengia „The Times“.
Briuselyje jaunasis BoJo pradirbo penkerius metus, iki 1994-ųjų. Tarp savo kolegų užsienio korespondentų jis išgarsėjo kaip egzotiška „juoda avis“: ekscentriškas euroskeptikas, kurio nerašytas moto buvo „Sultingam straipsniui neturi trukdyti toks dalykas kaip tiesa“.
Savo straipsniuose B.Johnsonas be paliovos pliekė realius – o dar dažniau išsigalvotus – Europos biurokratų užmojus.
Ypač populiarios tarp britų euroskeptikų skaitytojų buvo žinutės apie neva absurdiškas ES priemones standartizuoti viską, kas tiktai pakliūva po ranka: nuo karstų dydžio iki mėšlo kvapo, nuo riestos bananų formos iki prezervatyvų storio bei dydžio.
Pusiau tiesų ir hiperbolizuotų palyginimų prifarširuoti B.Johnsono straipsniai stūmė į neviltį vis teisintis priverstą tuometę konservatorių premjero Johno Majoro vyriausybę.
„Viskas, ką rašiau iš Briuselio, buvo panašu į akmenų svaidymą į šiltnamį už kaimyno tvoros. Aš klausydavausi to nuostabaus dūžtančio stiklo garso, sklindančio iš Anglijos. Tai man suteikdavo galios jausmą“, – vėliau prisipažino pats BoJo.
Didžiulės Europos priešininkas
Europos Sąjungai šis euroskeptikas jaučia tiesiog patologinį atstūmimą, jis ją lygina su įvairių praeities diktatorių grandioziniais projektais.
„Napoleonas, Hitleris, kiti žmonės bandė tai padaryti. Ir viskas baigėsi tragiškai. ES yra bandymas pasiekti tą patį, bet kitais metodais“, – yra pareiškęs dabartinis Jungtinės Karalystės vadovas.
Ši „Brexit“ krikštatėvio antipatija Briuseliui yra identiška požiūriui, kurį atvirai puoselėja kitas šviesiaplaukis populistas – JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Abu juos sieja ne vien asmeninė simpatija ir draugystė.
Abu yra ir JAV piliečiai. B.Johnsonas gimė Niujorko rajone Manhatane, kur 1964-aisiais studijavo ir Pasaulio banke dirbo jo tėvas Stanley.
Nekyla abejonių, kad D.Trumpui itin patiko B.Johnsono sultingi epitetai, skirti didžiausiems Baltųjų rūmų šeimininko priešams.
„Pusiau kenietis prezidentas turi iš protėvių paveldėtą antipatiją Britų imperijai, kurios nenuilstamas gynėjas buvo W.Churchillis“, – šitaip B.Johnsonas apibūdino buvusį JAV prezidentą Baracką Obamą.
„Ji turi baltai dažytus plaukus ir papūstas lūpas bei plieninį mėlyną žvilgsnį – kaip sadistė medicinos sesuo beprotnamyje“, – tokio įvertinimo 2016-aisiais nusipelnė Hillary Clinton, pagrindinė D.Trumpo varžovė JAV prezidento rinkimuose.
Tad ne veltui sveikindamas naująjį premjerą šią savaitę D.Trumpas pavadino B.Johnsoną „Britanijos Trumpu“.
Verčia politikus raudonuoti
Skambius, bet itin keistus, dažnai įžeidžiančius ir šokiruojančius pareiškimus B.Johnsonas bėrė ir tebeberia kaip žirnius.
BoJo išminties perlai liejasi laisvai: jam nėra jokio skirtumo, ar jis teužima žurnalisto, ar redaktoriaus postą, ar yra tapęs oficialiu asmeniu – Londono meru, ar, kaip buvo 2016–2018 metais, Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriumi.
Nors ši populistinė strategija priverčia nuosaikius politikus raudonuoti, B.Johnsonas puikiai žino – ji duoda realius dividendus tarp eilinių rinkėjų.
Būtent su šia juokelius skaldančio nuoširdaus vyruko kauke B.Johnsonas dukart laimėjo Londono mero postą.
Metų metais konservatorių politikui laimėti už centristus ir kairiuosius balsuojančiame Londone atrodė neįmanoma misija.
Bet klounas BoJo įrodė, kad gali savo puikius oratoriaus įgūdžius paversti rinkėjų balsais.
„Jei balsuosite už konservatorius, augs šansai, kad jūsų žmonos įsigis didesnes krūtis, o jūs tapsite BMW M3 automobilio savininku“, – savo vyriškos giminės rinkėjams yra pažadėjęs dabartinis premjeras.
Atrodo sunkiai tikėtina, kad brandžios demokratijos šalyje elektoratas gali suvirškinti tokius juokelius. Bet tiesa akivaizdi – jie gal ir balansuoja ant nešvankumo ribos, bet yra efektyvūs.
