Aštuonios dienos Kaliningrade ar prie Baltijos jūros kertant sieną nemokamai. Tuo ir lietuvius nuo liepos 1-osios vilioja Rusija, juolab kad įprastinė viza kainuoja 78–119 eurų.
Praėjusiais metais Kaliningrade virė pasaulio futbolo čempionato kovos, mieste buvo turistų antplūdis. Staiga jam nuslūgus Rusija elektroninėmis vizomis ir lietuviams atveria sienas, kartu primindama, kad tokio žingsnio tikisi ir iš Lietuvos.
Politikos apžvalgininkai tai jau pavadino spaudimu.
Pirmosiomis dienomis lietuviai nepuolė naudotis elektroninių vizų privalumais, kaip Rusija tikėjosi. Pasienio punktuose nenutįso eilės, kaip senais laikais.
Klausia net slapyvardžių
Įveikti Rusijos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento elektroninės vizos anketą nėra sunku, nors 7 puslapiai reikalauja kantrybės.
Greta vardo ir pavardės laukelių prajuokino vienas klausimų apie kitus vardus ir slapyvardžius. Nejaugi reikia nurodyti, kad mokykloje tave pravardžiuodavo Bulba ar Apendicitu?
Palikome šį klausimą neatsakytą. Gal Rusijos pareigūnų nedomins vaikystės istorijos?
O kitas dalykas nustebino. Įvedant gimimo datą tamsesnis langelis ant tavo gimimo metų ir mėnesio jau iš karto švietė. Tik gimimo dienos visi skaičiai prieš pasirenkant buvo vienodi.
Bet gal tai visagalio interneto nuopelnas?
Pildant anketą geriau jos nepalikti neužbaigtos juodraštyje, nors tokią galimybę sistema leidžia.
Bet po kurio laiko pamėginus vėl įeiti į puslapį, net kelis kartus įvedus slaptažodį užsidegdavo užrašas, kad jis neteisingas. Darbą teko pradėti iš pradžių.
Po keturių kalendorinių dienų rusai pažadėjo nemokamą elektroninę vizą, kuri galioja 30 dienų.
Atvykėliams žada dovanas
Nemokama elektroninė viza atkeliavo greičiau – po 3 dienų. Ją tereikėjo išspausdinti ant A4 formato lapo, kad būtų ką parodyti vežėjui. Pasienyje užtenka paso.
Liepos 1-ąją įdiegusi elektroninę vizų sistemą Rusija džiūgavo: per pirmąsias 9 valandas gavo 150 prašymų.
Vis dėlto pagalvojus, kad elektroninių vizų gali tikėtis net 53 valstybių piliečiai, vietos valdžiai pagrindo džiūgauti neturėtų būti. Susidomėjimas tikrai nedidelis.
Kaip agentūrai TASS pasakojo Kaliningrado srities kultūros ir turizmo ministras Andrejus Jermakas, dauguma prašymų atkeliavo iš Lietuvos, nors buvo ir iš Vokietijos, Norvegijos. Jis pripažino, kad kurį laiką tikėjosi įsisiūbavimo. Žmonės vieni iš kitų sužinos, kaip pirmieji keliautojai gavo elektronines vizas, kaip nuvažiavo, ir tik tada patys ryšis.
A.Jermakas žadėjo, kad Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje surengs renginius, per kuriuos reklamuos Kaliningrado srities elektronines vizas. Gdanske, kur daug turistų iš Vokietijos ir Skandinavijos, kaliningradiečiai ketina atidaryti savaitgaliais veiksiantį biurą, kuriame kvies įforminti elektronines vizas. Už tai atvykėliams ministras žadėjo dovanų.
Taip sritis ketina gaivinti merdintį turizmą, nes tėvynainiai į ją užsuka retai. Mat keliaujant iš Rusijos traukiniu per Lietuvą jiems būtinos tranzitinės vizos, o tai – papildomos išlaidos ir rūpesčiai.
Į traukinį Vilniuje neįlipsi
Bet traukiniu iš Vilniaus į Kaliningradą lietuviai keliauti negali. Nesvarbu, kad per Lietuvos sostinę kasdien dunda traukiniai Maskva–Kaliningradas.
Lietuviškoje traukinio bilietų svetainėje įvedus pirmąsias tris šio Rusijos miesto pavadinimo raides švietė pavadinimai „Kalotė“ ir „Kalviai“.
Tik į šias Lietuvos gyvenvietes nuvažiuosi. Gal bilietų pardavėjai Kaliningradą vadina Karaliaučiumi? Ne, gali keliauti į Karčiupį, Kariotiškes ir Karsakiškį, bet tik ne į Karaliaučių.
Pasirodo, Lietuvos piliečiams traukinio bilietai nei į Kaliningradą, nei į Maskvą jau seniai neparduodami, nes „Lietuvos geležinkeliams“ tokį patarimą davė Užsienio reikalų ministerija.
Pasak įmonės Komunikacijos skyriaus vedėjo Manto Dubausko, kilo grėsmė, kad mūsų šalies piliečiai gali būti išlaipinti pasienyje ar jiems gali kilti kitokių nenumatytų kliūčių.
