„Prancūzų verslininkai nori sužinoti, kur tiksliai bus panaudoti jų pinigai. Ir jeigu tai juos tenkins, tada perves paramą“, – pareiškė Dievo Motinos katedros atstovas spaudai Andre Finot.
Tad iki šiol, kol buvo atliekami pastato valymo darbai, darbininkams atlyginimas buvo mokamas tik iš JAV labdarių paaukotų lėšų.
Tuo metu Prancūzijos parlamentarai priėmė katedros rekonstrukcijos biudžeto planą, bet ilgiausiai ginčijęsi dėl architektūrinių sprendimų paliko šią užduotį architektams, istorikams, restauratoriams.
Mat suvokti, kas pragaištingai sudegė Dievo Motinos katedros liepsnose, ne taip jau paprasta – katedra liudijo epochų kaitą ir kiekviena jos detalė ypatinga.
Iškilo ant šventyklos pamatų
Paryžiaus Dievo Motinos katedroje įsiplieskęs gaisras nebuvo teroro aktas.
Priežastis – nerūpestingumas atliekat restauravimo darbus arba trumpasis jungimas.
Gaisras prasidėjo nuo katedros stogą laikančios ypatingos medinės struktūros.
Jai sukurti XII a. buvo iškirsta 21 hektaras medžių. Kiekviena sija buvo padaryta iš atskiro medžio, dėl to stogas ir gavo pravardę „miškas“.
2013-aisiais buvo švenčiamas 850-asis Paryžiaus Dievo Motinos katedros gimtadienis. Jubiliejaus proga buvo išlieti devyni varpai, rekonstruoti vargonai, išleisti proginiai pašto ženklai ir parengtas piligrimų maršrutas, į kurį įtraukta pažintis su Paryžiaus katedros paslaptimis. O jų nemažai.
Juk net Dievo Motinos katedros sukūrimas apipintas legendomis.
Oficialia statybos pradžia laikomi 1163 metai, Paryžiaus katedra buvo užbaigta po dviejų šimtmečių.
Kalbėti apie statybos užbaigimą sunku, atsižvelgiant į daugybę nuolatinių perdirbinėjimų ir papildymų.
Iš pradžių Senos upės viduryje, Sitė saloje, buvo įsikūrusi senovės galų ir romėnų šventykla, skirta dievui Jupiteriui.
Ant jos pamatų pastatyta pirmoji Paryžiaus krikščionių bažnyčia – Šv.Stepono bazilika. Paskui vyskupas Maurice’as de Sully paragino čia pastatyti gotikinę katedrą.
Tilpo visas Paryžius
Pirmąjį akmenį padėjo Prancūzijos karalius Liudvikas VII ir popiežius Aleksandras III.
Architektai pamažu kūrė altoriaus dalį, šonines koplytėles, galeriją vargonams ir bažnyčios chorui, vakarinį fasadą, šiaurinius ir pietinius vartus.
Katedros erdvėje tilpo visi Paryžiaus gyventojai – tuo metu jų buvo apie dešimt tūkstančių. Neraštingi miestiečiai čia tiesiogine šio žodžio prasme gilinosi į Bibliją: krikščionybės istoriją įkūnijo skulptūros.
Statinys buvo toks milžiniškas, kad vidurinėje navoje laisvai būtų tilpęs šiuolaikinis 12 aukštų namas.
Paryžiaus Dievo Motinos katedrai buvo skirtas daugelio istorinių įvykių liudininkės ir dalyvės vaidmuo.
1239 m. Prancūzijos karalius Liudvikas IX iškilmingai įnešė į šventovę Jėzaus Kristaus erškėčių vainiką.
1456 m. čia prasidėjo teismo procesas nacionalinei prancūzų didvyrei Jeanne d’Arc išteisinti.
Paryžiaus Dievo Motinos katedra susijusi ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija.
Būtent čia būsimasis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karalius ir LDK didysis kunigaikštis Henrikas Valua pasirašė Henriko artikulus. Tai tam tikros taisyklės, kurių jis įsipareigojo laikytis tapęs karaliumi.
Paryžiaus Dievo Motinos katedroje 1804-aisiais Napoleoną Bonaparte’ą paskelbė imperatoriumi. Tuomet šventovė buvo itin prastos būklės.