Tokiu pat būdu B.Johnsonas šią liepą laimėjo 92 tūkst. savo partijos kolegų simpatijas, iškovodamas torių lyderio postą. Jo oponentas – nuosaikusis Jeremy Huntas – surinko perpus mažiau balsų.
Per visą 43 dienų rinkimų kampaniją B.Johnsono strategija buvo paprasta, ištobulinta kartu su savo ilgamečiu artimu patarėju Dominicu Cummingsu.
Beje, šis rinkimų strategijos ekspertas yra vadinamas „išprotėjusiu genijumi“. Jis jau įamžintas kine: šiemet sukurtame ilgo metražo filme apie „Brexit“ jo vaidmenį atliko ne bet kas, o žymusis Benedictas Cumberbatchas.
D.Cummingso patartas per torių partijos rinkimus šią vasarą BoJo nuolat laidė juokelius, nesiūlė jokios išsamios programos, o tik kartojo tris mantra tapusias frazes: „Žūtbūt iki spalio 31-osios išstosime iš ES. Suvienysime tautą. Nugalėsime Corbyną.“ Torių rinkėjams to visiškai pakako.
Žmonių palaikymas silpnas
Vis dėlto po itin toksiškos 2016-ųjų „Brexit“ referendumo kampanijos nuoširdaus vyruko B.Johnsono įvaizdis šalies visuomenėje yra gerokai aplamdytas.
Bent kelios visuomenės apklausos šią savaitę parodė, kad vos trečdalis rinkėjų vertina BoJo kaip rimtą politiką. Net 51 proc. sako, kad jis nėra tinkamas premjero postui.
4 iš 10 apklaustųjų yra pesimistiškai nusiteikę dėl Jungtinės Karalystės ateities valdant B.Johnsonui. 27 proc. jaučiasi optimistiškai ir maždaug tiek pat – 24 proc. teigia, kad naujojo premjero atėjimas nieko nepakeis.
B.Johnsonas ypač nepopuliarus už Anglijos ribų – Škotijoje, Šiaurės Airijoje ir Velse.
Dėl jo nuolatinės neištikimybės savo žmonai naująjį premjerą mažai remia moterys.
Po jo rasistinių pareiškimų apie „arbūzo dydžio šypsenas“ turinčius afrikiečius didelės simpatijos jam nejaučia ir britai, turintys afrokaribietiškas šaknis.
Dar komplikuotesni B.Johnsono santykiai su bemaž 4 mln. piliečių iš musulmonų bendruomenės.
Apie britų musulmones moteris, nešiojančias veidą dengiantį apdarą burką, B.Johnsonas yra pasakęs: „Jei sakote, jog yra keista tikėtis, kad moteris turi dengti savo veidą ir tai netgi prilygsta patyčioms, aš visiškai sutinku.
Ir norėčiau pridurti, kad Korane neradau nieko apie šią tradiciją. Pasakysiu dar daugiau: absoliučiai kvaila, kad žmonės turėtų rengtis taip, lyg jie būtų vaikščiojančios pašto dėžutės.“
Musulmonių neatsiprašė
Po šio pareiškimo B.Johnsoną islamofobija apkaltino net ne kairuoliai leiboristai, o buvusi Konservatorių partijos pirmininkė baronienė Sayeeda Warsi.
„Musulmonės moterys yra naudojamos kaip paprasta politinė patrankų mėsa. B.Johnsonas išdėstė liberalią poziciją, bet jis tai padarė tokiu būdu, kad pritrauktų „alt-right“ (ultradešiniųjų nacionalistų. – Red.) dėmesį“, – apgailestavo S.Warsi ir pareikalavo B.Johnsono atsiprašymo.
Jis kategoriškai atsisakė atsiprašyti. Argumentui, kad jis nėra joks islamofobas, B.Johnsonas panaudojo neįprastą kontrargumentą. Jis teigė, kad jo tikras senelis iš tėvo pusės buvo pusiau turkas – Osmanas Wilfredas Kemalis.
Tik paauglystėje O.W.Kemalis tapo Wilfredu Johnsonu, priimdamas savo senelės anglės pavardę. Tad pagal vyriškąją liniją dabartinio britų premjero pavardė galėtų būti turkiška – Kemalis.
Per motinos Charlotte protėvius B.Johnsonas turi Rusijos ir Lietuvos žydų šaknų. Jis taip pat turi tolimų giminaičių Prancūzijoje.
„Aš esu žmogus – pasaulio katilas“, – apie savo protėvius musulmonus, žydus ir krikščionis katalikus bei anglikonus yra prasitaręs B.Johnsonas.
Jis keliskart yra viešai pasakęs, kad bet kokios formos rasizmas jam kelia pasidygėjimą.
Prisikalbėjęs pakenkė iranietei
Tačiau palaidas B.Johnsono liežuvis yra ne tik jo aštrus kardas, bet ir Achilo kulnas.
