Kazanlekas įsikūręs garsiajame Centrinės Bulgarijos Rožių slėnyje, kur milijonai romantikų kasmet atvažiuoja pasimėgauti gėlių plantacijų vaizdais ir kvapais.
Centrinėje aikštėje esančiame informacijos kioske sužinotumėte, kad miestas dar garsėja rožių aliejumi, kasmetiniu gėlių festivaliu ir grožio konkursu „Rožių princesė“.
Tačiau didžiąją dalį pajamų miestui duoda ne taip skaniai kvepianti prekyba, kurios šaknys slypi už spygliuota viela aptrauktų gamyklos sienų.
Įsikūrusi už miesto ribų, Sovietų Sąjungos laikais ji buvo oficialiai vadinama Friedricho Engelso automobilių gamykla. Bet iš tikrųjų 20 tūkst. darbuotojų gamino kur kas paklausesnę prekę – „Kalašnikov“ automatus AK-47.
Tinka net vaikams
Sukurtas Rusijoje 1947-aisiais, „Kalašnikov“ automatas iki šiol yra vienas efektyviausių.
Kol Šaltojo karo metais Vakarai suko galvą dėl Rusijos branduolinio arsenalo, technologiškai paprastas AK-47 pylė žibalą į karštus vietinius konfliktus Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje.
Šiandien revoliucionierių, pilietinių karų dalyvių, teroristų arba gangsterių rankose cirkuliuoja maždaug 100 mln. šio tipo ginklų.
AK-47 lengva pagaminti ir beveik neįmanoma sulaužyti, o mechanizmas toks paprastas, kad jį naudoti gali net vaikai. Jie tai ir daro paauglių kariuomenėje Siera Leonėje ir IV „jauniklių“ pajėgose Mosule.
Kai kuriais skaičiavimais, automatais AK-47 visame pasaulyje kasmet nužudoma iki 250 tūkstančių žmonių.
Europos ginklų turgus
Žlugus Sovietų Sąjungai Kazanleko gamykla, šiuo metu oficialiai vadinama „Arsenal“, atsidūrė per plauką nuo bankroto, palikusi 50 tūkst. gyventojų turintį miestą be darbo ir pragyvenimo šaltinio.
Iš 20 tūkst. darbuotojų liko tik dešimtadalis, bet ir tie buvo verčiami mėnesiams eiti nemokamų atostogų.
Vieni griebėsi butelio arba nusikaltimų, kiti nusprendė palikti miestą.
Būtent tuo metu suvešėjo ginklų prekyba iš po prekystalio, ir Bulgarija gavo Europos ginklų turgaus titulą.
1998 m. JAV laikraštis „The New York Times“ skelbė, jog „Arsenal“ nuplukdė 35 tonas ginklų Siera Leonės sukilėliams, nors dokumentuose buvo parašyta, kad jie keliauja į Nigeriją. Pagal dokumentus Bangladešo gynybos ministerijai skirti ginklai iš tikrųjų buvo pristatyti smurtaujančiai religinei sektai Indijoje.
Pakilus geležinei uždangai dešimtys tūkstančių šių automatų ir kitokių ginklų iš senų sovietinių sandėlių buvo išgrobstyti nelegalių prekeivių ir parduoti kovotojams Ruandoje, Kolumbijoje ir kituose karštuosiuose taškuose.
Didžiulis kiekis bombų, raketų ir kalašnikovų perėjo per Viktoro Buto rankas. Šis garsus prekeivis ginklais, apie kurį pasakoja filmas su Nicolu Cage’u „Karo dievas“ („Lord of War“), nemažą dalį savo prekių veždavo iš Bulgarijos.
Prabėgus 30 metų konvejeriai Kazanleko gamykloje vėl ūžia visu pajėgumu. Gamybą skatina ne tik pasaulyje padažnėję konfliktai, bet ir naujas Bulgarijos, kaip ES bei NATO narės, statusas.
2017 m. šalies ginklų eksportas viršijo milijardą eurų. Tokių skaičių nebuvo nuo geležinės uždangos griūties.
Ir nors verslą dabar kontroliuoja ES, vis dar egzistuoja pavojus, kad ginklai pateks ne tik į vaikų rankas trečiojo pasaulio šalyse, bet ir tokiems pavieniams žudikams kaip Brentonas Tarrantas, Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste šįmet iššaudęs 51 žmogų.
Karas – pinigų šaltinis
„Jeigu pasaulyje vyksta karas, miestas gyvena gerai; o jeigu yra taika, jam sekasi prastai. Skamba tragiškai, bet tai tiesa, – britų laikraščio „The Daily Telegraph“ žurnalistui sakė miesto gyventojas Stanimiras Dimitrovas, gurkšnodamas alų didžiulio sovietinio stiliaus viešbučio bare. – Žmonės čia nesusimąsto, kad darbas, kuriuo jie užsidirba maistui, gali nunešti galvą vaikui Somalyje.
Tai nemaloni prekyba, bet ji krauna didelius pinigus.“
Bulgarijos, kaip ES ir NATO narės, statusas suteikė gamyklai daugiau solidumo, o pasaulinė kova su terorizmu ir Arabų pavasario kraujo upės tik didina paklausą.