Napoleonui nusprendus iškilmingam renginiui pasirinkti šią katedrą buvo skirtos milžiniškos pinigų sumos jai sutvarkyti. Čia po 7 metų krikštytas ir jo sūnus.
Stebėjo gaisrą verkdami
1924 m. greta katedros esančios aikštės grindinyje buvo iškalti žodžiai „Point zero des routes de France“. Tai reiškė, kad būtent čia yra taškas, nuo kurio matuojami atstumai nuo Prancūzijos sostinės Paryžiaus iki kitų šalies miestų.
Du pasaulinius karus – Pirmąjį ir Antrąjį – katalikų šventovė išgyveno beveik nepaliesta.
Būtent čia 1944 m. paryžiečiai rinkosi paminėti savo miesto ir šalies sostinės išlaisvinimo iš nacistų.
1970-aisiais į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą susirinkę viso pasaulio lyderiai pagerbė mirusį Prancūzijos prezidentą Charles’į de Gaulle’į, 1996-aisiais – prezidentą François Mitterrand’ą.
Paryžiaus katedroje daugelį amžių buvo tuokiama, krikštijama ir laidojama.
Todėl tą vakarą, praėjus 856 metams, nusiminę žmonės, žvelgdami į ugnies liežuvius, atsisveikino su nepakartojama šventove.
Meldė, kad išliktų įspūdingi portalai, XII a. vitražiniai langai – rozetės, kuriuose įamžintos biblinės scenos. O kai sutrupėjo katedros smailė, meldė, kad išliktų du ikoniškieji bokštai.
Juos pradėta statyti 1200 m. ir baigta po 50 metų.
Abiejų bokštų aukštis – 68 m, jie atrodo identiški, bet šiaurinis kiek stambesnis už pietinį, abu turi dešimtį varpų.
Pietiniame bokšte nuo 1685 m. viešpatavo pats didžiausias – 13 tonų „Emmanuelis“. Jis skambėjo, kai Paryžius buvo išvaduotas iš nacistų.
Tik „Emmanuelio“ pasigailėjo įniršusi minia per Prancūzijos didžiąją revoliuciją. Likę varpai buvo nukabinti ir perlydyti į artilerijos sviedinius. Jie sugrąžinti į vietą tik 2013-aisiais. Buvo išlieti Normandijoje ir kiekvienas gavo šventojo vardą.
Rašytojas išgelbėjo bažnyčią
Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpai amžiams susiję su vienu ryškiausių literatūros herojų – varpininku Kvazimodu.
Jo tėvui Victorui Hugo pasaulis dėkingas už Paryžiaus katedros išsaugojimą.
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikais Maximilienas Robespierre’as iškėlė paryžiečiams sąlygą: „Tamsybiškoji tvirtovė bus sunaikinta arba gyventojams teks susimesti revoliucijos ir visų revoliucijų reikmėms, kokios tik vyks kitose šalyse.“
Paryžiečiai sutiko mokėti mokestį Nacionaliniam konventui, kuris katedrą pervadino Proto šventove.
Kadangi po revoliucijos Dievo Motinos katedra buvo itin apgailėtinos būklės, valdžia svarstė du variantus – ją nugriauti arba perstatyti.
Troškimas apsaugoti kultūros paminklą ir pastūmėjo prancūzų rašytoją V.Hugo sukurti romaną apie bjauraus kupriaus meilę jaunai čigonei.
„Apžiūrinėdamas katedrą, – rašė jis pratarmėje, – autorius tamsiame vieno iš bokštų užkampyje aptiko išbraižytą ant sienos žodį ANAGKN („likimas“).
Šios patamsėjusios nuo laiko graikiškos raidės, gana giliai įbrėžtos į akmenį, ir ypač niūri, pražūtinga jų prasmė, didžiai nustebino autorių.
Vėliau ši siena buvo nugrandyta arba uždažyta ir užrašo nebeliko. Būtent taip jau 200 metų elgiamasi su nuostabiomis viduramžių bažnyčiomis.
Prieš keletą šimtmečių pasimirė žmogus, parašęs ant sienos šį žodį, dingo nuo katedros sienos ir pats žodis.
Gali būti, kad greitai nuo Žemės paviršiaus dings ir katedra. Šis žodis ir pagimdė šią knygą.“
1831-aisiais pasirodė „Paryžiaus katedra“. Simboliška, kad romane yra gaisro aprašymas – didžiulės liepsnos, siautėjusios tarp dviejų bokštų.