Iraniečių kilmės britės žurnalistės ir „Reuters Foundation“ nevyriausybinės organizacijos aktyvistės Nazanin Zaghari-Ratcliffe istorija yra bene geriausias pavyzdys, kaip neatsakingas politiko kalbėjimas gali pridaryti realios žalos.
Prieš trejus metus ši moteris su savo dvejų metų dukrele Gabriella atostogavo pas tėvus ir senelius Teherane. Irano režimas dvigubą pilietybę turinčią N.Zaghari-Ratcliffe suėmė, apkaltino ją šnipinėjimu ir „antirežimine propaganda“.
Pernai atsakinėdamas į klausimus Parlamento Užsienio reikalų komitete B.Johnsonas leptelėjo, kad ši moteris Teherane nedarė nieko blogo, nes ji tik esą „mokė žmones žurnalistikos“.
Iraniečių teisme šis tuometinio užsienio reikalų ministro pasakymas buvo panaudotas kaip „įrodymas“, ir Nazanin buvo nuteista penkeriems metams kalėjimo. Birželio mėnesį ji ir Londone likęs jos vyras Richardas Ratcliffe’as paskelbė bendrą bado streiką, trukusį penkiolika parų.
„Neteisinga būtų viską versti vien tik ant B.Johnsono. Žinoma, kad pagrindiniai kaltininkai yra Irano valdžios institucijos, kurios dėl politinių motyvų įkalino Nazanin. Ją tiesiog pavertė maža figūra ant didelės diplomatinių šachmatų lentos.
Vis dėlto B.Johnsonas irgi turėtų prisiimti atsakomybę už savo klaidą. Tai, ką jis pasakė, turėjo tiesioginių pasekmių mano žmonai ir mūsų šeimai. Man apmaudu, kad B.Johnsonas net neatsiprašė.
Per mano badavimo prie Irano ambasados laikotarpį čia apsilankė visų partijų parlamentarai.
Nesitikėjau, kad atvyks B.Johnsonas. Bet jis bent jau turėjo prisiimti atsakomybę už savo žodžius“, – „Lietuvos rytui“ birželio mėnesį sakė dvi savaites badavęs britas teisininkas R.Ratcliffe’as.
Savo klaidų nepripažįsta
Savo klaidų pripažinti B.Johnsonas tikrai nemėgsta. Patekus į keblią situaciją mėgstama šio politiko taktika yra kuo greičiau pereiti į kontrapuolimą, panaudojant visą savo retorikos arsenalą.
Bet net ir puikiausia oratorystė nepadės, jei per ateinančias 99 dienas iki spalio 31-osios B.Johnsonas nesugebės įvykdyti savo didžiausio pažado, atvėrusio jam kelią į Dauningo gatvę, – garantuoto Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos.
Ar bus pasiektas abipusis paktas tarp Londono ir Briuselio, ar Jungtinė Karalystė pasitrauks be jokios sutarties – B.Johnsonas suvokia, kad jam, kaip „Brexit“ idėjos pagrindiniam architektui, dabar teks ją žūtbūt paversti kūnu.
Kitaip jo premjerystė bus rekordiškai trumpa: ji nesieks nė 100 dienų.
„B.Johnsonas nejuokauja. Aš baiminuosi, kad jis bus tas rimtas politikas, kuris mus – visą Jungtinę Karalystę – nustums prie pat uolos krašto ir galbūt stumtelės į bedugnę. Užmirškime B.Johnsoną juokdarį.
Dabar jis yra nusiteikęs labai rimtai kovai su visais: oponentais Parlamente, savo partijos viduje ir Briuselyje. Nes trauktis jam nebėra kur: jei iki spalio 31-osios jis nepasieks „Brexit“, jis taps „toast“ – skrudintos duonos rieke. Taip mes vadiname žmones, kurių reputacija visiškai sudeginta, asmenis, kurie neturi jokio šanso reabilituotis, – „Lietuvos rytui“ sakė profesorius Johnas Mairas iš Birmingamo universiteto „Brexit“ studijų centro. – Tas jo pažadas palikti ES bet kokia kaina yra jo vienintelis politinis kapitalas.
Jei mes po Helovino liksime ES, B.Johnsonas skris lauk.
Ir todėl „Brexit“ įvyks. Liūdna, bet įvyks.“
BoJo ryžtas pasiekti „Brexit“ gali būti beribis. Tačiau, kaip ir jo pirmtakė, B.Johnsonas susiduria su elementaria aritmetika: Parlamente jo vadovaujama torių ir Alsterio junionistų trapi koalicija turi vos trijų įstatymų leidėjų persvarą.
Maža to, pačioje torių partijoje yra mažiausiai 30 sukilėlių įstatymo leidėjų, kurie yra nusiteikę žūtbūt blokuoti savo naujojo premjero planą, pagal kurį Londonas ir Briuselis išsiskirtų kaip du priešai, o ne kaip civilizuoti, tik vienas nuo kito pavargę sutuoktiniai.