Todėl nuspręsta bilietų nepardavinėti. Jų nenusipirksi ne tiktai internetu, bet ir Vilniaus geležinkelio stotyje.
Tiesa, pirkti bilietus lietuviams siūlo įmonė „Rusijos geležinkeliai“, tačiau vargu ar kas nors juos pirko.
Daugiausia keliauja rusų
Belieka autobusai, kurių iš Vilniaus į Kaliningradą per dieną išvyksta vos du. Jeigu nori, gali dar važiuoti su persėdimu Klaipėdoje, bet kas ryšis tokiai ilgai kelionei per kopas?
Perkant autobusų bilietus reikia būti atidžiam. Mat vienas autobusas Lietuvos ir Rusijos sieną kerta per vieną pasienio punktą, kitas – per kitą.
Elektroninės vizos taisyklėse parašyta, kad keliaujant būtina įvažiuoti ir grįžti per tą patį pasienio punktą.
Autobuse iš Vilniaus į Kaliningradą tik keli keleiviai pasirūpinę elektroninėmis vizomis. O ir tie patys, kaip aiškėja, atsiradus galimybei vyksta aplankyti giminių ar artimųjų. Salone skamba vien rusų kalba.
Panemunės pasienio punktas beveik tuščias – eilėje laukia vos keli vilkikai ir pora lengvųjų automobilių.
Gausu priminimų apie karą
Nors Vilnių ir Kaliningradą skiria mažiau nei 400 kilometrų, nemažai lietuvių tai – neatrasta žemė. Katedra ir filosofo Immanuelio Kanto (1724–1804) kapas prie jos, Pasaulio vandenyno muziejus ar neogotikiniai Brandenburgo vartai, Gintaro muziejus ar žvejų kaimas. Kviečiant atvykti vardijami tokie Kaliningrado objektai.
Nors mieste kaip reta daug karų audras menančių statinių, karvedžių vardais pavadintų gatvių, ant postamentų užritintų tankų, eksponuojamų pabūklų, su karais susijusių paminklų, užsieniečiams stengiamasi jų neminėti.
Juk į istoriją jie gali turėti kitokį požiūrį.
Kaliningrado žemėlapis išmargintas raudonais dryžiais. Taip pažymėtos karinės teritorijos, į kurias pakliūti draudžiama. Vietos gyventojų nestebina kareivių ir karinės technikos kolonos.
Apskritai mieste daug draudimų, plakatuose vis primenama apie terorizmo pavojų.
Netgi į autobusų stotį įėjimas – kaip į oro uostą. Tikrinami keleivių daiktai, tenka eiti pro metalo detektorių.
Tiktai kažin ar jaučiasi saugūs naujų daugiabučių rajono gyventojai, kasdien pro langus matydami tanką T-34 ir į langus atsuktą vamzdį.
Aplink muziejumi paverstą karaliaus Frydricho Vilhelmo III fortą taip pat išrikiuota daugybė rusiškų pabūklų ir būtinai jų vamzdžiai atsukti į statinį.
Viduje ant sienų – plakatai pergalės Antrajame pasauliniame kare tema.
Tačiau ne visi traukos objektais galintys tapti 1843–1864 metų fortai tvarkomi. Kiti tiesiog apjuosti tvora ir neprieinami lankytojams.
Sportuoti eina į patiltę
Išgarsintoje katedroje daug sakralinių meno vertybių ieškoti neverta, mat katedra nuo 1944 iki 1992 metų buvo be stogo ir vietos gyventojai ištampė viską, kas buvo vertingo.
Atkurdami katedrą kaliningradiečiai aiškiai persistengė, prie jos išorėje prilipindami plastikinį tunelį. Kad lankytojai per lietų nesušlapdami galvos galėtų iš katedros nužingsniuoti į mokamą tualetą.
„Moka kaliningradiečiai nustebinti“, – šyptelėjo Uosto gatvėje sutiktas Artiomas, rodydamas į reklamą ant neišvaizdžios sienos. „Supainiojai pedalus? Automobilių detalės“, – skelbė ji.
Arba sugalvojo kaliningradiečiai prieš porą metų iš Priegliaus patiltės išguiti girtuoklius ir narkomanus, todėl ją aptvėrė aukšta tvora, pristatė krepšinio stovų ir įvairių treniruoklių. Taip įkūrė viešąją erdvę „Tiltas“.
Dabar narkomanai nuo ankstaus ryto renkasi kiek toliau kitoje patiltėje, o viešojoje erdvėje plyšauja muzika kviesdama ateiti ir sportuoti.
Artiomas parodė ir kitą naujų rajonų „įžymybę“ – prie tipinio daugiaaukščio prilipintą kičinę pilaitę. O kam galėjo šauti į galvą gyvenamojo namo išorinę sieną ketvirto aukšto lygyje apkabinėti pašto dėžutėmis, sunku pasakyti.
Šunį vedžiojanti moteris prisiminė, kad kaimynai pašto dėžutes ilgai rinko iš visų pakampių. „Gal jie taip norėjo pasakyti, kad daugiau laiškų nebus?“ – šypsojosi moteris.
