Birželio 6-osios vidurdienį San Migelio salos šiaurės vakaruose gyvenantys žmonės pastebėjo baltą jachtą.
Ji buvo maždaug 12 metrų ilgio ir pavojingai dreifavo prie salą supančių uolų. Niekas iš vietinių gyventojų šioje vietoje nebuvo matęs tokio dydžio laivo. Jūra čia sekli, bangos didžiulės, o akmenys aštrūs tarsi peiliai.
Žmonės nusprendė, kad į bėdą pateko nepatyręs kapitonas. Tačiau šią jachtą valdė didelę patirtį turintis jūrininkas. Su savimi jis turėjo du itališkus pasus, vieną ispanišką ir dar vieną ispanišką tapatybės kortelę.
Visuose dokumentuose buvo matyti tas pats 44-erių vyras tamsiais garbanotais plaukais, tačiau įrašyti vardai buvo skirtingi.
Per tris mėnesius jis Atlanto vandenyną jau buvo kirtęs du kartus. Iš Ispanijai priklausančių Kanarų salų jūrininkas nuplaukė iki Venesuelos ir turėjo grįžti į žemyninę Ispanijos dalį, tačiau įveikęs beveik 5 tūkst. kilometrų įstrigo prie San Migelio salos.
Didelės bangos apgadino laivą, tad supratęs, kad Ispanijos nebepasieks, jis nusprendė plaukti prie arčiausiai esančios salos. Tačiau į uostą vykti kapitonas negalėjo.
Jachtoje buvo dešimčių milijonų eurų vertas kokaino krovinys, kurį jis iš Venesuelos gabeno Ispanijoje veikiančiai gaujai.
Vyras turėjo bent laikinai atsikratyti savo krovinio, todėl pradėjo žvalgyti pakrantę, kur galėtų paslėpti visą kokainą.
Radęs nuošalią įlanką jis viename vandeningame urve paslėpė kokainą.
Jį uždengė žvejybiniais tinklais ir pririšo inkarą, kad krovinys panirtų po vandeniu.
Tačiau, kontrabandininkui išplaukus į artimiausią uostą, kilo potvynis, kuris į salos krantus išplovė visą jo krovinį.
Rado šimtus paketų
Ilgus šimtmečius San Migelio salos gyventojai pragyveno iš ūkininkavimo, gyvulių auginimo ir žvejybos. Saloje – 140 tūkst. gyventojų, tačiau visi vieni kitus pažįsta.
2001 metų vasarą čia atplaukusi daugiau nei pusė tonos kokaino apvertė salos gyvenimą aukštyn kojomis. Niekas tuomet nesitikėjo, kad praėjus 18 metų apie tai dar bus kalbama.
Birželio 7-ąją, kitą dieną po to, kai buvo pastebėta jachta, vienas vyras keliavo į paplūdimį, kur dažnai žvejojo.
Pakrantėje jis pamatė daugybę juodų plastikinių maišelių, kurių viduje, kaip jam pasirodė, supilti miltai. Jis nusprendė paskambinti policijai.
Per kelias valandas pareigūnai surinko 270 paketų, kuriuose buvo per 290 kilogramų kokaino. Tai buvo tiktai pirmas iš daugelio radinių.
Po savaitės kitas vyras rado 158 kilogramus kokaino, kurio vertė juodojoje rinkoje šiandien siekia 18 milijonų eurų.
Dar po dviejų dienų mokytojas Francisco Negalha pranešė policijai kitoje salos pusėje paplūdimyje radęs 15 kilogramų kokaino.
„Aš bijojau prie jo netgi prieiti. Maniau, kad kas nors mane stebi ir gali nužudyti, jeigu artinsiuosi prie paketų“, – tą vasarą prisimena F.Negalha.
Per dvi savaites pareigūnai 11 skirtingų vietų rado beveik 500 kilogramų kokaino, tačiau ne visi gyventojai pareigūnams pranešė apie savo radinius.
Dalis jų tapo vietiniais narkotikų prekeiviais. Paketus gabeno pieno puodynėse, kojinėse ir kitose vietose.
Saloje pasakojama apie prekeivius, kurių automobilių sėdynės buvo baltos nuo kokaino, o narkotikais jie atsiskaitydavo už visas paslaugas.