Šiandien „Arsenal“ turi sutartis dėl AK-47 pagrindu pagamintų kovinių ginklų tiekimo Vakarų remiamoms Irako ir Afganistano kariuomenėms.
Kita stambi pirkėja – Saudo Arabija, nors yra įtarimų, kad ar Rijadas nelegaliai siunčia ginklus kovotojams Sirijoje ir Jemene.
Pažangios technologijos
Betoninių sienų supama gamykla galėtų priminti bauginantį statinį iš trilerio apie šnipus. Jos grėsmingi vartai ką tik nudažyti, o tarp apgriuvusių sargybos bokštelių įtaisytos šiuolaikinės vaizdo stebėjimo kameros.
Bendrovė turi internetinį informacinį leidinį, kurį paskaičius susidaro įspūdis, kad ji parduoda labai funkcionalius automobilius, o ne mirtinus ginklus.
Gamykla skelbiasi gaminanti aukštos kokybės konkurencingą produkciją ir giriasi, kad dėl naujų plieno ir polimerų technologijų jos automatai tapo beveik nesunaikinami.
Šiandien jie žymimi raidėmis AR, o ne AK, nors atrodo beveik identiški. Jie buvo bandomi tūkstantį kartų daužant į betonines grindis, šaudant per smėlio audrą arba spaudžiant 50 laipsnių šalčiui. Banano formos dėtuvė liko sveika net per ją pervažiavus toną sveriančiai mašinai.
„Jis nesuges net po 25 tūkst. šūvių“, – tvirtinama pirkėjams.
Atsitvėrė tylos siena
Nors „Arsenal“ stengiasi kurti šiuolaikišką įvaizdį, senų įpročių atsikratyti sunku, ir ji iki šiol stengiasi likti šešėlyje. Sovietiniais laikais darbuotojai net nuo šeimos narių turėjo slėpti, kas iš tikrųjų gaminama „automobilių gamykloje“.
Šiandieninė „Arsenal“ vadovybė irgi bando atsitverti tylos siena. Nei 69 metų generalinis direktorius Nikolajus Ibuševas, nei jo sūnus Hristo, užimantis vykdomojo direktoriaus pareigas, interviu nedalija.
N.Ibuševas karjerą čia pradėjo dar komunistiniais laikais. Penkerius metus jis dirbo gamintojo atstovu Sirijoje, kur, anot gandų, artimai susipažino su tuometiniu prezidentu Hafezu al-Assadu, dabartinio Sirijos vadovo tėvu.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis sėkmingai vadovavo kompanijos privatizavimui ir šiandien Kazanleke yra gerbiamas už tai, kad išsaugojo pagrindinį miesto darbdavį. Šiandien „Arsenal“ aprūpina darbu 10 tūkst. žmonių.
Atsiduria blogose rankose
Skirtiniai nuo vadinamųjų storakaklių – nusikaltėlių, kadaise kontroliavusių Bulgarijos verslą, N.Ibuševas neturi asmens sargybinių ir važinėja kukliu įmonės automobiliu.
Tačiau jo nenorą bendrauti su žiniasklaida galėtų paaiškinti tai, kad „Arsenal“ produkcija kartais atsiduria blogose rankose arba šešėlinėje rinkoje. Dalis ginklų ir amunicijos, kurią Bulgarija pardavė Irakui, atsidūrė „Islamo valstybės“ rankose, kai irakiečių kariuomenė 2014 m. bėgo iš Mosulo.
Pernai Didžiosios Britanijos žiniasklaida skelbė, kad maždaug 4 tūkst. Ugandai parduotų sovietinių kalašnikovų buvo nelegaliai perparduota vienai grupuočių, kariaujančių Pietų Sudane.
AK-47 šaudė Paryžiuje
Kalašnikovai naudojami ir per žmogžudystes bei plėšimus Europoje. Pasak Oslo taikos tyrimų instituto eksperto Nico Marsho, Prancūzijos imigrantų gyvenamuose priemiesčiuose cirkuliuoja 4 tūkst. automatų, tarp jų nemažai AK-47.
Taip pat buvo pranešimų, kad Paryžiaus teroristai, 2015 metais nužudę 130 ir sužeidę beveik 500 žmonių, naudojo Šaltojo karo laikų AK-47 iš Bosnijos, Bulgarijos ir Albanijos.
N.Marshas pripažįsta, kad šiais nestabilumo laikais Vakarų valstybėms patogu turėti savo automatų gamintoją. Šie ginklai praverčia ir kovojant su terorizmu, ir tokiuose vietiniuose konfliktuose, koks vyksta Rytų Ukrainoje.
„Tačiau problema ta, kad ilguoju laikotarpiu jūs tiesiog prisidedate prie ginklų sklaidos pasaulyje, – sakė N.Marshas. – Be to, kuo labiau įmonės didina ginklų gamybos pajėgumus, tuo labiau joms reikia ir naujų rinkų.“
Parengta pagal „The Daily Telegraph“ inf.