Literatūrinio himno, skirto Paryžiaus Dievo Motinos katedrai, poveikis pranoko bet kokius lūkesčius. Ir buvo nuspręsta šią šventovę gelbėti.
Beje, pirmomis dienomis po balandžio mėnesio gaisro „Paryžiaus katedra“ atsidūrė „Amazon France“ bestselerių sąrašo viršuje.
Legendomis apipintos pabaisos
Paryžiaus katedros rekonstrukcija užsiėmė prancūzas Eugene’as Violettle-Ducas. Jo architektūrinės idėjos neretai kėlė protestą.
Jei ne E.Viollet-le-Ducas, katedra nebūtų turėjusi 96 metrų aukščio ąžuolinės smailės, dengtos švinu, atstatytų skulptūrų, aikštės priešais katedrą, dėl kurios buvo nugriauti šalia esantys statiniai, ir legendinės chimerų galerijos.
Chimeros ir gargulės yra tai, be ko dabar neįsivaizduojama Paryžiaus katedra.
Išpjaustytos iš klinčių, iškastų Senos upės baseine, katedroje įsikūrė XIII a. Iš kur atsirado šios mistinės būtybės?
Pasakojama, kad senais laikais Senoje gyveno drakonas vardu La Garguilis. Jis užpuldinėjo laivus, žudė jūrininkus.
Arkivyskupas Romanas gudrumu išviliojo pabaisą iš upės, apsvaigino smogęs kryžiumi.
Paskui paryžiečiai sudegino drakoną. Išliko tik galva, kuria papuošė katedrą – kaip pergalės prieš piktąją dvasią ženklą.
Taip, pagal padavimą, ir atsirado gargulės. Pabaisos turėjo ir praktinės naudos: atliko nutekamųjų vamzdžių vaidmenį.
„Gargouille“ – išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „latakas“. Per liūtis iš mistinių būtybių nasrų liejasi vandens srautai, nepakenkdami šventovės sienoms ir pamatams.
Visai kitokia paskirtis baisių, atgrasių būtybių – chimerų.
Įveikus 387 šiaurinio Paryžiaus katedros bokšto laiptelius galima iš arti pamatyti, kaip chimeros susimąsčiusios, o gal su pašaipa apžiūrinėja Paryžiaus panoramą.
Fantastiniai padarai šikšnosparnio sparnais, beždžionių kūnais, gyvačių ir liūtų galvomis ir ožkų ragais įkūnija žmogaus nuodėmes.
Šios pabaisos, skirtingai nuo gargulių, neturi jokios praktinės paskirties. Jų tikslas – nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros atbaidyti blogio jėgas. Esą naktimis chimeros prabunda ir apžiūri kiekvieną šventovės kampelį. Jei sutinka priešą, jį sunaikina.
Turistų ypač pamėgta chimera – Striksas. Naktinis paukštis demonas, kuris, kaip byloja legenda, grobė kūdikius ir gėrė jų kraują. Kitų šaltinių teigimu, juos nuodijo savo pienu.
Laukė tik stebuklo
Naktį iš balandžio 15-osios į 16-ąją tūkstančiai prancūzų verkė gatvėse.
Atsiklaupę ir laikydamiesi už rankų giedojo „Ave Maria“ ir meldė stebuklo.
Ir stebuklas įvyko – nepaisant baimių ir karčių lūkesčių. 400 ugniagesių gausiai vandeniu liejo sienas ir vitražus, vėsindami stiklus ir švinines pertvaras.
Kai naktį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas į žengė į Dievo Motinos katedrą, anglys ir rusenančios nuolaužos dar krito per kupolo skylę.
Bet beveik viskas – statulos, varpinės, altorius, vitražinės rozetės išliko. Taip pat ir unikalūs vargonai, ir net altoriaus žvakidės.
Dėl laimingo atsitiktinumo dalis skulptūrų, taip pat 12 apaštalų dar iki gaisro buvo nuvežti restauruoti. Išgelbėti meno kūriniai ir istoriniai reliktai nusiųsti saugoti į Luvrą.
Prancūzija per penkerius metus atstatys katedrą, pažadėjo šalies prezidentas E.Macronas. Tik ar katedra bus tokia, kokią paryžiečiai ir miesto svečiai visuomet nešiojosi savo širdyse?
Parengė Ona KACĖNAITĖ