Birželio 25-ąją vietiniai laikraščiai skelbė: „Policija bijo masinės kokaino prekybos.“ Iki jachtos pasirodymo saloje kokaino beveik nebuvo. Čia vietiniai svaigindavosi heroinu ir hašišu.
„Kokainas buvo turtingųjų narkotikas. Jis buvo itin brangus“, – tvirtino vienas Portugalijos policijos tyrėjų Jose Lopesas.
Bet vietiniai nesuprato jo vertės. Vienas reabilitacijos programoje dalyvaujantis žmogus pasakojo, jog po šio incidento su šeima per mėnesį suvartojo rastą kilogramą kokaino.
Jie turėjo aukso gyslą, bet nežinojo, ką su ja gali nuveikti.
Niekas nežinojo, kiek saloje dar buvo kokaino, tačiau sklinda gandai, jog moterys jį vietoj miltų naudojo kepdamos žuvį, o vyrai vietoj cukraus bėrė į kavą.
Mėgino remontuoti laivą
Tuo metu prie salos įstrigęs kontrabandininkas mėgino išsiaiškinti, kaip susiremontuoti savo laivą, tačiau nekalbėjo portugališkai ir nenorėjo atkreipti į save dėmesio.
Jis nežinojo tiktai vieno dalyko – pareigūnai kontrabandininką jau stebėjo.
Tuo metu J.Lopesui buvo 34-eri ir jis buvo paskirtas tirti šią bylą. Pareigūnas tvirtino, kad tokioms byloms turėjo lyg šeštąjį pojūtį.
Per kelias valandas jis išsiaiškino, kuriame uoste yra kontrabandininko jachta, ir ėmė ją sekti.
Ankstyvą birželio 8-osios rytą prie jachtos privažiavo „Nissan Micra“ automobilis, kurį oro uoste buvo išsinuomojęs į salą ką tik atvykęs Vito Rosario Quinci. Jis buvo kontrabandininko, kurio tikrasis vardas, kaip paaiškėjo, yra Antonino Quinci, sūnėnas.
Prokurorai mano, jog būtent jis buvo jachtos savininko ryšininkas su narkotikų prekeivių organizacija Ispanijoje.
Teisme paaiškėjo, kad keturi mėnesiai prieš incidentą vienas iš narkotikų platinimo tinklo lyderių nusipirko jachtą ir ją perleido V.R.Quinci. Vėliau jam dėl veiklos narkotikų platintojų tinkle buvo paskirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė.
Tą patį rytą dėdė su sūnėnu nuplaukė į vietą, kur buvo iškrautas krovinys, o pareigūnai keliavo paskui juos.
Netoliese jie plaukiojo 35 minutes – gana ilgai, kad pastebėtų, jog kokaino ten nebėra.
Vėliau jie 12 dienų įsikūrė saloje laukdami, kol jachta bus visiškai sutaisyta.
Pareigūnai sužinojo, jog šie darbai bus atlikti birželio 22-ąją, tad turėjo veikti greitai.
Birželio 20-osios rytą jie šturmavo jachtą. Joje rado įvairius žemėlapius, dokumentus ir beveik kilogramą kokaino. Jie sulaikė ir A.Quinci, tačiau jo sūnėnas pradingo.
„A.Quinci atrodė sunerimęs, kai išgirdo, kad į salos krantus buvo išplautas didelis kiekis kokaino, tačiau kaip už narkotikų gabenimą sulaikytas asmuo jis buvo labai kalbus“, – pasakojo J.Lopesas.
Kontrabandininkas pareigūnams net nurodė vietovę, kur iškrovė kokainą, bet kitą dieną prasidėjus oficialiai apklausai A.Quinci nutilo. Jis tylėjo ir neigė gabenęs kokainą.
Vyras greičiausiai bijojo, kad prarado keliolikos milijonų eurų vertės kitų žmonių kokainą, arba manė, jog taip išvengs baudžiamosios bylos. Tačiau greitai paaiškėjo, kad nusikaltėlis puoselėjo viltis dar pabėgti iš salos.
Pabėgo iš kalėjimo
Kalėjimas, į kurį buvo išsiųstas A.Quinci, atrodė kaip senovinė pilis, stūksanti virš salos.
Ten jis telefonu mėgino išsinuomoti mašiną arba motorolerį, o kitiems kaliniams žadėjo nupiešti žemėlapius iki kokaino, jeigu padės jam pasprukti.
Liepos 1-ąją kontrabandininkas rankas apsivyniojo suplėšyta patalyne ir išėjęs į lauką pradėjo kopti tvora. Vienas apsauginių Antonio Alonso paleido įspėjamąjį šūvį, tačiau kalinys lipo toliau.
Kitoje tvoros pusėje vaikščiojo civiliai, tad jis nerizikavo šauti į bėglį, o A.Quinci perlipęs tvorą sėdo ant jo laukusio motorolerio ir pranyko.
Jis dviem savaitėms apsistojo viename kaimelyje gyvenančio Rui Couto pašiūrėje.
Per šį laikotarpį pas A.Quinci atvyko jį pažinojęs žmogus ir vyrui davė netikrą pasą bei pinigų, kad galėtų pabėgti.
Tačiau liepos 16-ąją pareigūnai šturmavo R.Couto namus. Jie manė, kad vyras slepia į salos krantus išplukdytą kokainą, bet per paiešką netyčia rado bėglį.
Kėlė didesnę priklausomybę
Prieš A.Quinci kokainui pasiekiant salą vietos pareigūnai žinojo visą rinkos situaciją. Net ir smulkiausios siuntos konfiskavimas smarkiai pakeldavo narkotikų kainas, tačiau tokios situacijos jie nebuvo matę – 500 kilogramų jie jau turėjo savo rankose ir spėjo, kad dar bent 200 kilogramų susirinko salos gyventojai.
Vėlesnė analizė parodė, kad kokainas buvo 80 proc. grynumo, gerokai stipresnis nei pardavinėjamas gatvėse.
Tai reiškia, kad narkotikai kėlė didesnę priklausomybės grėsmę, bet žmonės nežinojo, ką daro. Rezultatai buvo katastrofiški.
Saloje dirbęs medikas Mariano Pacheco sakė, jog po A.Quinci atvykimo padažnėjo į ligoninę atvežamų dėl panašių į širdies smūgį simptomų arba sąmonę praradusių žmonių.
„Mes atgaivinome daugybę žmonių, bet ne visi liko gyvi“, – tvirtino M.Pacheco.
Praėjus mėnesiui po kokaino atsiradimo saloje vietinė televizija pradėjo transliuoti įspėjimus gyventojams, tačiau kai kuriems jau buvo per vėlu.
Tapo gabenimo arterija
Vos per kelias savaites A.Quinci kokainas pakeitė San Migelio salos gyvenimą.
Tais pačiais metais Portugalija dekriminalizavo neteisėtų medžiagų laikymą ir naudojimą asmeniniais tikslais.
Vietiniai gyventojai pasakoja, kad dalis jų praturtėjo per italų kokainą ir pradėjo saloje vykdyti verslą, kuris veikia iki šiol.
Tačiau neigiamos pasekmės yra gerokai didesnės. Žmonės pasakoja, kad kokainas buvo toks stiprus, jog jiems reikėjo pradėti naudoti kitus narkotikus, kad sumažintų kokaino nebevartojimo efektą. Dėl šios priežasties daugelis jų tapo priklausomi nuo heroino arba kitų narkotinių medžiagų.
Antrą kartą suimtas A.Quinci neišsisuko. Jam paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė už narkotikų gabenimą, tapatybės klastojimą ir pabėgimą iš kalėjimo.
Azorų salos tuo metu tapo vienu pagrindinių narkotikų gabenimo per Atlanto vandenyną kelių.
Praėjusiais metais netoli Fajalio salos buvo sulaikytas katamaranas, plaukiojantis su Prancūzijos vėliava, kuriame buvo 840 kilogramų kokaino.
Nusikaltėliai salas naudoja kaip tarpinę stotelę perkraunant kvaišalus į kitas transporto priemones, o San Migelio gyventojai ir praėjus 18 metų negali pamiršti jų gyvenimą pakeitusios 2001-ųjų vasaros. („The Guardian“, LR)
